Lietuvoje

2019.12.11 21:33

Prezidento patarėjas: apie regionų gerovę turėtų galvoti visi – nuo premjero iki valstybės pareigūnų

Raigardas Musnickas, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.12.11 21:33

Vilniaus politikos analizės institutas trečiadienį pristatė savivaldybių gerovės indeksą. Buvo vertinama miestų, miestelių ir kaimų socialinė gerovė, fizinis saugumas, ekonominis gyvybingumas, švietimo galimybės, demografija. Kai kurios prarajos tarp regionų tokios gilios, kad panašu, jog turime ne dvi, o tris, keturias, o gal ir daugiau Lietuvų. Kokią savivaldybę rinktis, jeigu nori visavertiško gyvenimo? Kaip suvienodinti regionų gerovę?

Apie tai „Dienos temoje“ kalba Gintaras Šumskas, Vilniaus politikos analizės instituto tyrėjas, ir Povilas Mačiulis, prezidento vyriausiasis patarėjas.

Dienos tema. Specialistas Gintaras Šumskas: Lietuvoje nėra skylės, yra tik vėluojantys regionai

Taip pat skaitykite

– Pone Šumskai, pradėkime nuo jūsų. Po tyrimo, kurį atliko jūsų institutas, kokioje savivaldybėje jūs norėtumėte gyventi?

G. Šumskas: Be abejo, atsakymas – tik Kaunas.

– Kaunas, Lietuvos širdis. Dėl to ar dėl to, kad ten gera gyventi?

G. Šumskas: To atsakymo mano draugai, pažįstami, giminės nepriimtų, bet ir pagal tyrimą – taip, rinkčiausi Kauną.

– Kuo Kaunas ypatingas pagal tyrimą? Tyrime matyti, kad pirmauja ne vien Kaunas. Yra Neringa, Vilnius, didieji miestai, Klaipėda irgi turbūt yra tame trejetuke ar penketuke.

G. Šumskas: Taip, greičiausiai geografiškai būtų labai patogu gyventi: nedidelis atstumas iki jūros, nedidelis atstumas iki sostinės, ekonomika auga, kitos gerovės sąlygos tikrai puikios Kaune. Tikrai rinkčiausi Kauną.

– Parametrai, kaip jau minėjome, buvo įvairūs: ir ekonominė gerovė, ir socialinė gerovė, ir demografija. Kaunas yra tam tikras visko vidurkis?

G. Šumskas: Jis greičiau būtų prie pirmaujančių. Jau kaip ir kalbėjome, kad yra labai aiškus, sakykim, Vilnius, bet nėra tik Vilniaus ir kiti. Yra sostinė, yra du kiti didmiesčiai. Dar turime labai panašiais rodikliais kitas tris žiedines savivaldybes. Tai yra Vilniaus rajonas, Klaipėdos rajonas, Kauno rajonas, kur irgi, ypač, tarkim, pagal demografinius kriterijus, yra labai palankios gyventi sąlygos. Tai, matyt, labai gera sinergija: darbas, pramogos, vaikų švietimas, mieste gydymo paslaugos. Tikrai patogu ir dėl saugumo ar šiaip dėl ramybės daug kas mėgsta, tarkim, gyventi būtent rajone. Tai ta sinergija labai gerai veikia, bet pabrėšiu, kad labai gerai veikia su tais trimis didmiesčiais.

– Pagal tą tyrimą kokia yra blogiausia savivaldybė arba blogiausias rajonas ir vieta? Tokia, kurioje nerekomenduotumėte iš esmės gyventi? Yra tokia skylė?

G. Šumskas: Tikrai nėra. Lietuva graži, labai graži šalis ir patys esame per maži. Tiesiog yra, kaip mes pavadinome, vėluojantys regionai. Galima, netgi nežinant geografijos ir pavadinimų, matyti, kad tai šiaurės rytinis pakraštys. Jis gerokai nutolęs nuo didžiųjų centrų. Taip pat yra pietvakarinės savivaldybės, bet ne visos, tarkim, Druskininkų miestui puikiai sekasi.

– Pagal ekonomikos gyvybingumą Zarasai, Ignalina yra 0,7, kai, sakykim, viršutinis indeksas būtų 10. Vilniaus galbūt kažkur apie 7, 8, gal net 9 yra. Tai 10 kartų atsilieka. Ten nėra išvis jokio verslo, jokių investicijų, nieko nėra? Kaip vertinti 0,5, pavyzdžiui?

G. Šumskas: Taip, ekonomika turbūt yra būtent tas skausmingiausias ir labiausiai išskiriantis Vilnių ir kitas savivaldybes. Pagal kitus rodiklius didelio atotrūkio nėra, bet ekonomikoje, tarkim, tarp Vilniaus ir Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos, jis yra gana didelis. Bet kalbant apie tuos vėluojančius regionus, įvertinus ir įmonių skaičių, smulkių įmonių skaičių, įvertinus tiesiogines užsienio investicijas, kurių beveik nėra tuose tolimuosiuose rajonuose, vidutinį darbo užmokestį, užimtumą ir taip toliau, palyginus tie skirtumai kartais išeina.

– Indeksas kažkiek rodo miestų valdžių sugebėjimą veikti tose vietose, pritraukti investicijas? Yra ne tik ekonominis gyvybingumas, bet, pavyzdžiui, ir švietimas. Neringos savivaldybė pirmauja ekonominiu gyvybingumu, bet švietimo padėtis yra turbūt blogiausia iš visų regionų. Nors pati Neringa gana aukštai pozicionuojama.

G. Šumskas: Labai aukštai.

– Tai ką reiškia, sakykime, ekonominė gerovė, kad visi ten turi verslus, verslauja, bet niekas neina į mokyklą? Kaip tai atrodytų?

G. Šumskas: Tas rajonas yra labai išskirtinis. Mes jau šiandien juokaudami „tam tikra užjūrio teritorija“ vadiname. Sunku lygintis su kitomis savivaldybėmis, nes yra tam tikrų savybių, kurios išskiria šitą regioną. Yra, kaip žinome, nemažai žmonių prisiregistravę dėl patogumo, kad tiesiog turėtų kurorto registraciją dėl lengvesnių kelionių. Žinoma, kad tai sėkmingi žmonės, kurie, sakykim, turi ten būstus ir automatiškai regionui bus priskaičiuoti aukštesni nei vidutiniai darbo užmokesčiai.

– Čia tuščios sienos. Nėra iš tikrųjų?

G. Šumskas: Bet, tarkim, paimkime fizinį saugumą: yra aplinka, gamta, žemas nusikalstamumas, pagal socialinį saugumą mums netgi buvo sunku, tarkim, yra vienas rodiklis – probleminės šeimos, gaunančios socialinę paramą ir socialinės rizikos šeimos. Pagal praeitų ar užpraeitų metų rodiklius rodė vienur nulis, o kitur vienas. Vis tiek padauginus ir paskaičiavus, kiek tenka vienam gyventojui, jie išsiveržė į lyderius. Tai šiek tiek, sakykim, tai ne visai tinka tiksliam palyginimu. O dėl švietimo – taip. Visuose tyrimuose Neringa yra gana probleminė savivaldybė.

– Pone Mačiuli, prezidentas pradėjo važinėti po regionus, žiūrėti, kas ten darosi. Ar mato tai, kas dabar tyrime ryškėja? Tas atskirtis tokias gana dideles?

P. Mačiulis: Savivaldybės tikrai susiduria su iššūkiais, tą galima pripažinti. Didesniais ar mažesniais. Ir taip gražiai sutapo, kad prezidentas pasirinko pirmąjį regioną, į kurį nusprendė važiuoti, tai būtent Utenos regioną. Kaip rodo atliktas tyrimas, tai yra vienas tų regionų, kuris susiduria su didžiausiomis problemomis ir didžiausiais iššūkiais. Nuo merų lyderystės ir jų kūrybiškumo tikrai labai daug priklauso. Svarbus požiūris ir į ten esančias problemas. Kaip ten bebūtų, ekonomika, investicijos, jų pritraukimas yra labai svarbus veiksnys, kuris duoda dažnai proveržį ir kitose srityse. Tiek jeigu kalbėsime apie darbo vietas, tiek jeigu kalbėsime apie gyvenimo kokybę ir panašiai. Ir čia matyti, kad vieni merai turi gerokai kūrybiškesnių vizijų į tai, kiti susiduria su tam tikromis administracinėmis problemomis.

Viena turbūt pagrindinių problemų, kad yra daug sisteminio chaoso mūsų valstybėje, kuris neleidžia regioninei politikai veikti kaip prioritetui. Galiu kaip pavyzdį pasakyti: tas pats Utenos konkretus pavyzdys. Utenoje pramonės parkas. Visi turbūt sutiktų, netgi žvelgiant į žemėlapį matytųsi, kad tikrai būtų sveika, jog šiame mieste, šitame regione būtų pramonės parkas, kuris galėtų gyvuoti, iki šiol jis neveikia, ko gero, dėl įvairiausių biurokratinių niuansų ir tiesiog nesusikalbėjimo tarp savivaldos lygmens ir nacionalinio lygmens. Tai prezidentas, pasirinkdamas prioritetą ir parodydamas labai aiškiai, kad dirbs ne tik Vilniuje, bet ir nuolatos važinės į regionus, atlieka ir tam tikrą moderavimo funkciją, kada padeda savivaldybėms atrasti ir tas kryptis tiesiogiai su nacionaline valdžia.

– Tie santykiai turbūt yra labai svarbūs. Ar būtų kokių nors patarimų, kad ir centrinei valdžiai? Kai kurios centrinės valdžios remia vienus ar kitus miestus, stato arba padeda statyti įvairiausius stadionus arba kviečia kokius nors investuotojus į vieną ar kitą miestą, fabrikus. Ar čia jau grynai tik savivaldos reikalai?

P. Mačiulis: Pirmiausia reikia pradėti nuo kalbėjimosi. Atrodo toks paprastas dalykas, bet jo labai reikia. Net kai prezidentas atvažiavo, merai tiesiog tryško iš nuostabos sakydami, kad nėra taip buvę, kad prezidentas sėstų kalbėtis apie jų labai plataus lauko problemas. Kada pradedi gilintis į konkrečias temas – kiekviena jų turi savo niuansų – bet tą galima tikrai suskirstyti į kelias grupes. Pirmiausia iššūkiai susiję su sisteminiais valstybės dalykais, kaip, pavyzdžiui, sveikatos apsauga, švietimas. Ir čia, matyt, negalima kaltinti atskirų savivaldybių dėl jų nemokšiškumo ar negebėjimo įgyvendinti reformas.

Akivaizdu, kad čia tikrai trūksta labai aiškios krypties iš nacionalinio lygmens. Kitaip tariant, ministerijos ir Vyriausybė turėtų užduoti labai aiškų ilgalaikį toną, nes dažnai periferijos savivaldybės pavargsta nuo blaškymosi. Kada vieną pusmetį viena tvarka, po pusmečio keičiasi tvarka... Ir šiandien kaip tik labai gražiai sutapo, kad prezidentūroje ne tik įvyko šio tyrimo pristatymas, bet taip pat vyko ir švietimo problematikos pristatymas. Tai po pokalbio su merais, su švietimo specialistais, mokyklų vadovais Utenos regione matosi, kad kartais jie tiesiog nežino, ką daryti, ir laukia labai aiškaus nacionalinės valdžios krypties parodymo.

– Dabar labai daug matomas ministras J. Narkevičius, bet neseniai keitėsi trys ministrai, viena iš jų buvo vidaus reikalų ministrė R. Tamašunienė. Kai buvo pozicionuojama į šias pareigas, ji sakė, kad rūpinsis regionų gerove, regionų plėtra. Ar prezidentas patenkintas tuo, kaip ji rūpinasi regionais?

P. Mačiulis: Negalima visko sukarti ant vieno ministro šiuo klausimu. Čia apskritai norisi, kad tai būtų ne tik vienos ministerijos regioninės politikos prioritetas, ne tik vienai Vidaus reikalų ministerijai, bet taip pat visai Vyriausybei, visai valdžiai. Kodėl tai yra svarbu? Tai turėtų būti horizontalus prioritetas ir per regioninę politiką, per šitą prizmę turėtų savo darbą grįsti visos ministerijos. Nėra taip, kad tik ponia Tamašunienė turėtų galvoti, kaip gelbėti Alytų, Marijampolę ar Utenos regioną.

Apie tai turėtų galvoti nuo premjero iki visų kitų valstybės pareigūnų. Turėtų būti holistinis požiūris, nes jeigu kalbėsime apie energetiką, jeigu kalbėsime apie investicijų pritraukimą, tai visur yra tarpdisciplininės temos, kurios turėtų suvesti viską į vieną grandinę. Kalbant konkrečiai apie ministrės veiklą – ji per labai trumpą laiką tikrai padarė kelis svarbius žingsnius. Su keliais svarbiais įstatymais atkeliavo į Seimą ir Seimas, mano žiniomis, netolimoje ateityje turėtų tuos klausimus svarstyti bei priimti sprendimus.

Reikia pripažinti, galbūt ministrė per mažai įtakinga, kad galėtų iš esmės koreguoti Vyriausybės prioritetus ta linkme, kurią aš ką tik paminėjau, bet kartu su prezidento pagalba, manau, tą galima padaryti.

– Tikėkimės, kad taip ir bus.