Lietuvoje

2019.12.09 16:33

Kaimo vaikams pasivyti Vilniaus vidurkį prireiktų daugiau kaip 2 papildomų mokslo metų

Jonas Deveikis, LRT.lt 2019.12.09 16:33

Švietimo lygio skirtumai tarp šalies regionų yra milžiniški, o darželius kai kuriuose šalies regionuose lanko vos pusė mažamečių, gąsdinančią statistiką pristato Seimo narė Gintarė Skaistė.

Pirmadienį Seime buvo surengta konferencija „Pirmumo vargšams principas ir kova su skurdu šiandienos Lietuvoje“.

Renginio metu Seimo narė konservatorė G. Skaistė pastebėjo, kad viena iš skurdo priežasčių – prastas švietimas. Šalyje esantis švietimo lygių skirtumas tarp regionų yra didžiausi tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių. Esame vos 55 vietoje, o bene prasčiausi švietimo pasiekimai fiksuojami regionuose.

„Kaimo vaikams pasivyti Vilniaus vidurkį prireiktų daugiau kaip 2 papildomų mokslo metų“, – statistiką pristato G. Skaistė.

Anot jos, ne ką geresni rezultatai gaunami ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, šalyje 0–5 metų amžiaus grupėje darželius lanko vos 56 proc., o prieinamumas savivaldybėse skiriasi nuo 14 iki 77 proc.

4–6 metų amžiaus vaikų grupėje ugdomi 88 proc. vaikų, nors, remiantis „Europa 2020“ strategija, šis rodiklis turi siekti 95 proc. Prieinamumas atskirose savivaldybėse skiriasi net 3–4 kartus.

„Didmiesčiuose situacija yra viena, o regionuose prieinamumas darželių yra daug mažesnis. (...) Nors visi moksliniai tyrimai rodo, kad būtent ikimokyklinio ugdymo metu įgauti gebėjimai, žinios, socialiniai gebėjimai turi nepamainomą įtaką tolimesniems pasiekimams, vėliau jau jokie mokslai negali to sumažinti. Tai, ką žmogus įgyja iki mokyklos, jis niekada neprisivys vėliau. Todėl savivaldybės turi užtikrinti, kad vaikai galėtų lankyti darželius“, – pastebi G. Skaistė.

Ji taip pat teigia, kad nepalankioje aplinkoje augantiems vaikams labai svarbu lankyti darželius. Tačiau kai kurių šalies savivaldybių duomenys rodo, kad darželius lanko vos 41 proc. nepalankioje aplinkoje augančių vaikų, nors jiems itin svarbu socializacijos aspektas, nes to jie negali gauti šeimoje.

Kaltos savivaldybės

Pagrindininė viso to problema – savivaldybėms nerūpi, kas jose vyksta ir jos nėra motyvuojamos.

„Savivaldybės nėra suinteresuotos tos paslaugos teikimu, nes valstybė garantuoja apmokėjimą už 4 val. per dieną, o visos kitos valandos griūna ant savivaldybės pečių. Jiems atrodo, kad kuo daugiau tų paslaugų teiksi, tuo labiau nukentės savivaldybė, tačiau labiausiai nukenčia mūsų vaikai. Todėl reikia kurti paskatas savivaldai, kad jos užtikrintų paslaugų prieinamumą“, – sako G. Skaistė.

Ji teigia, kad savivaldybės nėra vertinamos už pasiektus rezultatus skurdo mažinimo ar kitose srityse, todėl susiejus savivaldybės gaunamas išmokas su tam tikrais pasiekimais, būtų galima tikėtis geresnių rezultatų.

Tai yra svarbu, kadangi pagal EBPO tyrimą vaikui iš skurdžios šeimos prireiktų 5 kartų arba 150 metų pasiekti vidutinį pajamų lygį. Tai rodo, kad mobilumas tarp kartų yra mažas, todėl reikia skirti didesnį dėmesį vaikams iš skurstančių šeimų.

Yra keli būdai, kaip jiems padėti. Tie du būdai yra orientuoti į lygių galimybių vaikams suteikimą bei siekį padėti sušvelninti netikėtų situacijų pasekmes.

Siekiant suteikti lygias galimybes, reikia kalbėti apie šeimos politiką, kuri padeda derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, progresyvias išmokų ir įmokų sistemas, kurios ribotų nelygybę, bei kalbėti apie viešas intervencijas į vaikų priežiūrą. Taip pat skirti didesnį dėmesį vaiko mokyklos nelankymo prevencijai.

Kas ta gerovės valstybė

Konferencijoje dalyvavusi Vilniaus universiteto dėstytoja Jekaterina Navickė pažymi, kad gerovės valstybė yra tam tikras įsipareigojimas, garantuoti kiekvienam žmogui orų gyvenimą iš valstybės pusės. Ši garantija turi būti suteikiama ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė.

J. Navickė pastebi, jog nors ir esame linkę kalbėti, kad socialines išmokas gauna kone pusė Lietuvos, piniginės socialinės paramos gavėjų Lietuvoje yra 2,5 proc. nuo visų gyventojų. Pavyzdžiui, Suomijoje šis skaičius siekia apie 10 proc., nors žmonių, esančių skurdo rizikos lygyje, skaičius daug mažesnis.

Mažai Lietuva prie skurstančiųjų gerovės prisideda per biudžetą. „Socialiniai apsaugai mes skiriame kone dvigubai mažiau nei ES. Nuo BVP skiriame 15 proc., o ES vidurkis beveik dvigubai didesnis“, – sako J. Navickė.

Mažai lėšų skiriame socialinei atskirčiai ir būstui, vos 0,3 proc. BVP, kai ES vidurkis yra 1,1 proc. „Tai nėra kosminiai pinigai ir matome, kad ES skiria kone 4 kartus daugiau. Klausimas, ar mūsų visuomenė yra tiek solidari, kad prisidėtų prie labiausiai skurstančiųjų gerovės“, – retoriškai klausia J. Navickė.

Ji taip pat vardija, kad Lietuvoje socialinės paramos vidutinė išmoka siekia apie 81 eurą. Nors šis skaičius yra mažas, Lietuva padarė pažangą pagal paskatas dirbti asmeniui, kuris gauna socialines išmokas. Dabar sukurta sistema, kada galima ir dirbti, ir gauti socialinę pašalpą.

„Pagal dizainą, bandoma įtvirtinti, kad žmogui apsimokėtų dirbti“, – teigia J. Navickė.

Didžiausia bėda, anot ekspertės, kad savivaldybės blogai tvarkosi su socialinėmis išmokomis. Valstybės kontrolės ataskaita rodo, kad asmenys, kurie gavo socialinę paramą ir susirado darbą, toliau dar 6 mėnesius galėjo gauti paramą iš valstybės. Tačiau tuo pasinaudojo vos 18 proc. įsidarbinusiųjų. Tačiau, anot J. Navickės, paramos jie neatsisakė savo noru, o buvo blogai informuoti savivaldybės atstovų.