Nors „braliukais“ vadiname latvius, tačiau daugybe klausimų mėgstame lygintis su estais. Kur greitesnis internetas? Kas yra tikroji finansinių technologijų sostinė? Kur elektroninės paslaugos patrauklesnės piliečiams? Ne išimtis – švietimas.
Paskelbtame 2018 metų mokinių gebėjimų reitinge (PISA) Estijos moksleiviai įvertinti geriausiai Europoje. Kokia sėkmės paslaptis? Kas toliau? Kodėl visuomenė vis dar nepasitiki mokytoju? Koks mokytojo atlyginimas Estijoje? Apie visa tai su Estijos švietimo ir mokslo ministre Mailis Reps kalbamės Taline vykstančios konferencijos „Global Education Industry Summit“ metu.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie teigia, jog viskas, ką Estija padarė, tiesiog nukopijavo Suomijos švietimo sistemą?
– Su suomiais švietimo klausimais diskutuojame ir tariamės visada. Mes mokomės iš jų. Jie kuria labai geras mokymo programas, mokytojų mokymai tiesiog nuostabūs, pedagogikos moksliniai tyrimai Suomijoje yra aukščiausio lygio.
Bet mokėmės ir iš kitų šalių. Natūralu, kad, Baltijos šalims tapus nepriklausomoms, buvo žvalgomasi į kitas valstybes. Vieniems pavyzdžiu tapo Nyderlandai, kitiems – Jungtinė Karalystė, tretiems – dar kita valstybė. Visi bandė perkelti dalelę gerosios praktikos pas save. Sakyti, kad mes visiškai nukopijavome suomius, būtų per stipru. Kai kuriuos projektus įgyvendinome remdamiesi Kanados pavyzdžiu, kai ką perėmėme iš Nyderlandų, Švedijos, Vokietijos.
Visgi esminiais vadovėlių, transporto, maitinimo klausimais Suomija mums buvo pats geriausias pavyzdys. Jiems sukurti tokią gerą sistemą padėjo būtent moksliniai tyrimai. Esmė galbūt ne tai, ar tai Suomija, ar kita valstybė. Esmė ta, kad kurdami savo švietimo sistemą jie rėmėsi tyrimais ir duomenimis. Tai mums atrodė patraukliai.
– Ar Estijoje jaučiate mokytojų trūkumą?
– Sistema bus sėkminga tik tada, kai mokytojas bus nepriklausomas profesionalas. Mokyklų vadovai turi padėti mokytojams tokiems būti, svarbi ir emocinė atmosfera mokyklose. Kokia mokymo prasmė? Mokytojui turi būti svarbu vaikams duoti viską geriausią, ką jis turi. Jei ministerija lieps, įsakys mokytojams skirti laiko tam, kas, jų nuomone, nėra prasminga, jie to nedarys. Nedarys niekada. Mes tiesiog galime pasiūlyti tam tikrus sprendimus, įrankius, kurie gali palengvinti jų darbą. Kai naujovės prasmę supranta mokytojai, tada ji priimama ir vertinama puikiai.
Tas pats galioja ir dėl bendradarbiavimo. Jei mokytojai mato prasmę, naudą, jie bendradarbiauja, dalijasi žiniomis, bet jei tai tik nauja idėja, „nuleista“ iš ministerijos, jie to nedarys. Jie tam neskirs laiko.
Pakvieskime mokytojus ten, kur bus sukurtos jiems malonios sąlygos. Pavyzdžiui, nusivežkime juos į gerą viešbutį, pasiimkime juos iš mokyklos, duokime jiems laisvą dieną. Tada pamatysite, kaip jie bendradarbiaus ir perduos vieni kitiems gerąją patirtį.
Pastaruosius metus didinome mokytojų atlyginimus, todėl ši profesija darosi vis patrauklesnė. Žinoma, vis dar jaučiamas matematikos, fizikos, chemijos specialistų trūkumas. Negalime norėti, kad kažkas būdamas jaunas jau būtų apsisprendęs 30 ar 40 metų paskirti mokiniams, tačiau mokytojo profesija turi būti realus ir patrauklus pasirinkimas.
Nuo 2020 metų sausio 1 dienos minimalus mokytojo atlyginimas Estijoje bus 1315 EUR prieš mokesčius. Galiu pajuokauti, kad mes, estai, nemokame daug mokesčių, nes neapmokestinamas pajamų dydis yra 500 EUR, o mokytojo minimalus atlyginimas į rankas sieks apie 1100 EUR. Be to, bus sumokama ir už papildomas veiklas mokykloje.
– Kaip pasitikėti mokytoju ir suteikti jam laisvę?
– Viskas prasideda keičiant visuomenės požiūrį. Reikia pasitikėti mokytoju. Negalime mokytojų skirstyti į gerus ir blogus. Daugybėje švietimo sistemų mokytojai yra bandomi ir vertinami. Nuo tam tikrų duomenų priklauso jų atlyginimas, tai nėra gerai. Valstybės sukurta mokymosi programa suteikia tam tikrus rėmus, tačiau mokytojas turi laisvai rinktis metodus, priemones. Tai jo laisvė. Niekas neturi jo tikrinti.
Duokime mokytojams išteklius ir leiskime jiems kvėpuoti. Kartais politikams sunku pasakyti ir pripažinti, kad mes švietimui skiriame labai daug pinigų, bet ne visuomenės reikalas yra kištis į mokymą, į mokytojo darbo metodus. Kol kišimės į mokytojų darbą, nieko nepasieksime.
– Kaip vertinate sudaromus mokymo įstaigų reitingus?
– Ministerija reitingų nesudarinėja ir neskelbia jau 15 metų. Tai daro tik žiniasklaida. Galiu pasakyti, kad tokie reitingai dažnai neatspindi realios situacijos. Pavyzdžiui, regionuose pradėjome steigti gimnazijas. Viso regiono vaikai eina į vieną mokyklą. Aišku, kad rezultatų vidurkis sumažėja. Kai kurios mažos mokyklos regionuose galėjo pasigirti labai gerais rezultatais. Jei mokyklą baigia 10 abiturientų, 5 iš jų gauna aukščiausius įvertinimus, bendras mokyklos vidurkis labai geras. Tokius reitingus reiktų vertinti kritiškai ir atsargiai.
Visgi mokyklų reputacija yra daug svarbiau. Socialinėse medijose tėvai daugiausia ieško informacijos apie mokyklas, bendrauja.
– Programavimas mokykloje, darželyje? Kokia jūsų nuomonė?
– Tai dar viena kalba. Muzika yra kalba, kūrybingumas yra kalba, programavimas yra dar viena nauja kalba. Tiriame, koks mūsų mokinių skaitmeninis raštingumas, neatmetu galimybės, kad programavimas bus įtrauktas kaip dalis kitų mokomųjų dalykų, pavyzdžiui, matematikos.
– Sutinkate, kad švietimas visame pasaulyje išgyvena tam tikrą krizę? Reikia sprendimų, esame kryžkelėje, kai reikia priimti, pasirinkti?
– Nesutinku. Dažnai diskutuojame apie įvairias švietimo paradigmas, bet realybėje švietimui tiesiog reikia pusiausvyros. Tradiciniai būdai turi būti derinami su naujais. Visgi visos struktūros centre išlieka mokytojas. Pamokos, mokymo medžiaga ir programa yra svarbu, bet visa esmė mokytojas.
Be to, kuo mokiniui daugiau metų, tuo daugiau pasirinkimų jis turi turėti. Turime konsultuotis su mokslininkais, žinias apie smegenų veiklą pritaikyti švietime. Tame aš nematau jokių pokyčių, visa tai svarbu buvo daugybę metų.
Estijoje mokiniams duodame galimybę pasirinkti iš daugybės mokomųjų dalykų. Svarbūs pagrindiniai dalykai, kurie yra privalomi, pavyzdžiui, matematika, fizika, chemija, bet papildomai galima pasirinkti dailę, muziką, sportą. Tie pasirenkamieji dalykai yra svarbūs, nes tikrai didina mokinių kūrybiškumą, kurio dabar reikia ir „kietuosiuose“ moksluose. Dabar norime įtraukti programavimą į matematikos pamokas. Kol kas programavimas yra pasirenkamasis dalykas, bet greitai jis bus privalomas.
Nemanau, kad esame kryžkelėje. Kryžkelė šiuo atveju reikštų greitus sprendimus ir staigius posūkius. To nėra. Tiesa, turiu pripažinti, kad sparčiai keičiasi visuomenė. Kyla iššūkis, kaip išmokyti tų naujų gebėjimų, kurie bus reikalingi naujoje visuomenėje. Anksčiau niekas nekalbėjo, kad svarbu vaikus mokyti atskirti faktus nuo nuomonių, atskirti melagingas naujienas, suvokti teksto potekstę. Visa tai yra nauji įgūdžiai, kurių turime mokyti. Emocinis intelektas, antreprenerystė, lyderystė, rizikos vertinimas, gebėjimas dirbti komandoje – viso to jau mokome, bet tiesiog didėja šių dalykų vertė, turime skirti jiems daugiau laiko. Bet noriu pabrėžti, kad šie dalykai papildo pagrindinius, o ne juos pakeičia.
– Labai populiaru kalbėti apie kompetencijų ugdymą, tačiau vis daugiau švietėjų tarsi atsigręžia atgal ir pabrėžia elementarių fundamentinių žinių svarbą?
– Mokymosi procesą turime papildyti netikėtais klausimais, kurie nėra numatyti kažkokioje programoje. Normalu nežinoti į juos atsakymo. Svarbu pats sprendimo ieškojimo procesas. Juk realiame gyvenime negalime visko suplanuoti ir būti pasiruošę kiekvienam atvejui.
Mokymosi programos, jų keitimas visada sukelia labai daug diskusijų. Iš esmės jas kuriant galima nuspręsti, kokioms kompetencijoms ugdyti skirsime daugiausia dėmesio. Ar tai bus emocijų valdymas, komandinis darbas, lyderystė? Bet mokytojai programose mato visai ką kita. Jie rūpinasi, kad programos turinys padėtų perduoti tam tikras žinias mokiniams.
Svarbiausia sugalvoti, kaip tą kompetencijų ugdymą įtraukti į vadovėlius, nacionalinius egzaminus. Prie programų kūrimo prisideda ir mokslininkai, bet jei norime pokyčių, reikia keisti nacionalinius egzaminus, mokymosi procesus. Kompetencijų ugdymas yra svarbu, gerai įtraukti tai į procesą, bet tai negali užgožti, pakeisti pagrindinių žinių, kurios yra reikalingos.
Skaitmenizacija, pamokos muziejuose, praktinis mokymas – visa tai turi papildyti, o ne pakeisti. Svarbiausia pasitikėti mokytoju. Naujos kompetencijos yra puiku, jei mokytojas turi realią autonomiją, gali veikti savarankiškai. Galime mokytojams duoti naujus įrankius, bet negalime jų versti kažką daryti priverstinai, nes tokiu atveju net ir gera idėja susilaukia atmetimo reakcijos.
Žurnalistas konferencijoje dalyvavo „Microsoft“ kvietimu. Kelionės išlaidas padengė „Microsoft“. Straipsnio turiniui įtakos tai neturėjo.
