Lietuvoje

2019.12.07 14:29

Partizanų palaikus atradę Genocido centro istorikai jaučiasi neįvertinti – kai kurie uždirba vos 360 eurų

Rimas Bružas, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2019.12.07 14:29

Vykstant valstybės biudžeto svarstymams, apie menkus atlyginimus ėmė kalbėti ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojai. Kadangi nėra priskiriamas nei švietimo, nei akademinei sričiai, istoriko Arvydo Anušausko teigimu, Centras menkai finansuojamas.

„Pastarųjų savaičių (Juozapas Streikus–Stumbras), pastarųjų mėnesių (Antanas Kraujelis–Siaubūnas), pastarųjų metų (Adolfas Ramanauskas–Vanagas) atradimai, prie kurių labai prisidėjo ilgametė, nuosekli ir kryptinga LGGRTC darbuotojų veikla, įpareigoja pabandyti dar sykį prabilti apie tragišką Genocido centro padėtį“, – taip savo tekstą praėjusią savaitę portale bernardinai.lt pradėjo istorikas Darius Indrišionis.

Publikacijoje istorikas kalba apie Genocido centro indėlį į minėtų partizanų palaikų atradimą ir menkus, nė kiek nemotyvuojančius jo darbuotojų atlyginimus.

Autorius kalba, jog jauni ir perspektyvūs istorikai nesiveržia dirbti už beveik minimalų atlyginimą ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, nuo kurio veiklos daugiau ar mažiau priklauso sėkmingi tyrimai, prognozuoja liūdną ateitį.

Minėto komentaro autorius LRT RADIJUI teigia anksčiau dirbęs Genocido centre, todėl esamą padėtį matęs iš arti.

„Mačiau liūdną situaciją, kai gaudavau algalapį. Taip pat mačiau, kad ir kolegų algalapiai nėra džiuginantys ir motyvuojantys“, – pasakoja kalbintas istorikas.

Nors Genocido centre nebedirba, D. Indrišionis tikina, kad šiuo metu situacija yra beveik tokia pati.

„Kadangi vis dar studijuoju doktorantūrą, matau, kaip žmonių, baigusių bakalauro ar magistro studijas, kurie galvoja apie darbą Genocido centre, tolesnę karjerą nulemia ne tokios veiklos pobūdis, bet laukiamos algos“, – teigia istorikas.

Prieš du dešimtmečius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirbęs istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad padėtis šioje institucijoje buvo kitokia. Pasak jo, atlyginimų vidurkis buvo dukart didesnis nei dirbančiųjų Lietuvos istorijos institute.

„Tai motyvavo pritraukti geriausius šios srities specialistus. [...] Tam tikra prasme tai buvo prestižinė vieta“, – akcentuoja A. Anušauskas.

Atlyginimai neatspindi darbo reikšmės

Nors, kaip pasakoja A. Anušauskas, tuo metu Centras klestėjo, metams bėgant šis prarado savo pozicijas, nes nebuvo priskirtas jokiai konkrečiai sričiai.

„Valstybė deleguodavo daugybę administracinių funkcijų, išdavinėjo pažymėjimus tyrimams, muziejinei veiklai, bet pats centras po šiai dienai nėra oficialiai priskirtas nei kultūros, nei mokslo įstaigoms. Tai yra prie Seimo esanti institucija, kuri atlieka svarbias funkcijas, tačiau jos svarbumas nėra vertinamas finansiškai“, – atkreipia dėmesį A. Anušauskas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė pabrėžia, kad intelektualinio darbo vertinimas vis dar mena sovietinius laikus, o taip yra ir su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru.

„Centras vykdo labai daug istorinių, kultūrinių ir edukacinių funkcijų. [...] Labai dažnai, kai tam tikriems kultūros atstovams, pavyzdžiui, bibliotekininkams, švietimo darbuotojams per profesines sąjungas ar kitais keliais padidinamos algos, centras lieka už borto, nes muziejus yra žinybinis. Muziejininkams nė karto nebuvo keliamas atlyginimas.

[...] Yra susiklosčiusi tokia sisteminė situacija, kurios nepakeitus finansavimas niekada nebus normalus. Mes esame priversti ieškoti užtarėjų, kurie įsigilintų į šią padėtį“, – aiškina Centro direktorė.

D. Indrišionis sako, kad dalis Centro darbuotojų uždirba vos 360 eurų į rankas.

„Dirbdamas nuo trečiadienio iki sekmadienio uždirbdavau fantastišką 360 eurų į rankas atlyginimą. Kadangi priklausiau privilegijuotai kastai, nusipelniau teisės į maksimalų 30 proc. priedą. Laisvais nuo pagrindinio darbo pirmadieniais ir antradieniais eidavau į archyvus, ir už tai dar 120 eurų“, – savo tekste rašo D. Indrišionis.

D. Indrišionis LRT RADIJUI sako, kad gaunamas atlyginimas Genocido ir rezistencijos centre neatsispindėjo jo darbo svarbos.

„Jutau liūdesį, nes darbo reikšmė neatitiko atlyginimo. Manau, kad daugelis iš Centro darbuotojų patiria tokį jausmą iki šiol“, – kalba jis.

T. B. Burauskaitė pritaria, kad Centro veikla vertinama tol, kol kalba nepasisuka apie pinigus.

„Didžiausias lūžis buvo 2009 metais, per krizę, kai 5–6 metus atlyginimai buvo įšaldyti ir 10 proc. sumažinti. Vėliau buvo labai vangiai kompensuojama ir atsidūrėme duobėje. [...] Mūsų centras visada buvo vertinamas iki pinigų skyrimo“, – tikina jo direktorė.

Menkas finansavimas Centrui, pasak A. Anušausko, iš dalies atspindi valdžios požiūrį į žmones, dirbančius valstybei.

„Dalis centro darbuotojų yra valstybės tarnautojai arba biudžetininkai. [...] Dažnai pamirštamas žodis „tyrimo“, nes, norint ką nors atrasti, reikia žmonių, kurie atliktų išsamius tyrimus. Reikia juos motyvuoti“, – akcentuoja A. Anušauskas.

Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.