Lietuvoje

2019.12.28 07:00

Pusiaukelė tarp laisvės ir kalėjimo – kai kurie nematę eurų, bijo eiti šaligatviu, o prausiasi kartą per dvi savaites

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.12.28 07:00

Tvarka Pusiaukelės namuose – griežtesnė nei kariuomenėje, LRT.lt sako Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Romas Ostanavičius. Vis dėlto gyvenimas čia laisvesnis nei kalėjime – nuteistieji gyvena be sargybos priežiūros, gali grįžti namo, dirbti, naudotis internetu, vairuoti. Išties, apsilankius Pusiaukelės namuose, gali pasijusti lyg bendrabutyje – ilgas koridorius, kambariai, kuriuos dalijasi čia gyvenantys nuteistieji, bendra virtuvė.

Vis dėlto apsigyvenę Pusiaukelės namuose nuteistieji patiria sunkumų prisitaikant prie naujos aplinkos, pavyzdžiui, pasakoja Vilniaus pataisos namų resocializacijos skyriaus specialistas Pavelas Srebniukas, kai kurie nėra matę eurų, nežino, kaip elgtis parduotuvėje, bijo eiti šaligatviu.

Aptariamas kiekvienas žingsnis

Šiuo metu Pusiaukelės namuose gyvena 31 nuteistasis, tarp jų – ir viena moteris. R. Ostanavičius pasakoja, kad Pusiaukelės namų gyventojams nustatomas jų judėjimo maršrutas – aptariamas kiekvienas žingsnis, vykimas į darbą, polikliniką ar sporto salę.

„Yra numatoma, ką nuteistasis veiks visą savaitę – surašoma kiekviena diena, kiekviena valanda. Kiekvienam nustatomas individualus grafikas, nustatoma, kokiu būdu žmogus vyks į darbą ar mokymo įstaigą – automobiliu, autobusu... Nustatomas ir viešojo transporto numeris, socialinis darbuotojas apskaičiuoja, kiek žmogui prireiks laiko grįžti iš darbo atgal į įstaigą. Žmogus privalo šios tvarkos laikytis, o jei ją pažeidžia, grįžta į pataisos namus, kur visos tos privilegijos nutraukiamos“, – aiškina R. Ostanavičius.

Atvykę į Pusiaukelės namus jų gyventojai per dvi savaites turi susirasti darbą – jei nepavyksta to padaryti, turi grįžti į pataisos namus. Vis dėlto, užtikrina pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, šiuo metu darbo rinkoje darbuotojų trūksta, todėl problemų susirandant darbą nekyla.

„Mūsų visuomenei šiek tiek reikėtų kitaip pažiūrėti – nuteistieji yra mūsų visuomenės dalis. Kai kurie darbdaviai žiūri labai skeptiškai, net jei darbuotojų poreikis jiems yra didžiulis, nuo tokių darbuotojų (nuteistųjų – LRT.lt) stengiasi atsiriboti. Tačiau didžioji dalis juos vertina kaip žmogų, kaip specialistą, todėl priima ir džiaugiasi tokiais darbuotojais savo darbovietėje, nekelia papildomų problemų, konfliktų“, – kalba R. Ostanavičius.

Vis dėlto Pusiaukelės namų gyventojai griežtai kontroliuojami – jei nuteistasis atleidžiamas iš darbo, per dvi savaites turi vėl susirasti darbą, o jei yra atleidžiamas antrą kartą – grįžta į pataisos namus. Anot R. Ostanavičiaus, Pusiaukelės namų gyventojus motyvuoja ne tik tokie patikrinimai – didžiulė motyvacija dirbti yra ir dėl to, kad tai padeda jausti laisvę – ne tik aplinkos, bet ir finansinę.

Nuteistieji nematę eurų, bijo naudotis šaligatviu

Pasakodama apie teikiamą pagalbą, Vilniaus pataisos namų resocializacijos skyriaus socialinė darbuotoja Gintarė Gerybaitė pabrėžia, kad kartais prireikia gana elementarios pagalbos, pavyzdžiui, pasikalbėti apie socialinius įgūdžius, higieną.

„Jei žmogus nuo paauglystės jau praleido įvairiose institucijose, jis tikrai nežino, kad reikia maudytis. Jam atrodo, kad išsimaudyti kartą per dvi savaites yra normalu. Turime jiems parodyti, kad higiena yra privaloma, kad reikia praustis, skalbti drabužius, tvarkyti gyvenamąsias patalpas. Juk visi mūsų vyrai nori sukurti šeimas. Juokaudama vyrams ir sakau: moteris sužavėti norėsite“, – šypsosi G. Gerybaitė.

Pusiaukelės namų socialinė darbuotoja pasakoja, kad kartą net nepastebėjo, kad vienas gyventojas turi problemų su higiena, o ir kiti nesiskųsdavo.

„Kartą tas vyras ateina pas mane ir sako, kad jau keturis mėnesius yra Pusiaukelės namuose, per tą laiką jau buvo gal penkiuose pasimatymuose, bet į antrą pasimatymą niekas nenori eiti. Išsišnekame, o antro pokalbio pabaigoje suprantu, kad jis turi problemų su higiena ir moterys tiesiog nenori antrą kartą susitikti. Tada sėdome kalbėti.

Šiuo metu jis yra laisvėje – ne paslaptis, kad kartą per tris mėnesius susiskambiname su žmonėmis, kurie išėjo iš Pusiaukelės namų, pasidomime, kaip jiems sekasi. Tai tas žmogus ir pasidžiaugė, kad turi draugę, su ja draugauja jau ilgesnį laiką ir džiaugiasi, kad po mūsų pokalbio suprato, kad tereikėjo išsiplauti galvą“, – su šypsena prisimena G. Gerybaitė.

Anot Vilniaus pataisos namų resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto Pusiaukelės namų veiklos klausimais Pavelo Srebniuko, pirmosiomis dienomis atvykę į Pusiaukelės namus žmonės patiria stresą dėl aplinkos pasikeitimo, kurį laiką negali susivokti, kur papuolė, kokia čia tvarka. Dėl to iš pradžių socialiniai darbuotojai atvykusius palydi į parduotuvę, tada atgal į Pusiaukelės namus.

„Keli iš jų tikrai nematę eurų, gauna į rankas eurus ir nežino, ką su jais daryti, stebi kitus, pradeda mėgdžioti, kaip ką pirkti. Jie papuola kaip į kitą pasaulį. <...> Vienas Pusiaukelės namų gyventojas pasakojo, kad bijojo šaligatvio, žmonių, minios. Jam buvo neįprasta net eiti šaligatviu. Atrodo, mums tai paprasta, tačiau jiems tai neįprasta. Žinoma, vėliau įpranta, po savaitės jau lengviau“, – sako P. Srebniukas.

Atrasti ryšį padeda humoras

G. Gerybaitės teigimu, sunkiausia būna užsitarnauti nuteistojo pasitikėjimą, kadangi įstaigų darbuotojais jie paprastai nepasitiki. Anot socialinės darbuotojos, į Pusiaukelės namus atvyksta žmonių iš įvairių įkalinimo įstaigų, todėl jų patirtys su įstaigų darbuotojais labai įvairios. Ne paslaptis, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose bendravimas su nuteistaisiais yra ne pats maloniausias, apgailestauja ji. G. Gerybaitė priduria, kad yra atvejų, kai su nuteistuoju įkalinimo įstaigoje nesikalba, prieš nosį užtrenkia duris bei bendrauja „ne pačiais smagiausiais žodžiais“.

Dėl šių priežasčių „prisijaukinti“ žmogų nelengva, pavyzdžiui, su vienu nuteistuoju ryšį G. Gerybaitė atrado po daugiau nei metų. Vyras buvo labai uždaras, kalbėjo tik trumpais sakiniais, o pokalbiai panašėjo į tardymą, prisimena socialinė darbuotoja. Pasak jos, ryšį atrado per humorą.

„Esu turėjusi pastabų, kodėl taip artimai bendraujame, kodėl juokaujame, į vienas kitą kreipiamės „tu“. Atsakiau labai paprastai – mano tikslas yra surasti su žmogumi ryšį ir sužinoti kuo daugiau, kad galėčiau jam padėti, kad išėjęs į laisvę jis čia nebegrįžtų. Todėl panaudoju viską, ką galiu. Jei man reikia pajuokauti juodu humoru, aš ir pajuokausiu. <...>

Man nesudėtinga su nuteistuoju bendrauti kaip su kolega. Nors įkalinimo įstaigos viduje, kur yra sustiprintas režimas, niekada gyvenime nepastebėsite, kad į nuteistąjį kreiptųsi vardu – visada pavarde. <...> Tačiau visada primenu, kad jie yra įkalinimo įstaigoje, todėl privalo laikytis režimo. Esu kolega, kuris padės, bet nesu santykių draugas – mes neiname kartu rankomis susikibę, bet per žmogaus problemas keliaujame šalia vienas šalia kito kaip pagalbininkai“, – svarsto G. Gerybaitė.

Laikas pataisos namuose „bėga greitai“

„Į kalinimo įstaigą patekau padaręs nusikaltimą. Kaip aš sakau, netyčia, bet gavosi, kad po muštynių vėliau žmogus mirė – lėtai, kartais sustodamas pasakoja beveik metus Pusiaukelės namuose praleidęs Tomas (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – LRT.lt).

Jis trejus metus praleido izoliatoriuje, tada, kai teisminis procesas buvo baigtas, buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme ir pateko į pataisos namus, kur praleido beveik metus.

„Bet ten laikas gana greitai bėga – šilta, laukas, tai net nepajutau“, – prisimena Tomas.

Vyriškis sako, kad pataisos namuose jį jau pasitiko keli pažįstami, todėl labai sunku nebuvo. Vis dėlto prisitaikyti reikėjo: „Pirmi metai gal buvo sunkiau, nes pirmas kartas, tu uždarytas esi visą laiką toje mažoje patalpose“, – savo istorija dalijasi Tomas.

Kaip pataisos namuose atrodo kalinių diena? Atsikeli – pusryčiai, patikrinimas, sportas, pietų miegas, vakarienė ir žiūrėk jau vakaras, sako vyriškis. Anot jo, dienos pataisos namuose bėgdavo greitai, o ir konfliktų su kitais nuteistaisiais ar pareigūnais nekildavo.

„Pareigūnai Kybartuose labai geri, nežinau, kaip kitur, bet jei su jais nekonfliktuoji, tai jie ir netrukdo gyventi. <...> Tie suvalkiečiai, jie tikrai gana supratingi. Su kitais nuteistaisiais taip pat neturėjau problemų, ne Pravieniškės ten, ten daug vyresni, ne pirmą kartą sėdintys žmonės, jie daugiau gyvenimo matę. Gal daugiau problemų būtų su jaunesniais, o ten, kur aš buvau, visi žmonės metuose jau, visi turi susidėlioję gyvenimą. <...> Aš nuo pirmos dienos, kai pamačiau, kad gausiu kalėti, stengiausi negauti nuobaudų, aplankyti mokyklą, gauti kokių nors paskatinimų, nes liko šeima, vaikai... Norisi greičiau grįžti“, – kalba Tomas.

Atrenkami geriausi nuteistieji

Pasak G. Gerybaitės, Pusiaukelės namuose nuteistiesiems padeda pasiruošti darbo pokalbiams, susitvarkyti su antstoliais, kurti ryšį su artimaisiais. Čia taip pat vykdomos socialinės reabilitacijos programos, užsiėmimai, orientuoti į piktnaudžiavimą narkotikais, alkoholiu.

„Turime didelį paslaugų paketą, tačiau visada sakau, kad turime daug, bet kartu ir mažai. Kiekvienas asmuo yra individualus – negali sakyti, kad jei viena programa padėjo vienam, tai padės ir kitam. Mažai ką galime pasiūlyti žmonėms, nuteistiems dėl žmonių išnaudojimo, prekybos žmonėmis, jiems sudėtinga atrinkti skirtą programą. Žmonėms, užsiėmusiems kontrabanda reikia individualių konsultacijų, kadangi jiems atrodo, kad tai, ką jie padarė, buvo gerai, nes tai buvo nusikaltimas ne prieš žmogų, o valstybę“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

R. Ostanavičius išskiria pagrindines sąlygas, kurias atitikę nuteistieji gali patekti į Pusiaukelės namus. Anot jo, nuteistieji turi galėti būti lygtinai paleisti, būdami pataisos namuose jie privalo būti paprastoje arba lengvoje grupėje. Nuteistieji taip pat privalo vykdyti individualiame socialinės reabilitacijos plane nustatytas priemones, jų nusikalstamo elgesio rizika turi būti žema arba bausmės atlikimo metu ženkliai sumažinta.

Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas išskiria, kad norintieji patekti į Pusiaukelės namus negali turėti nuobaudų. Paskutinė sąlyga – nuteistasis anksčiau negalėjo būti pašalintas iš Pusiaukelės namų arba atvirosios kolonijos, pabrėžia R. Ostanavičius.

Anot Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, kai Pusiaukelės namai buvo steigiami, bendruomenės baiminosi ir nenorėjo gyventi kaimynystėje su teistais asmenimis, tačiau, sako jis, mūsų visuomenės požiūris turėtų keistis. R. Ostanavičiaus teigimu, atranka patekti į pusiaukelės namus yra pakankamai sudėtinga, atrenkami geriausi nuteistieji, o ir šalia gyvenančios bendruomenės jau nesiskundžia kaimynystėje įsikūrusiais Pusiaukelės namais.

„Per visą laiką Vilniaus pataisos namų Pusiaukelės namuose tik vienas nuteistasis grąžintas į pataisos namus. Grįžo, nes pavartojo alkoholio – Pusiaukelės namuose draudžiama vartoti bet kokius svaigalus. Tai viena iš labai griežtų sąlygų, o jei nuteistasis to nesilaiko, jis grąžinamas į įstaigą ir praranda galimybę sugrįžti į Pusiaukelės namus. 95 proc. nuteistųjų tai vertina ir supranta, kad jei padarys nusižengimą, atgal nebegrįš“, – pasakoja R. Ostanavičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt