Lietuvoje

2019.12.10 14:13

Susidūrusi su lietuvių priešiškumu ir paslaugų nebuvimu translytė Alisa pasirinko emigraciją

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.12.10 14:13

Emigracija – tokį kelią, susidūrusi su lietuvių priešiškumu, sudėtinga teisine sistema ir medicininių paslaugų trūkumu, pasirinko vaikų ligų gydytoja, translyčių asmenų bendruomenės narė Alisa Alasevičė. Tuo metu, kai pradėjo savo tranziciją, moteris buvo susituokusi, turėjo vaikų, todėl baiminosi ir artimųjų reakcijos.

Apie savo patirtis A. Alasevičė pasakojo Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Tarptautiniai įsipareigojimai ir žmonių kasdienybė: neegzistuojanti lyties keitimo procedūra Lietuvoje“.

Diskusijos dalyviai aktualizavo tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus įgyvendinti EŽTT sprendimą byloje L. prieš Lietuvą, aptarė būtinybę tinkamai reglamentuoti teisę į lytinės tapatybės pripažinimą, kadangi jau parengtas Asmens lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projektas taip ir nebuvo pateiktas svarstyti Seimui. Diskusiją moderavo portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius Mindaugas Jackevičius.

Kokia situacija Lietuvoje?

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) Lygių galimybių integravimo skyriaus vadovas Tomas Vytautas Raskevičius diskusijos metu skaitė pranešimą „Lytinės tapatybės pripažinimas: misija (ne)įmanoma?“ Anot T. V. Raskevičiaus, 2001 metais buvo įtvirtinta, kad nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, tačiau ir praėjus 18 metų tai neįsigaliojo.

Iki šiol lyties keitimo operacija atliekama užsienyje – dažniausiai vykstama į Tailandą, Serbiją ir Baltarusiją. Vis dėlto ir pasikeitus lytį privalu kreiptis į teismą, kad lyties pakeitimas būtų pripažintas. Nuo 2003 iki 2017 asmens tapatybės dokumentai teismo keliu buvo pakeisti 15 asmenų.

2007 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) įpareigojo Lietuvą atlyginti ieškovui žalą ir įpareigojo per tris mėnesius priimti lyties pakeitimo įstatymą arba padengti 40 tūkst. eurų užsienyje patirtas lyties keitimo išlaidas. Per tris mėnesius Lietuva nespėjo priimti šio įstatymo, tačiau įsipareigojimas tai padaryti niekur neišnyko, pažymi T. V. Raskevičius. 2017 metais susiformavo progresyvi nacionalinių teismų praktika. Asmens tapatybės dokumentai translyčiams asmenims keičiami remiantis išimtinai psichiatro diagnoze, tai reiškia be privalomųjų chirurginio pobūdžio reikalavimų.

„Teismai reikalauja dviejų sąvokų – psichiatro diagnozė ir asmens priskyrimas konkrečiai lyčiai“, – kalba T. V. Raskevičius.

Jo teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 50 žmonių, teismo keliu pasikeitusių asmens tapatybės dokumentus. T. V. Raskevičius prisimena teisingumo ministro žodžius apie asmenvardžių rašybą – šiuo metu tai galima padaryti tik teisminiu keliu. Įdomu išsakyti paralelę ir su lytinės tapatybės pripažinimu teismuose, svarsto LGKT specialistas.

Dažnai susikoncentruojama tik į lyties tapatybės klausimą, tačiau turėtume atkreipti dėmesį į šių žmonių teisinį statusą, kuris iki šiol nėra reglamentuotas, pabrėžia T. V. Raskevičius. Specialistas kalba apie atliktą nacionalinę translyčių asmenų padėties Lietuvoje apžvalgą. Joje teigiama, kad šiuo metu elektroninės sveikatos sistema net neleidžia translyčių žmonių registruoti pas tam tikrus specialistus, nes to neleidžia asmens kodas.

„Galima tik įsivaizduoti, kas būtų, jei toks vyras pradėtų lauktis“, – kalba T. V. Raskevičius.

Jo teigimu, galimybė pasikeisti asmens dokumentus Lietuvoje egzistuoja, tačiau tai būtina padaryti teismo keliu. Translyčiai žmonės vis dar priskiriami prie sergančiųjų psichine liga, nors Pasaulio sveikatos organizacija tai jau pašalino iš ligų sąrašo, teigia LGKT specialistas. Jis išskiria ir tai, kad translyčių asmenų šeimos gyvenimas nėra apsaugotas, kadangi norint pasikeisti lytį privalu nutraukti sudarytą santuoką. Šie žmonės nėra apsaugoti nuo neapykantos nusikaltimų, o sveikatos priežiūros paslaugos ne visada prieinamos, kalba T. V. Raskevičius.

Pagalbos Lietuvoje nesulaukė

Vaikų ligų gydytoja, translyčių asmenų bendruomenės narė A. Alasevičė pasakoja, kad gyvendama Lietuvoje jautė daug nerimo, o galutinis socialinis pokytis įvyko jau emigravus, Jungtinėje Karalystėje. A. Alasevičė pasakoja, kad vieno lūžio, kai suprato, jog yra translytė, nebuvo, tačiau ji pabrėžia, kad tai supratusi pajuto, jog kito kelio nėra. Moteris pasakoja, kad teismo procesas keičiantis dokumentus buvo gana sklandus, tačiau jautė nerimą, kadangi buvo susituokusi ir turėjo vaikų.

A. Alasevičė pasakoja, kad gyvendama Jungtinėje Karalystėje jaučiasi gerai, kadangi turi labai progresyvų darbdavį, o žmonės – tolerantiški. Žinoma, sako ji, ir ten būna tokių atvejų, kai žmonės stebi ar pikčiau spokso, tačiau tokie atvejai – reti. A. Alasevičė apgailestauja, kad tinkamų medicinos paslaugų Lietuvoje negavo, todėl nuo pat tranzicijos pradžios naudojosi užsienio specialistų paslaugomis.

„Viliuosi, kad Lietuvoje pokytis vyks, ir vyks gana sklandžiai. Džiaugiuosi, kad iš viso galėjau pasikeisti savo asmens dokumentus, tai man buvo labai svarbus įvykis. Tačiau Lietuvoje turi pasikeisti dabar labai daug, ne tik įstatyminė bazė“, – tvirtina A. Alasevičė.

Moteris akcentuoja, kad translyčiams žmonėms labai svarbi pakaitinių hormonų terapija, o to, sako ji, Lietuvoje kol kas neturime. Jei ši terapija nutrūksta, gali užsitęsti tas ydingas ratas – keičiasi nuotaika, atsiranda problemų darbe, šeimoje, o visa tai gali sugriauti gyvenimą, pabrėžia A. Alasevičė. Jos teigimu, Sveikatos apsaugos ministerija tai galėtų sureguliuoti greitai ir paprastai.

„Tam, kad grįžčiau į Lietuvą, aplinkybės turėtų pasikeisti labai stipriai. Tačiau jei tai nutiktų, tikrai norėčiau grįžti į Lietuvą“, – kalba A. Alasevičė.

Lietuva – gerovės valstybė?

Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas akcentuoja tinkamų įstatymų priėmimo svarbą. Anot jo, priėmus tam tikrus įstatymus, būtų galima padėti translyčiams žmonėms, pavyzdžiui, kompensuoti medikamentus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas svarsto, kad nors teoriškai padėtis Lietuvoje atrodo neblogai, tačiau kai prieiname prie praktinių dalykų, pamatome, kad situacija – gana prasta. KT pirmininkas sako, kad laukimas, kol bus priimtas įstatymas, yra blogas veikimo pavyzdys, kadangi įstatymai netrukdo taisyti padėtį ir rengti aprašus.

„Kodėl žmonės iš šios šalies išvažiuoja? Neturime fantazijos spręsti praktines problemas. <...> Ar ši valstybė gali būti gerovės valstybe, jei žmonėms, kurie priima sprendimus, trūksta drąsos tai daryti“, – apgailestauja D. Žalimas.

Lauksime palankesnės valdžios?

Teisingumo ministro patarėja Rasa Svetikaitė sako, kad net ir parengę progresyvų įstatymą negalime žengti toliau, kadangi yra parengtas veidrodinis įstatymo projektas, kuris sudarytų daugiau kliūčių translyčiams žmonėms pasikeisti asmens dokumentus. Minėtas įstatymas iš viso uždraustų galimybę pasikeisti lytį.

„Teisingumo ministerija turi ryžto kreiptis į KT, tekstas yra ruošiamas. Tikiu teismų aktyvumu ir noru ginti žmogaus teises greičiau, nei tai padaro visos biurokratinės politinės pozicijos“, – viliasi R. Svetikaitė.

Anot KT pirmininko D. Žalimo, remiantis Konstitucija, jokia diskriminacija negalima ir lytinės tapatybės pagrindu, o apie tai jau yra principingai pasisakęs KT.

„Atkreipkime dėmesį į kitą Konstitucijos nuostatą – užtikrinama pagarba žmogaus orumui. O orumas yra startinis taškas visoms kitoms teisėms. Diskriminacija dėl lytinės tapatybės yra ir žmogaus orumo žeminimas. <...> Demokratija yra siejama su kiekvieno žmogaus teisėmis“, – teigia D. Žalimas.

Jei neveikia politinės valdžios institucijos, teismai turi pakankamų priemonių apginti žmogaus teises, priduria KT pirmininkas.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė kalba, kad net jei Seime būtų priimtas nepalankus įstatymas, svarbu, kad Vyriausybė teiktų savo įstatymo projektą. Kada, jei ne dabar, klausia ji.

„Lauksime palankesnės valdžios? Nežinome, kada bus žmogaus teisėms pažangesnė valdžia“, – ironizuoja ji.

R. Svetikaitė akcentuoja Pasaulio sveikatos organizacijos sprendimo translytiškumą išbraukti iš ligų sąrašo svarbą. Anot jos, anksčiau, kai translytiškumas buvo priskiriamas prie psichinių ligų, translytis žmogus nebūtų galėjęs tapti teisėju.

Pasak A. Skardžiuvienės, įstatymiškai diskriminacija draudžiama, tačiau priėmus įstatymus, kurie saugotų translyčius asmenis, būtų suteikta daugiau aiškumo. D. Žalimas priduria, kad diskriminaciją draudžia ne tik įstatymai, bet ir Konstitucija.