Lietuvoje

2019.12.04 05:30

Eugenijus Gentvilas: dėjau viltis, kad prezidentas supurtys Seimo valdančiąją daugumą

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.12.04 05:30

„Dėjau viltis, kad prezidentas bus tas, kuris supurtys Seimo valdančiąją daugumą“, – interviu portalui LRT.lt sakė buvęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eugenijus Gentvilas. Politikas kalbėjo, kad parlamento įvaizdis toks sugadintas, kad ši valdančioji dauguma jo jau niekaip nepagerins. Todėl, kaip sakė E. Gentvilas, geriausias sprendimas būtų išankstiniai Seimo rinkimai.

– Šioje Seimo kadencijoje įvyko nemažai dalykų, kurie buvo įvardijami kaip priežastys, dėl kurių dar labiau krito ir taip ne itin aukštas Seimo populiarumas, pasitikėjimas juo. Kaip manote, kokiomis priemonėmis būtų galima kelti pasitikėjimą Seimu ir ar tai apskritai yra įmanoma?

– Šios sudėties Seime, manau, yra per daug pridaryta ir vargu ar begalima tikėtis kokio nors reputacijos atkūrimo. Vis tiek šiame Seime pagrindiniai aktoriai, kompozitoriai ir atlikėjai bus tie patys. Nesuasmenindamas manau, kad šito Seimo reputacija jau yra sugadinta – galima duoti daug objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, įvairios laikinosios tyrimo komisijos, trupanti valdančioji dauguma ir keršto akcijos prieš tuos, kurie iš jos pabėgo.

Mano ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen siūlymas yra pirmalaikiai Seimo rinkimai.

Dėl to mano ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen siūlymas yra pirmalaikiai Seimo rinkimai, nes tai, kad Seimas gadina savo reputaciją, yra jo paties problema. Tačiau šitas Seimas su šita Vyriausybe nebėra pajėgus ką nors nuveikti ir mes tą sakėme nuo liepos mėnesio. Kuo toliau, tuo labiau aš tą patį galvoju.

Dėjau viltis, kad prezidentas bus tas, kuris supurtys Seimo valdančiąją daugumą ir privers prieiti prie konstruktyvaus darbo. Prezidentui, atrodo, pritrūko ryžto, gal ir patirties, jis nesupurtė šitos Seimo daugumos. Tad dabar, praėjus trims mėnesiams, pamatė, matyt, Jaroslavo Narkevičiaus asmenyje, kad gal yra ir klaidų padaryta. Niekas nereikalauja sakyti mea culpa, bet taisyti padėtį prezidentas turi.

Seimas nebepajėgus dirbti. Įstatymų leidyba atsidūrusi toli antrame plane, dabar artėja beprasmiškai dirbančios Agnės Širinskienės komisijos darbo pratęsimas, taip pat Dainiaus Gaižausko komisijos, nors pastarosios darbas yra prasmingas dėl Irinos Rozovos. Viskas. Su šituo Seimu, su jo reputacija – baigta. Jeigu ką nors dar sugebės padaryti – maloniai nustebsiu, bet bijau, kad sugebės tik dar labiau į dumblą įklampinti šį lietuviško parlamentarizmo etapą.

– Kalbant apie jūsų minėtas komisijas. A. Širinskienės vadovaujamoje tyrimo komisijoje, kuri aiškinasi verslo įtaką politikams, jūs esate vienintelis opozicijos atstovas. Kas ten vyksta?

– Negavo Valstybės saugumo departamento (VSD) medžiagos, nežinau priežasčių kodėl, bet dėl to komisija užsiima visokiais papildomais dalykais. Ir čia atsiranda tie keršto akcijų elementai. Per tą laiką iš „valstiečių“ frakcijos pasitraukė Povilas Urbšys – papildė tyrimą dėl galimo politikų poveikio Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK), žiūri, kaip čia P. Urbšį „pakutenti“. Pradėjo nepatikti Viktoras Pranckietis – kaip čia V. Pranckietį „pakutenti“. Tada Rokas Masiulis ragus parodė, tai reikia jo veiklą tirti. Tada prezidentė baigė kadenciją – tai gal „Tulpių paštą“ patyrinėkime...

Tai aš ir pavadinau šitą komisiją „budinčia vaistine“ arba „budinčia komisija“, kuri yra pasirengusi susidoroti su visais, kurie neįtiks, pabandyti juos sukompromituoti prieš Seimo rinkimus.

Tai aš ir pavadinau šitą komisiją „budinčia vaistine“ arba „budinčia komisija“, kuri yra pasirengusi susidoroti su visais, kurie neįtiks.

Žinoma, taikinys visą laiką buvo ir Gabrielius Landsbergis, bet kaip tai susiję su verslo įtaka politikams ir politiniams procesams? Dar bandžiau gelbėti šitos komisijos darbą, siūlydamas tiek Seime, tiek pačioje komisijoje tirti Rusijos poveikį Lietuvos politiniams procesams. Aišku, buvo pasijuokta ir nesvarstyta. Todėl su keliais kolegomis į D. Gaižausko komisijos darbo uždavinius įtraukėme trečiųjų šalių daromą poveikį, pirmiausia omenyje turėdami Rusiją. Iliuzijų vėl neturiu, šitas Seimas nesiima tirti tokių klausimų.

Pavyzdžiui, buvo siūlomas Rusijai taikomų sankcijų apeidinėjimo importuojant rusiškas trąšas klausimas ir t. t. Aš neturiu iliuzijų, kad tirtų šituos dalykus. Ir netirs. Bet ar tai reiškia, kad aš turiu tylėti ir po 10 metų sulaukti klausimo „o ką tu, Gentvilai, padarei, kad to nebūtų?“ Dabar galėsiu pasakyti, kad padariau.

– Paskutiniu metu buvo du tokie, pavadinkime, dideli balsavimai Seime – dėl pirmininko V. Pranckiečio ir dėl vicepirmininko Remigijaus Žemaitaičio. Nė viename iš jų opozicija nedalyvavo, tačiau dabar Ramūnas Karbauskis vis pabrėžia, kad V. Pranckietis yra opozicijos Seimo pirmininkas. Tai gal reikėtų dalyvauti, kad dabar tokio priekaišto nebūtų?

– O galvojate, kad mes dabar labai bijome šito Karbauskio vapėjimo? Visi žino, kad V. Pranckietis atėjo su R. Karbauskio partija, kad V. Pranckiečio žmona ne bet kam, o R. Karbauskiui savo žemę išnuomavo ir pinigus iš jo gauna, visi žino, kad R. Karbauskis pasiūlė V. Pranckietį į Seimo pirmininkus, visi žino, kad R. Karbauskiui V. Pranckietis neįtiko dėl Gretos Kildišienės ir kitų dalykų, visi žino, kad Karbauskis ėmėsi keršto akcijos nuversti V. Pranckietį.

Iš mūsų buvo vienintelis pasakymas, kad V. Pranckietis nieko bendro su opozicija neturi, kaip ir su demokratinėmis vertybėmis, nuo tos dienos, kai pasakė, kad mažuma privalo paklusti daugumai. Taip, aš su juo susitinku, kalbamės įvairiais formatais – ir dviese, ir platesniame rate. Aš jį gerbiu už tai, kad jis bendrauja, kad, ko gero, supranta, jog ne viską supranta, ir paieško bendro sutarimo. Už tuos dalykus jis yra gerbtinas žmogus.

O R. Karbauskio vapėjimas yra tuščio oro virpinimas, galvojant, kad galbūt žmonės sakys „taigi čia buvo opozicijos kandidatas“. O mūsų nedalyvavimas... Mums pasakė: yra dvi pušys, reikia vieną nusikirsti, tai kurią kirsite? Mano manymu, sveikesnė pušis yra V. Pranckietis, tai kirsti reikia, bent mano manymu, tą, kuri kreiva, – mediena dar išeina, bet perspektyvos nėra – tai yra R. Karbauskį. Nedalyvaudami V. Pranckiečio nuvertimo batalijose, mes įkandome R. Karbauskiui. Ta pušis dar labiau palinko ir papuvo.

– Jūs LRT laidoje „Dienos tema“ kalbėjote, kad ir pačiam V. Pranckiečiui esate tiesiai šviesiai pasakęs, kad jo nelaikote rimtu Seimo pirmininku. Bet tai kokia tada nauda Seimui iš pirmininko, kurį, panašu, nedaug kas Seime laiko rimtu?

– Būtume mes padėję pašalinti V. Pranckietį, jūs turite prognozę, kas būtų tapęs Seimo pirmininku, o tiksliau pirmininke? Beje, norint tapti Seimo pirmininku, nereikia 71 balso. Tai kokių 67 balsų dauguma Seimo pirmininke būtų tapusi A. Širinskienė. Tai man gal jau geriau V. Pranckietis, kuris bent kalbasi.

Sudaryti galimybę R. Karbauskiui pašalinti V. Pranckietį, reiškia sudaryti galimybę, kad jis paskirtų Seimo pirmininku žmogų, kuris būtų, demokratijos požiūriu, visiškas krokodilas. Manęs tai netenkina, tegul sėdi tas V. Pranckietis, R. Karbauskio paskirtas ir Karbauskio nemylimas. Bet tai nereiškia, kad aš jį myliu. Iškentėsime. Bet pirmalaikiai Seimo rinkimai būtų pageidautinas dalykas.

Dėl Seimo daugumos įtakos paskirti du valstybei vadovaujantys asmenys yra pažeisti, politiškai neveiksnūs ir, deja, šita dauguma ir šitas Seimas nieko daugiau nepasieks.

– Bet mažai tikėtinas.

– Bet ar tai reiškia, kad aš turiu tylėti ir nesakyti, kad tas mažai tikėtinas dalykas yra mažesnė blogybė negu tai, kas vyksta šiandien? Premjeras tampa pažeidžiamas ir pirmiausia jį bando sužeisti patys valdantieji, kritikuodami jį dėl biudžeto projekto, bombarduodami jį labiau, negu kartais opozicija. V. Pranckietis – mušta korta. Tai štai dėl Seimo daugumos įtakos paskirti du valstybei vadovaujantys asmenys yra pažeisti, politiškai neveiksnūs ir, deja, šita dauguma ir šitas Seimas nieko daugiau nepasieks.

– Seime kelią skinasi pasiūlymas dėl rinkimų kartelės sumažinimo. Pirminį pasiūlymą registravo jūsų frakcijos narys Simonas Gentvilas, savo pasiūlymus projektui teikė ir R. Karbauskis, ir Naglis Puteikis. Visi jie sako, kad toks siūlymas suteiks Seime daugiau demokratijos. Tačiau akivaizdu, kad tai naudinga kai kurioms Seime esančioms partijoms, kurioms 2020 metų rinkimai kelia nerimą. Reitingai rodo, kad ir jūsų partijai tas klausimas aktualus. Tai ar šituo siūlymu iš tikro siekiama demokratijos, ar tai tiesiog baimė, kad kiti Seimo rinkimai baigsis liūdnai?

– Taip, tai buvo Simono vienasmenė iniciatyva. Visi suprantame, kad barjero pamažinimas iki 4 proc. duoda demokratijai daugiau naudos. Tačiau tai margumyną sukelia ir turi neigiamų pasekmių tai pačiai demokratijai, todėl tai buvo jo vieno projektas. Didelio palaikymo nebuvo net ir mūsų frakcijoje, todėl jis registravo vienas.

Kitas dalykas, dėl naudos mūsų partijai. Žinoma, gal apsidrausti ir geriau, tačiau žiūrėkime – pats blogiausias iš trijų sociologinių tyrimų mūsų reitingas yra 4,9 proc. visų apklaustųjų, o tai reiškia maždaug 7 proc. balsavusiųjų. Nenoriu atrodyti bravūriškai, bet sakau – mes tikrai įveiksime 5 proc. barjerą ir čia ne dėl mūsų yra taikoma.

Jaunas politikas pažiūrėjo, kad 20 proc. žmonių Seime neturi savo atstovų, nes jų atstovai neperlipo 5 proc. barjero. Jeigu būtų 4 proc. 2020 metais, ne 20, o 7 proc. rinkėjų liktų neatstovaujami. Gražus požiūris į demokratiją. Tačiau jis išvirto taip, kaip 1992 metais išvirto įstatymas, kuriuo buvo sakoma, kad žmonės, bendradarbiavę su KGB, negalės nepriklausomoje Lietuvoje užimti kai kurių pareigų. Bet buvo tokia Tautos pažangos frakcija, kuri įdėjo, kad ir buvę komjaunuoliai negalės užimti tų pareigų. Buvo procedūrinis balsavimas ir jiems pavyko surinkti balsų daugumą. Ir štai, praeina įstatymo projektas, kuriuo buvę komjaunuoliai, kurių buvo gal 90 proc. tarybinių jaunuolių, negalės nepriklausomoje Lietuvoje užimti pareigų. Įstatymas tapo absurdiškas, jis buvo padėtas į stalčių.

Tai čia irgi diskutuotina, bet, mano manymu, nebloga 4 proc. ribos idėja buvo paversta 3 proc. Tai tada Simonas pareiškė, kad jis atsiima, nes nenori, kad būtų daromi eksperimentai ir išsityčiojama iš jo projekto. Tiesa, atsiimti jau nebebuvo galima. Žiūrėsime, kaip valdantieji suks. Galėtume diskutuoti apie 4 proc., jeigu nebūtų varoma į 3 proc. Noriu pabrėžti, kad 4 proc. ribą palaiko ir prezidentas Gitanas Nausėda. Aš asmeniškai esu už tai, kad liktų 5 proc., nepaisant tų nuogąstavimų, kad mūsų partijai galėtų būti nenaudinga. Aš manau, kad mes įveiksime 5 proc.

– Seime svarstomas biudžetas, greitai jo priėmimas, bet bent jau praėjusią savaitę vienas po kito skambėjo streikai ir protestai – į gatves išėjo dėstytojai, mokytojai, ūkininkai, vežėjai. Normalu, kad prieš priimant biudžetą tiek protesto akcijų kyla?

– Taip, pripažįstu, kad tai yra normalu, ir kuo toliau, tuo šito bus daugiau. Profsąjungos pastiprintos, gal ir gerai, kad jos stiprėja, nes profsąjungos yra atstovavimas interesams. Darbdaviai taip pat asocijavosi, turi jėgą. Problema ne čia.

R. Karbauskis jiems pasiūlė kol kas palaukti ir protestuoti, jei nepatiks, po gruodžio 17-osios, kai bus priimtas biudžetas. Taip, čia svajonė visų politikų – palaukite, kol mes priimsime sprendimą, o tada rėkaukite. Balsas tyruose. Tai aš esu už tai, kad būtų pilietinės visuomenės reakcijos iš anksto daromos. Tą mes turime suprasti. Matome „geltonąsias liemenes“, matome profsąjungų ir kitokių asociacijų bangas Europoje, minimaliai prisimenu 1968-uosius, kai buvo barikados Paryžiuje, Prancūzijos jaunimo kova už jų teises. Tai plėtosis ir Lietuvoje. Aš už tai, kad plėtotųsi.

Taip, pripažįstu, kad tai yra normalu, ir kuo toliau, tuo šito bus daugiau.

Visiškai neįprasta yra tai, kad pernai priimta mokesčių reforma įsigaliojo šių metų sausio 1-ąją ir jau liepos mėnesį buvo pradėta keisti, o su biudžeto projektu spalio mėnesį ateina nauji mokestiniai projektai. Bet patys valdantieji juos atmeta. Patys sukūrė produktą, išsigyrė, praėjus pusmečiui jau keičia ir paskui patys atmetinėja. Tokio chaoso aš nepamenu. Kokia bebuvo valdančioji dauguma, ji būdavo stipresnė ir tokio chaoso neleisdavo atnešti į Seimą. Čia yra didžioji problema, kad ir šiandien mes nežinome, kokie mokestiniai įstatymai, kurie keičia nuo metų pradžios veikiančią mokesčių sistemą, bus priimti.

Dar daugiau – mes nežinome, kokie bus atnešti galutiniai variantai. Pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto mokesčio tik lapkričio 27-ąją sprendimą priėmė Biudžeto ir finansų komitetas, pritarė 150 tūkst. eurų ribai. Dar nežinome, nuo kada jie pradės veikti – ar nuo sausio 1-osios, ar, kaip sako, tik nuo liepos. O jau baigėsi lapkritis. Tai yra chaosas, kuris, natūralu, palydimas streikais gatvėse.

– Pastabų biudžetui yra įvairių. Kaip jūs balsuosite už biudžetą?

– Biudžetas atrodo tragiškai. Tame biudžete visiškai nebandoma pradėti taupyti ir, pirmiausia, valdymo išlaidų sąskaita. Jeigu taupoma, tai kam nors nukertant asignavimus, o biudžetinėms įstaigoms, pirmiausia – ministerijoms, ką nors nuimti nesiryžtama. Biurokratija plėtojama, kuo daugiau mokesčių įvesime, tuo daugiau biurokratija gaus mokesčių ir galios, tuo labiau ji tuks. Valdžios išlaidų mažinimo, suliesinimo, apetito ribojimo nesimato. Tai yra apmaudu. Štai kodėl aš nebalsuosiu dėl biudžeto.

Tačiau matau, koks chaosas artėja valstybėje, parlamente. Įsivaizduokime – Seimas nepatvirtina biudžeto. Ir dar iškeikia Seimo dauguma Saulių Skvernelį, kad jis blogai suorganizavo. Ką padarys S. Skvernelis? Atsistatydins. Valstybė gyvena be biudžeto. Tada ar nauja Vyriausybė, ar pirmalaikiai Seimo rinkimai – tai reikš, kad geriausiu atveju naujas 2020 metų biudžetas atsiras gegužės mėnesį, kitaip tariant, keturis ar penkis mėnesius valstybėje gyventume su 1/12. Tai yra chaosas.

Tokiu kraštutiniu atveju, jeigu mes matome, kad viskas, už dienos prasideda griūtis, o mes neturime biudžeto – velniop, galima nusispjauti ir balsuoti už tą biudžetą, kurį būtų galima peržiūrėti ir normalizuoti kitų metų viduryje, gal su nauju Seimu ar nauja Vyriausybe. Būdamas visiškai skeptiškas biudžeto atžvilgiu, aš neatmetu galimybės – jeigu aš žinau, kad grius Vyriausybė nepatvirtinus biudžeto, geriau jį turėti. Ne man jo reikia, o valstybei.

– Liberalai šiuo metu yra opozicijoje kartu su konservatoriais ir socialdemokratais. Bandoma neretai rodyti tą vieningos opozicijos fasadą, bet matosi, kad ne visada pavyksta. Ar yra ta vienybė opozicijoje?

– Niekada nebandau vaidinti vienybės. Nesu nei frakcijos seniūnas, nei partijos vadovas, nei opozicijos lyderis. Iki praėjusios vasaros kokią mes turėjome opoziciją? Liberalai, konservatoriai, dalis socdemų ir „tvarkiečių“ jovalas, kuris sugriuvo galutinai. Rasti bendrą vardiklį nebuvo lengva, jo ir neradome.

Dabar, kai „Tvarkos ir teisingumo“ nebeliko opozicijoje, vis tiek ką mes turime? Tris tradicines, europinių šeimų tradicijomis besiremiančias partijas – liberalai, konservatoriai, socdemai. Nu su Algirdu Sysu, kurį labai myliu už tai, kad jis yra ideologinis socialdemokratas, aš tikrai dėl kai kurių dalykų niekada nesutarsiu. Tik džiaugiuosi, kad jis mane gerbia kaip ideologinį liberalą. Lieka tik taktikos dalykai, dėl kurių galime sutarti. Tame kontekste aš nevaidinu dirbtinės vienybės.

Tradiciškai galėtų būti kokia nors kairioji valdančioji dauguma ir dešinioji opozicija. Šiandien nieko panašaus nėra. Toje opozicijoje būta visko. Neatmetu tokios vaivorykštinės valdančiosios daugumos galimybės po kitų Seimo rinkimų, tik reikia suprasti – dėl dalies dalykų mes ir nesitartume, nes susitarti vis tiek nepavyktų. Būtų apeiti kai kurie dalykai, kaip nesuderinami arba suderinami tik parduodant savo dūšią. Turbūt nė vieni to nenorėtų daryti ir reikalauti to nereikėtų.

– Ilgą laiką Liberalų sąjūdis buvo kone pagrindinė liberali politinė jėga Lietuvoje, dabar atsirado Laisvės partija. Kaip manote, kaip liberalių idėjų atstovų gretos Seime atrodys po 2020 metų rinkimų?

– Žinoma yra kažkokia, bent jau emocine prasme, konkurencija. Ypač dėl to, kad šią partiją sukūrė išeiviai iš mūsų partijos. Tačiau pažiūrėkime į 2016 metų rinkimus. Į juos mes ėjome dar su Eligijaus Masiulio vadovavimu iki gegužės mėnesio ir tarp mūsų rėmėjų atsirado daug jaunimo, kurie buvo už pozityvią, progresyvią jėgą.

E. Masiulis iškrito iš žaidimo, tada daug kas suabejojo, ar mes apskritai laimėsime ką nors. Manau, kad mes praradome tų rėmėjų, kurie tapo konservatorių rinkėjais 2016-ųjų spalį, kadangi jų partijoje vienas iš flangų yra liberalus. Tie jauni, aktyvūs, liberaliai nusiteikę jaunuoliai nusisuko nuo Liberalų sąjūdžio ir pasisuko link Gabrieliaus Landsbergio, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Tado Langaičio, Mykolo Majausko, Gintarės Skaistės, Monikos Navickienės ir t. t. Natūralu, kad jie ten nuėjo.

Įsikūrė Aušrinės Armonaitės Laisvės partija, kuri pretenduoja pasiimti tuos žmones, kurie nukeliavo pas Gabrielių. Šiandien jų nėra pas mus. Ta prasme sutinku, kad Laisvės partija yra konkurentė mums, bet dėl faktinio balsų pasiėmimo arba rinkėjų atėmimo labiau gali nukraujuoti konservatoriai, kurie buvo pasiėmę tuos jaunus rinkėjus, ir juos dabar gali pasiimti Aušrinė.

Mūsų rėmėjais ir rinkėjais, matyt, liko tie, kurie jau ne kartą už mus balsavo, ir, kaip matome, atsiradus Laisvės partijai, mūsų reitingai žymiai nekrito. Gal buvo mėnesį kitą koks kritimas, bet mes ir patys persitvarkėme, Viktorija tapo partijos pirmininke. Galima labai aiškiai pasakyti – nei 2017, nei 2018 metais mes neturėjome tokių reitingų, kokius turime dabar, nepaisant to, kad yra Laisvės partija. Beje, linkiu Laisvės partijai sėkmės.

– Remigijus Žemaitaitis, Artūras Zuokas ir Artūras Paulauskas paskelbė, kad kitų metų rinkimuose dalyvaus vienu sąrašu, o vėliau ir sujungs savo politines jėgas į vieną. Spaudos konferencijoje jie sakė, kad kalbina jungtis ir Liberalų sąjūdį. Jūsų pozicija kaip ir aiški, bet šie politikai sakė dar negirdėję partijos pirmininkės pozicijos. Kalbėjote apie tai partijoje?

– Jeigu jie nori teigti, kad „Viktorija nėra pasisakiusi“, tai Viktorija pasisakė, kai A. Zuokas ją pasikvietė pasikalbėti. Ji pasisakė jam, bet jiems gi dar nesinori pasakyti, kad Viktorija jiems špygą parodė. O parodė. Jeigu jie nori žaisti žaidimus, tegul žaidžia. Nei čia mus labai užgaus, nei kas.

Tik noriu pasakyti, kad net ir A. Zuoko partija, kuri vadinasi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), jau seniai nebeima mūsų rinkėjų balsų, nebetapatinami jie su mumis, su liberalais. Dabar, kai jie nuėjo pas „Ku klux klan“ kompaniją, turiu omeny buvusius liberaldemokratus, tuo labiau. Mes neturime rinkėjų sąsajų. Pavadinimai gali būti visokie, tačiau rinkėjai seniai atsirinko.

– O kas jūs pats galvojate apie 2020-ųjų rinkimus? Dalyvausite?

– Kažkada galvojau, kad gal ir nebedalyvausiu. Tą buvau pasakęs ir 2008-aisiais, kai buvau Europos Parlamente ir apsisprendžiau, kad nebekandidatuosiu į EP, ir galvojau pasukti kitur. Taip susiklostė, kad dalyvavau ir 2012, ir 2016 metais. Dabar – permainos partijos, matyt, bus taip, kad kolegos sakys „nu, Augi, reikia, vis tiek ką benuveiksi“.

Jeigu manys kolegos, kad reikia, aš dalyvausiu. Galų gale, su mano apsisprendimu šiandien turime kitą partijos vadovybę, aš nekonkuravau, tikrai padedu ir linkiu sėkmės. Tai žinote, sakyti „aš jums linkiu sėkmės ir čiuožkite be manęs...“ Jeigu jie sakys „čiuožkime kartu“, aš dalyvausiu Seimo rinkimuose.

Kurioje apygardoje ar sąrašo vietoje – nežinau. Dabar įstatuose aiškiai pasakyta, kad vyks elektroninis slaptas visų partijos narių balsavimas ir kaip jau išreitinguos, taip ir bus.