Lietuvoje

2019.11.28 13:18

Profesorius apie protestų vajų Lietuvoje: pabudome iš letargo miego

Deividas Jursevičius, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt2019.11.28 13:18

Šią savaitę galima pavadinti protestų savaite – ūkininkai gatvėse, vežėjai su vilkikais miesto centre, protestuoja aukštųjų mokyklų dėstytojai, o ketvirtadienį mokytojai surengė įspėjamąjį streiką. Nors aktyviai sukilo įvairios visuomenės grupės, pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Algio Krupavičiaus, Lietuvos profesinėms sąjungoms trūksta įtakingumo.

Pašnekovo teigimu, po ilgos pertraukos įvairios visuomenės grupės bando ginti savo profesinius interesus. Anot jo, tai nėra nauja praktika – net ir socialiai darnių šalių gyventojai protestuoja tam, kad būtų apgintos jų teises.

„Norvegija, Danija, Suomija, Švedija ir kitos valstybės neretai naudoja socialinio protesto ir streikų instrumentus, kad apgintų savo interesus“, – sako profesorius.

Nors kurį laiką Lietuvoje buvo matomas protestų štilis, pasak A. Krupavičiaus, laikas nuo laiko tokie įvykiai nutikdavo.

„Vis streikuoja mokytojai. 2009 metais po naktinės mokesčių reformos prie Seimo kilo demonstracija, 2003 metais turėjome žemdirbių kelių blokadą. Ko gero, ant dviejų rankų pirštų galėtume suskaičiuoti visus didžiuosius socialinio protesto veiksmus Lietuvoje, kurie buvo per pastaruosius 15 metų“, – pažymi jis.

Kaip teigia profesorius, šiuo metu yra tarsi pabusta iš letargo miego. Jis sako, kad vyksta savotiška mobilizacija, tačiau organizacijų, kurias būtų galima mobilizuoti, nėra daug, esą profesinės sąjungos Lietuvoje nėra tokios įtakingos.

„Įvairių skirtingų agentūrų duomenimis, profsąjungoms priklauso 4–5 proc. darbuotojų. Kalbant apie jų galimybes sudaryti kolektyvines sutartis, Europos profesinių sąjungų instituto 2018 metų duomenys skelbia, kad Lietuvoje vos 7 proc. darbuotojų apskritai buvo įtraukti į kolektyvines sutartis ir mūsų šalis yra paskutinėje vietoje iš Europos Sąjungos valstybių. Pavyzdžiui, Austrijoje – 98 proc., Suomijoje – 89 proc., toje pačioje Latvijoje – 14 proc., Lenkijoje – 16 proc. darbuotojų dalyvauja kolektyvinėse sutartyse“, – akcentuoja profesorius.

Kaip valdžia vertina streikuotojus, ko gero, galima suprasti iš to, kas su jais susitikinėja. Pavyzdžiui, Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis paklaustas, kaip vertina Vilniaus universiteto idėją nebetęsti darbo, jei akademinės bendruomenės reikalavimai dėl pokyčių kitų metų biudžete nebus įgyvendinti, atsakė ironiškai: „Tai puiku, studentai bus laimingi.“

A. Krupavičius manymu, D. Matulionio tikslas tebuvo numalšinti protestą: „Jo politinis vaidmuo – būti žaibolaidžiu.“

Jeigu protestai būtų kiek labiau koordinuoti, o profesinės sąjungos turėtų tinkamus įrankius, reikalingus streikui, A. Krupavičiaus aiškinimu, šie nebūtų lokalizuoti vienoje vietoje ir išplistų nacionaliniu mastu.

„Kol kas pirmosios kregždės dar nebūtinai reiškia pavasarį. Lietuvai reikia mokytis, kaip ginti savo socialines teises“, – pabrėžia profesorius.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.