Lietuvoje

2019.11.28 21:13

Monkevičius sako, kad, jei švietimo bendruomenė bus nepatenkinta, jis turės pasitraukti

Kol premjeras dėl ligos yra nedarbingas, be galvos likusio kabineto veikla krinka. Iš dviprasmiškų situacijų neišsikapanojantį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių prezidentas ketvirtadienį tiesiai paragino trauktis. Sprendimą dėl tolesnio darbo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos į postą deleguotas politikas žada priimti po konsultacijų su partija ir premjeru. Laiko atvykti į LRT studiją jis nerado.

Apie galimą atsistatydinimą puse lūpų yra užsiminęs ir švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, kuris lankosi „Dienos temoje“.

– Ministre, jūs esate švietimo, mokslo ir sporto ministras. Akademinė bendruomenė protesto akciją surengė trečiadienį. Švietimo, tai yra pedagogai, streikuoja ketvirtadienį. Ar jau visų jūsų kuruojamų sričių specialistai išreiškė nepasitenkinimą? Rytoj į gatves išeis sportininkai?

– Manau, nereikia labai dramatizuoti. To demokratinės visuomenės atributo, kai žmonės vienijasi į profsąjungas, asociacijas, tiesą sakant, kaip tik tų susivienijimų apimties trūksta Lietuvoje, kad visi žmonės būtų asocijuoti vienaip ar kitaip ir tikrai dalyvautų politiniame gyvenime, išreikštų savo interesus. Tai natūralu, tačiau man nesinorėtų, kad būtent tik šita forma lemtų labai svarbius strateginius sprendimus.

Mes kaip tik turbūt kalbame ne apie vienerių metų biudžetą, bet apie tai, ką bandėme pasiekti iki metų vidurio, iki birželio vidurio kalbėdami apie tai, kaip galėtų atrodyti viešojo sektoriaus jau šiek tiek darnesnė, subalansuota darbo užmokesčio sistema, matant perspektyvą net iki 25 m. ir kaip kasmet galėtume keisti iki galo ją harmonizuodami ir po to didindami atlyginimą sistemingai. Tai, mano galva, mes dabar apie tai kalbame ir dar yra diskusija, ką mes darysime ateityje, bet pats svarbiausias dalykas yra šių metų sprendimas dėl kitų metų biudžeto.

Taigi dar čia iki galo etapai yra. Jau dabar trečias etapas, dar ir ketvirtas bus svarstomo biudžeto. Jis yra Vyriausybėje. Ir aš nuo pat pradžių sakiau, kad mes turėtume siekti to, ką mes birželio ir liepos mėnesį buvome sutarę su profesinėmis sąjungomis, ir šito sieksime.

– Jūsų kabineto kolega Jaroslavas Narkevičius vadina opozicijos ir verslo spaudimu visą šitą ažiotažą, kilusį dėl jo veiklos, nes jis neva per gerai dirba. Aš suprantu iš jūsų, kad jūs švietimo darbuotojų ir akademinės bendruomenės akcijų nevertinate kaip puolimo prieš jus?

– Keista būtų, kalbu apie save, tikrai nelaikau tai jokiu puolimu. Nes aš pats esu tos bendruomenės narys, ką tik buvęs, ir jaučiu tai, kuo gyvena, nes ir mano, kaip čia pasakyti, vaikai ir anūkai yra studentai, moksleiviai, ikimokyklinukai. Mano labai didelė dalis bendramokslių ir akademinė bendruomenė, nuolat bendrauju, praktiškai kiekvieną dieną su ta bendruomene, žinau, kokie lūkesčiai, kokios problemos.

Bet tuos sprendimus, kuriuos reikia padaryti, reikia daryti ir jų neįmanoma padaryti vienu ypu ir labai staigiai, tačiau reikia strategiškai užsibrėžus kryptis jomis eiti. Todėl labai palaikau, kad ir netobulą, tačiau jau rengiamą partijų politinį susitarimą, kad partijos visgi strategiškai aiškias nuostatas išdėstytų – kokiais principais ir kaip finansiškai remsime pokyčius švietime, pripažįstant, kad reikia efektyvumo, kad reikia daug racionaliau naudoti tas lėšas, siekti efektyvumo, sukurti instrumentus, kaip tai pamatuojame. Čia yra labai vertingos ir Valstybės kontrolės išvados, ir audito išvados, jomis remiamės. Tačiau vien tų išteklių nepakanka.

Ten susitvarkę, turime tą užtikrinti, visgi turime taip investuoti, kad matytume grąžą. Noriu pasakyti, kad kitais metais mes jau turbūt turėsime atliktą tarptautinį tyrimą, kuris matuos, kokią grąžą duoda mūsų aukštasis mokslas. Kiekvienas euras, investuotas į Lietuvos aukštąjį mokslą, kokią grąžą kuria ir netgi pagal atskiras institucijas. Tai leis išvengti interpretacijų ir aiškiau pagrįsti poreikį investicijų.

– Bet, ministre, mokytojai kitąmet laukia ne tyrimų, o suderėtos ir įsipareigotos iš Vyriausybės pusės sumos. Tai kodėl jūs apskritai derėjotės, kitaip tariant, tarėtės ir buvo dalijami pažadai, jeigu jie nėra finansiškai pagrįsti? Kokia prasmė tada tų derybų?

– Taip nėra. Pirmiausiai taip nėra todėl, kad aš visą laiką pabrėžiu, jog tas susitarimas buvo pagrįstas Vyriausybės patvirtinta viešojo sektoriaus darbo užmokesčio perspektyvine strategija, kurioje buvo numatyti rodikliai jau ir kitiems metams. Nieko naujo aš niekur nesu susidaręs ir tai yra toje sutartyje, tai yra mano tikslas. Būtent nieko kito aš negaliu pažadėti, išskyrus tai, ką kartu sutarėme ir ką numatome.

Iš esmės dabar diskutuotinas klausimas yra vienas – kam trūksta lėšų, dar lyginant su tuo, kas buvo pradiniame biudžeto formavimo etape. Gavę iš Seimo pastabas, siūlymus, šiek tiek kitokį valstybės pajamų, išlaidų balansą matome, kad galime priartėti prie šito tikslo ir jį pasiekti. Tai yra pagrindinis dalykas, kad kitų metų biudžete matytume, jog, tarkim, ir rugsėjo mėnesį jau turėtume dešimčia procentų didesnį visų ikimokyklinukų ir priešmokyklinio ugdymo, ir bendrojo ugdymo, ir aukštųjų mokyklų dėstytojų, ir mokslininkų atlyginimus, ne mažiau kaip dešimčia procentų, lyginant su šių metų rugsėju. Ir kartu išlyginimą, kas labai svarbu, ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo pedagogų algų, kas sudaro šiandien didžiulį kontrastą, nes yra įvairios šakutės ir disproporcijos.

Štai tam reikia iš tikrųjų nei daug, nei mažai, tam ir reikėjo štai tos sumos, kuri numatyta sutartyje, tai yra šiek tiek per 100 mln. Mes jau turime arti tos sumos, tačiau dar vyksta derybos ir kiekvieną dieną tikrai vyksta, skaičiuojame, ir šiandien iki vakaro, turbūt dar savaitgalį dirbsim, kad pirmadienį susėstume. Rytoj bus viena derybų komisija, kai mes jau galėsime šiek tiek aptarti, kokios procedūros bus toliau. O pirmadienį jau turbūt galėsime Vyriausybėje aptarti, ar tikrai mes jau, pati Vyriausybė mato galimybę tenkinti šiuos poreikius.

Aš manau, kad privalome juos tenkinti ir labai džiaugiuosi, kad premjeras tai labai remia ir tiesiog tai yra jo užduotis dabar – ir man, ir finansų ministrui, ir visai Vyriausybei greta ir kitų uždavinių, ir kitų sektorių spręsti šitą klausimą, manau, kad jį išspręsime.

– Bet trūksta 40 mln.

– Dabar jau, manau, mažiau.

– Finansų ministras, premjeras sako, kad reikia laikytis fiskalinės drausmės. Jūs gana užtikrintai kalbate ir sakote, kad turite ir premjero, ir galbūt finansų ministro palaikymą. Ar tai reiškia, kad vis dėlto kurioje nors biudžeto eilutėje yra paslėpta tokia ar panaši suma, kurią bus galima ištraukti pirmadienį, pavyzdžiui?

– Tas biudžetas, kaip mes dabar skaičiuojame ir kaip visą tą balansą bandome pasiekti, Vyriausybė negali nesilaikyti fiskalinės drausmės ir būtent Vyriausybės projektas negali nukrypti nuo to, nes mes susilauktume labai rimtų sankcijų ir didžiulių nuostolių nacionaliniu mastu. Mes negalime pateikti kitokio projekto, tačiau yra įvairių galimybių, žiūrint, iš kur kokie mokesčiai – azartinių lošimų ir kitur, kaip jie dabar persidėlioja.

Žinant, kokie yra Seimo narių siūlymai, kokie sprendimai, matome galimybių iš įvairių sričių akumuliuoti tą sumą. Kai kalbame apie didžiulę, tarkim, sumą, vien mokytojų atlyginimams beveik 500 mln. eurų per metus reikia. Tai ta suma – 40 mln.– iš tikrųjų nėra tokia didelė. Dar pridėkim dėstytojų atlyginimus, kur dar per 100 mln. bendrai jau dabar yra. Tai, apie ką kalbame, tas 10 proc. yra įmanoma.

Šiuo metu atliekame šitą darbą žiūrėdami visas eilutes, skaičiuodami, kur dar galime vienais ar kitais būdais, galų gale pati ministerija 7 mln. nusiėmė nuo savo biudžeto, atlikdama įvairias reformas jau vien šiemet. Kitais metais vėlgi skaičiuojame, kiek galėsime sutaupyti. Visa tai dedame į šitą sumą ir, manau, pirmadienį jau turėsime aiškumą ir galėsime derybose su profesine sąjunga kalbėti konkrečiais skaičiais.

– Kalbant apie derybas su profesinėmis sąjungomis, bent jau viešumoje yra garsiau girdimos kalbos su viena iš jų – Egidijaus Milešino, su Andriaus Navicko švietimo profesinių sąjungų darbuotojais susitikote tiktai ketvirtadienį. Nors jų neterminuotas streikas prieš metus išvertė Jurgitą Petrauskienę iš posto.

– Noriu pasakyti, kad su abiem profesinėmis sąjungomis turime parengę labai panašius susitarimus. Su viena jau turime galiojančią, kurią tik atnaujinome, būtent jūsų minėta E. Milešino vadovaujama profesine sąjunga. O su kita, A. Navicko vadovaujama profesine sąjunga, esame pasirašę projektą ir finansinė dalis yra beveik tokia pat. Skiriasi kai kurie niuansai, tose sutartyse vienose yra akcentuojami vienokie dalykai, kituose yra kitokie, tai priklauso ir nuo specifikos.

Tarkime, pirmojoje profesinėje sąjungoje dalyvauja ir aukštųjų mokyklų profesinė sąjunga, ji akcentuoja savo reikalavimus ryškiau. Tuo tarpu Mokytojų profesinė sąjunga, vadovaujama A. Navicko, ten aukštųjų mokyklų reikalavimų ir nėra, ten daugiau akcentuojami bendrojo ugdymo mokytojų poreikiai. Jos skiriasi, bet finansinė dalis, kai kalbama apie augimą ir kitus dalykus, labai artimos, beveik, skaičiais išreiškus, tą patį reiškia. Todėl, mano galva, jeigu rasime susitarimą, apie kurį kalbu, kitą savaitę, turime kalbėti su abiem profesinėmis sąjungomis. Ir išvengti nereikalingų protesto akcijų. Bet pripažinti, jeigu jos yra, tai yra jų teisė ir paraginimas atkreipti dėmesį.

– Ministre, jūs esate sakęs, kad švietimo bendruomenės ir akademinės bendruomenės lūkesčiai yra pagrįsti ir taip puse lūpų esate užsiminęs, kad trauktumėtės iš posto. Ar vis dėlto, jeigu pirmadienį nepavyks pateikti realių skaičių, kad tas sutarimas bus įgyvendintas, ar pasitrauksite?

– Aš visada sakiau, kad į šitą postą atėjau tikrai ne dėl to, kad jis kažkoks patogus, teikia kažkokias privilegijas, aišku, išskyrus tai, kad iš tikrųjų, patikėkite, man tikrai garbė atstovauti šitai bendruomenei, tačiau ir negarbinga nuvilti ją. Tai jeigu tikrai negebėčiau pasiekti gerų rezultatų, pats savęs negerbčiau ir man tikrai tas postas nėra svarbus. Tačiau aš negalvoju, kad pasitraukimas, pabėgimas nuo problemų yra tai, ko reikia tai bendruomenei. Mano galva, turiu kalbėtis ir daryti viską, ką galiu, o jeigu pati bendruomenė man pasakytų, kad ją nuvyliau, tikrai posto nesilaikyčiau.

– Bet tos bendruomenės atlyginimais neapdovanosite? Tai labai trumpai – taip ar ne? Atsistatydintumėte ar ne?

– Man atrodo, tesėsime tai, ką sutarty numatę.

– O jeigu ne? Atsistatydinate ar ne? Trumpai – čia yra paprastas klausimas.

– Manau, tai turėsime aptarti su pačia bendruomene, ar tai vien tik mano buvo kaltė. Jeigu ji pasakys: nepadarei nieko ir nepadarei to, ką galėjai padaryti, manau, tikrai tokiu atveju aš turėsiu pasitraukti.