Lietuvoje

2019.12.14 18:35

Apibūdino Lietuvos visuomenę: baisioje stagnacijoje, kažkur tarp Rusijos, Vengrijos ir Lenkijos

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.12.14 18:35

Tai – sritis, pagal kurią esame priskiriami prie tokių valstybių kaip Vengrija, Rusija ar Baltarusija. Tai – sritis, kurioje nuo 2008 metų tik nestipriai pasistūmėjome pirmyn. Taip Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijos dalyviai apibūdina lyčių tapatybės ir jų vaidmenų situaciją Lietuvoje.

Minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną, LRT kartu su partneriais iš Amerikos ambasados organizavo diskusiją apie tai, kaip keitėsi lyčių vaidmenys Lietuvoje ir kaip šie pokyčiai atspindi Lietuvos pokyčius ir pasiekimus nuo Nepriklausomybės iki mūsų dienų. Diskusija yra kampanijos „Laisvės banga“, kurią įgyvendina LRT bendradarbiaudama su partneriais – JAV Ambasada Lietuvoje – dalis.

Diskusijos „Jos“ ir „jie“ perkaitusiame pasaulyje: tapatybės, vaidmenys, akligatviai ir galimybės“ moderatorius, kultūros istorikas, publicistas, Vilniaus universiteto docentas Aurimas Švedas iškėlė klausimą, kaip tikrą vyrą, moterį ar tikrą šeimą apibūdintų eilinis Gedimino prospekte sutiktas vilnietis. Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Viktoras Bachmetjevas svarstė, kad šiuo metu gyvename virsmo visuomenėje, todėl jaučiame nuolatinę įtampą.

Jis pridūrė, kad tokioje visuomenėje keičiasi priimtos normos, todėl nors dalis žmonių darosi laisvesni, kitiems tokia situacija kelia įtampą, kadangi griūva jiems jau įprastos struktūros. Dėl to, nusišypsojo V. Bachmetjevas, reikėtų klausti, ar Gedimino prospekte sutiktume tą, kuris galvoja, kad visuomenė griūva, ar tą, kuris jaučia, kad gyvena šiuolaikiniu ritmu.

Anot sociologės, Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Aušros Maslauskaitės, jei kalbėtume apie vyriškumą bei moteriškumą 1990 metais, pastebėtume, kad tuo metu jautėsi patriarchalumas, kuris silpnėjo iki maždaug 2008 metų. Tačiau, apgailestauja ji, nuo to laiko situacija nesikeičia – stebime visišką šios srities stagnaciją.

„Pokyčių nebematome. Galime deklaruoti, kad dabar yra toks sustojimas, tačiau paskutinis dešimtmetis nežada jokio proveržio. Turėtume pažiūrėti, kaip atrodome kitų šalių kontekste. Visose Baltijos šalyse tas patriarchalumas silpnėjo, tačiau kur nukeliavome per dešimtmetį? Esame priskiriami prie tokių valstybių kaip Lenkija, Vengrija, Rusija, Baltarusija. Ta grupė, ta kompanija, nėra labai džiuginanti, tai verčia kelti klausimus“, – tvirtino A. Maslauskaitė.

Gyvename baisioje stagnacijoje

Sociologas, kultūros tyrinėtojas, poetas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Artūras Tereškinas pridūrė, kad gyvename „baisioje stagnacijoje“, laikotarpyje, kai pradeda egzistuoti ekstremalios vyriškumo ir moteriškumo pozicijos. Anot menotyrininkės, parodų kuratorės Laimos Kreivytės, pastebima, kad moteriškumas suprantamas kaip archajiškas moteriškumas, taip tarsi grįžtama prie visa apimančios motinos vaizdo. Ji priminė prezidento Gitano Nausėdos rinkiminę kampaniją, kai buvo akcentuojama, jog Daukanto aikštėje vėl bus ir pirmoji ponia, kaip žmonės dėl to džiaugėsi.

„Mums tarsi reikia motinos paveikslo. Esame kažkur tarp Vengrijos ir Lenkijos, siūbuojame tarp tokių valstybių, tačiau neįsiklausome į blaivesnius balsus“, – apgailestavo L. Kreivytė.

Menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė Agnė Narušytė atkreipė dėmesį į naujienų portaluose esančias nuomonių skiltis. Anot jos, užsienio žiniasklaidoje, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, nuolatiniai nuomonių rašytojai yra ne tik vyrai, bet ir moterys – autoriai būna įvairaus amžiaus, įvairių rasių, tarp jų būtinai būna neįgalus žmogus, taip pasirūpinama, kad nuomones reikštų labai įvairus spektras žmonių. Menotyrininkė teigė, kad paprastai lietuviškoje žiniasklaidoje skaitydami nuomonių skiltis matome tik vyrų portretus.

„Mūsų visuomenėje yra lūkestis, kad pusamžis vyras yra tas, kuris nusako tikrovę, kurio žodis apibrėžia tikrovę, kas vyksta apie mus. Kelčiau hipotezę, kad tai daroma nesąmoningai. Su tuo reikia kovoti, tvarkytis, atkreipti dėmesį ir suvokti, kad gauname ne nuomonių paletę, o nuomonę iš to paties kampo. Pamirštama, kad reali nuomonių paletė mums duoda tikslesnį tikrovės vaizdą. Tai naudinga mums visiems, todėl sprendimas į nuomonės formavimą įtraukti ir neįgaliuosius neturėtų būti suprantamas kaip išmaldos dalinimas“, – tvirtino V. Bachmetjevas.

Nacionalinis žmogaus teisių forumas. „Jos“ ir „jie“ perkaitusiame pasaulyje: tapatybės, vaidmenys, akligatviai ir galimybės

Nelygybė mene ir politikoje

Nacionalinė dailės galerija – ta vieta, kurioje visi menininkai nori matyti savo darbus, tai – tam tikras pripažinimas, svarstė A. Narušytė. Vis dėlto, apgailestavo ji, moterys dar nėra dažnai kviečiamos rodyti savo darbus šioje galerijoje – suskaičiavusi moterų ir vyrų solo parodas menotyrininkė pastebėjo, kad tokias parodas Nacionalinėje dailės galerijoje surengė 6 moterys ir 35 vyrai. Tokia situacija, apgailestavo A. Narušytė, yra nuvilianti, ypač turint omenyje tai, kad galerijos vadovė yra moteris.

Mūsų visuomenėje dar daug žmonių neturi balso – kiek žmonių mes jau nurašėme, svarstė V. Bachmetjevas. Jo teigimu, kol kas visuomenėje tarsi varžosi tik vyrai, o tai išsunkia ir vargina. Pasak filosofo, turėtume keisti savo mąstymą ir į kitą žiūrėti ne į kaip varžovą. V. Bachmetjevas taip pat akcentavo, kad prie tokios įtampos visuomenėje prisideda ir egzistuojantys lyčių vaidmenys.

Menotyrininkė A. Narušytė atkreipė dėmesį, kad meno srityje tarsi vyrauja moterys. Galėtume sakyti, kad tai yra gerai, kadangi atsiranda daugiau lyčių lygybės, tačiau taip nėra, sakė A. Narušytė. Jos manymu, menas tapo ta sritis, kurioje žmonės negali daug uždirbti, todėl vyrai čia karjeros ir nesiekia, taip jų vietą užima moterys.

V. Bachmetjevas pridūrė ir tai, kad visuomenėje nurašomos ir kitos sritys, pavyzdžiui, švietimas. Dėl to, kalbėjo jis, švietimo bei kultūros ministrėmis neretai tampa moterys.

Galime būti optimistai?

Diskusijos moderatorius A. Švedas diskusijos dalyvių paprašė išskirti kelis teigiamus dalykus šioje srityje.

„Esu optimistas, bet apie tai kalbėti optimistiškai sudėtinga. Gerai, kad kas nors keičiasi, gerai, kad mūsų visuomenė gyva, ji nėra mirusi. Ji mutuoja, jaučiame, kad paskutinis dešimtmetis buvo pakankamai konservatyvus, galime tai interpretuoti kaip tokį atoslūgį, kad nenueisime dar gilyn“, – svarstė V. Bachmetjevas.

Filosofo manymu, mūsų laukia dar labai ilgas ir sunkus metas, tačiau jis išreiškė švietimo būtinybę – kito būdo keistis tikriausiai nėra, sakė V. Bachmetjevas.

„Tačiau čia dar reikia dirbti. Turime kalbėti, užsiimti ne propaganda, o švietimu. To labai trūksta, tai nėra lengva, todėl mūsų laukia labai sunkus ir įtemptas metas. Tačiau mes keičiamės“, – viltingai kalbėjo filosofas.

Sociologė A. Maslauskaitė džiaugėsi stipriomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir jų veikla. Tai – gana aktyvus sektorius, kuris veikia šiame lauke ir sprendžia labai konkrečias problemas, sakė ji.

„Nesu tikra, ar tai įvyks, tačiau galbūt mes jau pradedame išaugti iš politinių diskusijų šeimos formos klausimu, kas buvo labai įpleištinta 2008, kai buvo daug diskusijų, kas yra gera ir tikra šeima. Tokios diskusijos vis sugrįžta, tačiau mes po truputį iš to išaugame“, – vylėsi sociologė.

Esu pesimistas, todėl man labai sunku ką nors pozityvaus rasti, šypsojosi A. Tereškinas. Vis dėlto jis išskyrė, kad žmonės yra prisirišę prie tokių gyvenimo formų, kurios jiems nesuteikia laimės, ir tai vadino žiauriu optimizmu.

„Jie neatpažįsta, kad tos gyvenimo formos yra klaidingos. Manau, kad ateis tas laikas, kai lietuviai pastebės, jog negalima prisirišti prie tokių formų, prie tokių objektų, kurie dažnai kelia tik skausmą ir vargą“, – sakė A. Tereškinas.