Prezidento atviru tekstu trauktis paragintas susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius paklusti neskuba ir kodėl turėtų? Į postą jį delegavusios Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas politiką lydinčius skandalus vadina „jerunda“ – niekniekiais.
Premjeras sako nematantis teisinio pagrindo atleisti ministrą, nors tokio neieškojo, kai lygiai prieš metus atsisveikino su 3 kabineto nariais. J. Narkevičius reikalingas koalicijos stabilumui – to Saulius Skvernelis neslėpė dar vasarą, kai portfelį atėmė iš tuomečio susisiekimo ministro Roko Masiulio.
Apie tai „Dienos temoje“ – R. Masiulis. Jį kalbina Rasa Tapinienė.
– Pone R. Masiuli, jūs daugiausia kritikos sulaukiate dėl stringančios žvyrkelių asfaltavimo programos. Jeigu būtumėte išasfaltavęs tą vieną vienintelį konkretų keliuką, kaip manote, gal portfelį būtumėte išsaugojęs?
– Nenorėčiau sieti to dalyko. Tada, kai mane reikėjo atleisti iš ministrų, reikėjo rasti kokį nors argumentą. Žvyrkeliai yra toks argumentas, kurį gali naudoti. Valdantieji jį naudojo. Nenoriu sieti tų dviejų dalykų, kad ir kaip keistai atrodo dabar.
– Šitas dalykas visai dabar neatrodo keistai, kai kalbame apie galimą piktnaudžiavimą. Jūs sakote, kad su premjeru buvo iškilęs klausimas būtent dėl Upės keliuko. Galite prisiminti situaciją, to pokalbio aplinkybes?
– Toks pokalbis buvo. Gal net ne vienas. Kitų žvyrkelių asfaltavimo kontekste, kai mes pristatydavome Vyriausybei ar premjerui, koks yra asfaltavimo progresas, diskutuodami apie argumentus, kaip yra pasirenkami keliai, ir taip toliau. Buvo iškilę ir apie Upės gatvę – kokie argumentai galėtų būti, kad ši gatvė būtų išasfaltuota. Mes tada ir diskutavome, kad tų argumentų kaip ir nėra, kad tai yra neintensyvi Vilniaus rajono gatvė. Vilniaus rajonas turi nedidelį biudžetą gatvių asfaltavimui, o kitos gatvės yra intensyvesnės, todėl tikėtis, kad Vilniaus rajonas ims ir išasfaltuos tą gatvę, buvo nerealu.
– Bet kelininkai žinojo, kas toje gatvėje gyvena. Aš iš jūsų dabar suprantu, kad tokių pokalbių būta ne vieno. Tą be jūsų galėtų patvirtinti irgi, kiek žinau, bent vienas žmogus. Kaip buvo grįžtama prie to klausimo ir kokiame kontekste? Ar tiktai žvyrkelių, ar vis dėlto buvo ieškoma galimybių, kaip konkrečiai šio keliuko klausimą išspręsti?
– Nenorėčiau susieti, čia kriminalo ieškoti. Tos kalbos išeidavo iš konteksto.
– Spaudimo nejautėte?
– Premjeras manęs nespaudė. Bet natūraliai žmogiškai diskutuojant apie tą gatvę, vis tiek grįždavome. Pavyzdžiui: „Premjere, jūs gyvenate tokioje gatvėje, tokios gatvės išasfaltuoti, deja, negalime.“ Be to, aš premjerui taip pat esu pusiau juokais sakęs: „Kol jūs premjeras, kaip galima tokią gatvę išasfaltuoti?“ Dėl to, kad iš karto kilo skandalas – pačiam premjerui pakenks, ministerijai. Juk čia niekam tas gero neatnešė. Ir neatneš matant, kas dabar vyksta.
– Mes matome, kad tas skandalas kilo. Premjeras jūsų, kaip suprantu, tegu ir juokais duotų įspėjimų neklausė, ir šiandien S. Skvernelis sako, kad jis nežinojo apie Vilniaus rajono savivaldybės sprendimą tą gatvę asfaltuoti. Ar reikia suprasti, kad jis meluoja? Jeigu tas klausimas buvo aptarinėjamas, buvo ieškoma sprendimų, tai tarsi nežinoti jis negalėjo?
– Nenoriu spręsti dėl to, nes nežinau, ar premjeras žinojo, ar nežinojo. Šiandien pakomentavo situaciją, kad ministerija turėjo žinoti. Reikia suprasti, kad rezervo lėšos perskirstomos metų gale tam, kad būtų panaudotos. Dėl to jos yra skiriamos tiems objektams, kurie garantuotai bus iki Naujųjų, iki metų galo, panaudoti. Dėl to ministerija visada klausdavo savivaldybės: „Ar jūs garantuojate, kad bus padaryta?“ Tam reikėdavo žinoti objektą. Kiek pamenu, visais atvejais būdavo išvardijami visi objektai, kuriems bus skirti pinigai. Tiesiog nerealu, kad ministerija to negalėjo žinoti.
– Ar galėjo žinoti tą klausimą prieš 4 metus, dar tuo metu eidamas vidaus reikalų ministro pareigas, S. Skvernelis, kad toks reikalas bręsta? Yra duomenų, kad klausimas apie tai, jog tautinių bendrijų gyvenamos vietovės turėtų geresnį susisiekimą, buvo sprendžiamas. Algirdas Butkevičius patvirtino tokią informaciją, kai jūs atėjote į ministeriją, kitaip tariant, pradėjote vadovauti Susisiekimo ministerijai. Ar tas klausimas jau gulėjo ant jūsų stalo?
– Dėl tautinių mažumų sprendimas jau buvo priimtas – 10 proc. didesnis finansavimas tautinių mažumų gyvenamuose rajonuose buvo priimtas. Bet supraskime, kad tai viso labo lašas jūroje. Tas 10 proc. padidinimas yra labai nedidelė suma. Tikrai jos nesiečiau su šia gatve, nes tai yra tiesiog maža suma. Tas buvo žinoma iš anksto. Paskirstyta jau buvo didesnė suma. Bet tų gatvių, patikėkite, kiek daug yra neišasfaltuota. Pas mane ateidavo žmonės iš to paties Vilniaus rajono, rodydavo nuotraukas su baltais baltais namais, baltomis obelimis, visais krūmais baltais dėl to, kad žvyrkelis dulkes neša. Deja, pagrindinis atsakymas: tai nėra intensyvi gatvė ir labai gaila, bet tiesiog nėra lėšų, kad jas visas išasfaltuotume.
– Prieš kelis mėnesius, rugpjūtį, kalbėdamas šioje studijoje, minėjote, kad tokia praktika, kai Seimo nariai skambina ir prašo asfaltuoti vieną ar kitą žvyrkelį, yra gana populiari. Tada sakėte, kad „valstiečiai“ šiuo atveju nėra išskirtiniai. Gal galite išvardyti šiandien, kadangi nesate politikoje, pavardėmis, kokie Seimo nariai skambino jums ar į ministeriją prašydami pasirūpinti vienu ar kitu keliuku? Manau, prieš rinkimus į Seimą, kurie artėja rudenį, rinkėjas turi teisę žinoti, kaip ir koks politikas dirba.
– Bet supraskite, rinkėjas šituos dalykus gali priimti kaip pozityvą dėl to, kad jo renkamas žmogus rūpinasi jo apygarda. Nenorėčiau tų pavardžių vardyti. Tai buvo įprasta praktika. Manau, kiekvienas ministras iki manęs ir dabartinis ministras gali pasakyti, kad vis Seimo nariai prieina ir atkreipia dėmesį į vieną, į kitą gatvę. Ką tu su tuo darai – kitas klausimas. Mes laikėmės principo, kad gatvės turi būti reitinguojamos pagal intensyvumą, pagal svarbumą, pagal tai, kokie objektai joje. Pagal tuos kriterijus lėšos ir yra skirstomos. Tas [atėjimas] vis tiek jokios įtakos neturi.
– Visada sakėte, kad užsakymų stalas baigtas. Vis dėlto norėčiau, jeigu ne pavardėmis, tai bent skaičiais, procentais. Kiek politikų, Seimo narių bandė jus paveikti? Jūs tada studijoje sakėte, kad tai netgi yra tam tikra spaudimo forma.
– Tikrai nemažas procentas mano ministravimo laiku ir, garantuoju, anksčiau. Nemažas procentas Seimo narių prieina ir kalba apie gatves.
– Nemažas – tai 10, 50, visas 100?
– Sunku suskaičiuoti.
– Pone R. Masiuli, kai reikėjo susitvarkyti su streikuojančiais mokytojais, jūs buvote labai parankus ir buvote išrinktas į pirmas gretas. S. Skvernelis tuo metu nėjo su jais kalbėtis. Vėliau, kai dauguma pradėjo braškėti, jūsų lengva ranka atsisakyta. Jūs tada tikėjotės, kad įpėdinis tęs pradėtus darbus. Ar tai, ką matote šiandien, yra panašu į darbų tęstinumą?
– Reikėtų atskirti kelis dalykus. Per tą laiką, kiek buvau švietimo ministru, pavyko užmegzti kontaktą su mokytojais, rasti bendrus sąlyčio taškus. Aš tikrai su malonumu prisimenu tą laiką, man emociškai tai buvo turtingas laikotarpis. Tie žmonės yra išsilavinę, protingi, malonūs, mandagūs, dalis mano širdies liko.
– O Susisiekimo ministerijoje darbų tęstinumas yra?
– Pabaigsiu su švietimu. Švietime dėl pačios sistemos tokio didelio įdirbio nebuvo, bet didesnis buvo susijęs su antikorupciniais dalykais. Tas auditas, deja, aš jau esu sakęs, nuėjo, mano nuomone, perniek, ir tie, kas grobstė šią sistemą, liko nenubausti. Auditą reikėjo plėsti, reikėjo jį gilinti. Tikrai buvo galimybė. Tikiu, kad galimybė ir dabar yra prispausti uodegas tiems, kurie grobstė šią sistemą. O dėl Susisiekimo ministerijos per anksti dar pasakyti, bet labai gaila, kad tokie skandalai nepuošia nei valstybės, nei sektorių.
– Vienas iš susisiekimo ministro sprendimų buvo atleisti Lietuvos pašto valdybą, kurią jūs paskyrėte. Jūsų vertinimu, teisingas sprendimas?
– Reikia pirmiausia girdėti argumentus. Ministras turi teisę atleisti valdybą, bet visada reikia turėti argumentus.
– Argumentus, kuriuos girdite viešojoje erdvėje, kad buvo tarnaujama verslo interesams?
– Manau, buvo pasikarščiuota. Nežinau, kodėl tas buvo padaryta, nes verslo interesams tikrai nebuvo tarnaujama. Girdėjau tuos kaltinimus, kad norima pagrobti pašto pastatus. Tiesą sakant, nelabai yra ką ten grobti. Dar kai aš atėjau į ministrus, jau tie pastatai buvo parduodami. Mes tą sustabdėme. Klausimas buvo analizuojamas, diskutuojamas Vyriausybėje. Mes juk su pašto vadovu net į Vyriausybę buvome nuėję ir gavome pritarimą, kad tuos pastatus galima parduoti, išskyrus Kauną. Įsivaizduokite, pašto vadovai leidimą gavo, o dabar staigiai už tai atleidžiami. Tai nesąžininga.
– Jūs pretendavote tapti ir „Klaipėdos naftos“ vadovu, tačiau buvo pasirinktas kitas kandidatas. Tiesa, jų buvo 26, jeigu neklystu. Ar nesiejate šio rezultato, šio pralaimėjimo su buvusiais santykiais ir su vis dar juntama valdančiųjų antipatija?
– Ir sieju, ir ne. Tas vadovas, kuris dabar atrinktas, mano nuomone, yra profesionalus. Linkime sėkmės, ir labai linkiu, kad jo nepersekiotų kitos politinės jėgos vėliau. Ką žalieji daro – tai persekioja, ir dėl to persekiojimo, manau, manęs neskyrė. Įsivaizduokite situaciją: jeigu mane būtų paskyrę „Klaipėdos naftos“ vadovu, ir aš ateinu prašyti Seimo valstybės garantijos, terminalo išpirkimo? Tą prašymą dabar pateikė „Klaipėdos nafta“. Tai vien dėl to pykčio jie nebūtų... Būtų tą verslą sunaikinę iš pykčio. Galiausiai dėl keršto manęs nepaskyrė. Viliuosi, kad tie kerštai kada nors baigsis.
– Kai kalbėjome rugpjūčio viduryje, iškart po jūsų atleidimo, sakėte, kad jums reikia laiko pailsėti, pabūti su šeima ir tada priimsite sprendimą, ar liksite versle, ar grįšite į politiką. Iki kitų Seimo rinkimų laiko nėra labai daug, ir buvo laiko priimti sprendimą. Koks jis? Ar grįšite į politiką?
– Mano kelias suka į verslą – jau esu priėmęs vieną įsipareigojimą. Planuoju priimti ir kitų įsipareigojimų versle, todėl artimiausiu metu mane pamatyti politikoje bus mažiau šansų. Kas bus ateityje – pamatysime, niekas nežino.
