Po ligos į darbą grįžęs premjeras Saulius Skvernelis su ministrų kabinetu šiandien toliau dėliojo kitų metų biudžetą. Premjero tvirtinimu, patobulintas biudžetas yra socialiai orientuotas ir sumažins žmonių skurdo lygį. Kaip gyvensime kitąmet, žurnalistas Mindaugas Jackevičius „Dienos temoje“ aiškinosi su „Luminor“ vyriausiuoju ekonomistu Žygimantu Mauricu ir ekonomistu Vaidu Navicku.
– Pone Ž. Mauricai, pradėkime nuo vaiko pinigų. Kaip čia įvyko, kad Vyriausybė persigalvojo ir keičia savo pirminį siūlymą. Jau siūloma vaiko pinigus didinti nebe nuo sausio pirmosios, o nuo liepos. Nuo sausio siūloma didinti tik vaiko pinigus mažiausiai pasiturintiems ir neįgalių vaikų tėvams. Gal tie vaiko pinigai, kurie buvo skirti vaiko pinigams, nukeliavo, pavyzdžiui, mokytojų arba dėstytojų atlyginimams didinti?
Ž. Mauricas: Dvi priežastys. Viena vertus, tikrai dalis tų pinigų nukeliavo kitoms visuomenės grupėms. Toms, kurios galbūt aktyviau gynė savo interesus. Kita priežastis yra dar banalesnė, paprastesnė: išlaidų eilutė toliau tebesipučia, ateinant daugiau pageidavimų, o pajamų eilutė nedidėja – tai atitinkamai susidaro disbalansas. Vyriausybė akivaizdžiai mato, kad gali nepavykti turėti ne tik perteklinio, bet ir subalansuoto biudžeto. Todėl dalies tų pažadų (pavyzdys – vaiko pinigai) nevykdo. Tai yra ne kas kita kaip pažadų nevykdymas, nes atidėjimas tai iš dalies yra nemokėjimas, tik ne visą laiką, o tam tikrą laiką. Galbūt dar kitas šalutinis poveikis yra pavojingas – tai, kad tie visi pakėlimai paliekami kitai valdžiai, kuri ateis po naujų Seimo rinkimų.
– Iš kur tas biudžeto disbalansas susidarė? Kurie mokesčių nepriėmimai labiausiai tam turėjo įtakos? Turiu omenyje, kad būta daug siūlymų tiek dėl ūkininkų, tiek dėl kitų mokesčių, ir jų galiausiai buvo atsisakyta.
Ž. Mauricas: Taip, manyčiau, kad tikrai platus spektras. Vienas toks somatinis pavyzdys yra automobilių taršos mokestis, kuris turėjo būti įvestas 2018 metais. Puikiai prisimenu, dėl politinės valios stokos nebuvo įvestas, vėliau turėjo būti įvestas 2019 m. viduryje, 2019 m. pabaigoje. Dabar matome, kad vėl jo nėra. Ta sniego gniūžtė toliau juda pirmyn, palikdama vis didesnę skylę. Aišku, viltis buvo ta, kad tą skylę pavyks užkamšyti sparčiu ekonomikos augimu, kas iš dalies pavyko, bet kova su šešėliu nelabai pavyko, kitos mokesčių iniciatyvos taip pat labai sunkiai skinasi kelią. Paskutinę minutę tiesiog iš kepurės buvo ištraukti kiti mokesčiai, tai yra prekybos tinklų ir bankų. Be abejonės, likus vos kelioms savaitėms iki biudžeto priėmimo, tikimybė, kad tie mokesčiai bus įvesti, yra labai nedidelė, todėl atitinkamai atsivėrė gana nemaža skylė biudžete.
– Pone V. Navickai, premjeras žada, kad skurdą mažins siūlomas kitų metų biudžetas. Jūs matote to apraiškų?
V. Navickas: Yra keletas pozityvių aspektų: minimalus atlyginimas yra didinamas 41 euru į rankas, pensijos didinamos 30 eurų, nuo liepos 1 d. prisidės dar 3,5 euro, kur buvo G. Nausėdos siūlymas. Tai iš dalies yra pozityvių dalykų. Bet apskritai tai, ką mes matome šitame visame procese, kuris jau tęsiasi 2,5 mėn., kad visuomenė atmetė visą tą „milijardo milijonui“ logiką. Pas mus viešasis sektorius yra per didelis. Mes per daug išleidžiame mokytojams, gydytojams, socialinėms reikmėms, ir taip toliau. Ir ką mes matome šiais metais? Kas buvo pažadėta: neapmokestinamasis dydis turėjo būti 400, o dabar bus tik 350, vaiko pinigai mažėja, ir panašiai – rodo, kad visuomenė vis dėlto buvo išgirsta. S. Skvernelis nelaimėjo rinkimų ir dabar nesiseka prakišti tokio biudžeto, kokį jie norėjo prakišti pernai. Visuomenė sukilo, streikavo, pasakė, ko nori, ir todėl tas „milijardas milijonui“ yra atmetamas.
– Kiek padėjo streikai? Šiuo atveju ėjo ir mokytojai, ir dėstytojai streikavo, ūkininkai išvažiavo į gatves su traktoriais ir daugybę kryžių pastatė pakelėse. Atrodo, ūkininkai daugiausia išsikovojo. Kas, jūsų akimis, labiausiai išloš iš biudžeto?
V. Navickas: Dar ankstoka sakyti. Girdžiu, kad kai kurie švietimo darbuotojai mano, jog jie gavo užtektinai, kad būtų patenkinti tuo, ką gavo. Dar nežinau, ką kitos socialinės grupės apie tai mąsto. Vis dėlto grįžtant prie pagrindinių klausimų – ne kas labiau išlošia ar kas labiau pralošia, o kur mes einame su šituo dalyku? Jeigu pažiūrėsime į tą visą „milijardą milijonui“ mokesčių sistemą, nieko naujo mūsų valstybėje neatsitiko. Mes prie vakarietiškos mokesčių sistemos neperėjome – kokį chaosą turėjome, tokį ir tebeturime.
– Pone Ž. Mauricai, tai kur keliauja Lietuva?
Ž. Mauricas: Tikrai nemanau, kad tai jau yra socialiai orientuotas biudžetas. Tai yra į rinkimus orientuotas biudžetas. Tikrai buvo pasiduota didelės dalies visuomenės, tam tikrų interesų grupių spaudimui. Tai yra itin blogas įprotis.
– Tuomet reikėtų dažniau išeiti žmonėms. Matote, kad įmanoma išsikovoti bent jau 10 proc. kilimą.
Ž. Mauricas: Bent jau prieš rinkimus tikrai matome, kad apsimoka. Tačiau, aišku, mes kuriame precedentą, manau, nelabai gerą, nes visos šalys, kurios daugiausia streikuoja, pavyzdžiui, Pietų Europos šalys, – jose vyrauja gana nestabili ekonominė, investicijų aplinka, o Lietuvai būtent dabar to mažiausiai reikia. Reikia, atvirkščiai, kurti kuo stabilesnę aplinką, mokestinę, ekonominę aplinką, nes mes vis drąsiau auganti ekonomika. Prioritetas yra vis dėlto auginti pyragą, aišku, nepamirštant ir to pyrago padalijimo, bet vis dėlto prioritetas yra vis dar auginimas. Jeigu mes pulsime dalyti tai, ką dabar turime užauginę, – na, nėra dar tas pyragas toks didelis.
– Pone Ž. Mauricai, kas kitąmet gyvens geriau? Premjeras vardija privalumus: didės vaiko pinigai, pensijos, minimali alga...
Ž. Mauricas: Didžioji dalis gyventojų gyvens geriau, nes ekonomika kyla. Tai čia labai lengvas uždavinys Vyriausybei. Tačiau jei ekonomika nekils taip, kaip prognozuota, tai galbūt labiau išloš tos interesų grupės, kurios sugebėjo įtikinti Vyriausybę ir Seimą: ar tai būtų ūkininkai, kad mokesčiai nebūtų keliami, ar viešojo sektoriaus darbuotojai, kad darbo užmokestis būtų keliamas, nepaisant nevykstančių reformų. Sveikatos apsaugos ministras pasakė aiškiai: „Aš nevykdysiu reformos, nes neturiu paramos.“ Švietimo taip pat nevyksta. Kažkokie vyksta judėjimai, bet jie yra per lėti. Jeigu didinsime tiktai darbo užmokestį, bet turėsime tokį neefektyvų aparatą, patys galime užsiveržti kilpą ant kaklo. Gerai, kad ekonomika dabar auga ir migracija susibalansavo, bet pagalvokite: jeigu ekonomikos augimas sulėtėtų, darbo užmokesčio augimas sulėtėja – vėl atsiranda emigracijos srautas. Mes turime tokį besipučiantį ir pažadais apdalytą viešąjį sektorių, kuris nėra reformuojamas, ir tada vėl ateina kažkokia nauja valdžia, naktinė mokesčių reforma – bac, mes turime viską karpyti. Tai nėra labai tvari strategija. Man šiek tiek kelia nerimą toks biudžeto formavimas, tokie principai. Bet, aišku, sutikime, kad kiti yra rinkimų metai, tai jei visiškai objektyviai, galėjo būti ir dar blogiau. Tačiau iš naujos, ypač Vyriausybės, valdžios, reikėtų tikėtis labiau subalansuoto požiūrio.
– Finansų ministras sako, kad atsižvelgta ir į Seimo, ir visuomenės grupių, ir į prezidento G. Nausėdos siūlymus. Kiek iš tikro buvo atsižvelgta? Štai ponas G. Nausėda siūlė ir ūkininkus gerokai labiau apmokestinti.
Ž. Mauricas: Atsižvelgta asimetriškai. Šiaip gana geras Seimas atrodo, nes didžiąja dalimi atsižvelgė į prašymus didinti išlaidas ir nedidinti mokesčių. Tačiau patys suprantame, kad tuomet atsiveria skylė biudžete, ir ateityje galime prisivirti košės.
V. Navickas: Sakyčiau, beveik į G. Nausėdą nebuvo atsižvelgta. Kiek matau, praėjo tik pensijos padidinimas 3,5 euro. O juk G. Nausėdos rinkimų pažadas, su kuriuo jis laimėjo rinkimus, buvo padidinti mūsų biudžeto santykį su ekonomika nuo 30 iki 35 proc. Tam pasiekti, jeigu G. Nausėda turi 5 metus, kas metus jis turėtų didinti tą biudžetą 500 mln. eurų. Tačiau tai neįvyko! Man labai keista. Čia yra pirmi G. Nausėdos metai, tai jeigu jis pralošia visuose frontuose...
– Susisiekimo ministras nesitraukia, kaip girdėjome, – dar vienas frontas pralaimėtas.
V. Navickas: Bet ekonominėje politikoje tai buvo pirma iš jo žinučių. Tuomet lieka kaboti tuščias kostiumas Daukanto rūmuose.
– Ponas Ž. Mauricas užsiminė, kad kai kurie pažadai nukeliami į kitus metus ir metų vidurį. Štai kultūrininkų atlyginimus žadama didinti nuo sausio 1 d. 10 proc., o štai švietimiečiams – jau nuo rugsėjo. Ar tai reiškia, kad tie didinimai paliekami jau kitai ateinančiai Vyriausybei, kuri turės rasti pinigų?
V. Navickas: Sakyčiau, yra gilinama duobė, kuri jau iškasta „milijardo milijonui“. Pavyzdžiui, paimkime švietimo darbuotojus. Labai puiku, kad pagaliau didinami atlyginimai. Tam rasta, kiek suprantu, apie 40 mln. eurų, bet tiktai nuo rugsėjo 1 d. Tai reiškia, kad finansuojami 4 mėnesiai, o jų yra 12. Vadinasi, kitais metais jau kita valdžia, kita Vyriausybė turės rasti 120 mln. eurų ir t. t. Tas pats žaidimas žaidžiamas su vaiko pinigais. Tai čia toks yra „Kirkilas versija 2.0“. Vėl keičiasi valdžia, tai dabartinė Vyriausybė visiškai neprisiima jokios atsakomybės už fiskalinį tvarumą 2021 metais.
– Pone Ž. Mauricai, kas laukia naujos valdžios, naujų valdančiųjų, kurie ateis po „valstiečių“, jeigu pasikeis valdantieji?
Ž. Mauricas: Lauks labai sukelti gyventojų lūkesčiai, iš dalies didesni įsipareigojimai, nes dalis išlaidų įsigalioja tik nuo rugsėjo ar nuo liepos 1 dienos. Tokių dalykų turbūt neturėtų būti apskritai daroma valstybėje, kuri siekia tvarumo, stabilumo. Jeigu jau yra suplanuojamas kažkoks išlaidų pakėlimas, tai turi būti daroma nuo sausio 1 dienos, tai yra, kad visa apimtimi tai atsispindėtų būtent kitų metų biudžete, o nebūtų palikta, pakišta kiaulė ateinančiai Vyriausybei ir Seimui. Šitas momentas man tikrai labai nepatinka. Galbūt netgi tiek pat nepatinka, kiek skubotos diskusijos dėl naujų mokesčių įvedimo.
