„Buvo laikas per Antrąjį pasaulinį karą, kada buvo sunku netgi Lietuvos himną giedoti, mat mažai žmonių bebuvo likę: vieni fronte, o likę, dėl Londono bombardavimo, netgi ateiti iki bažnyčios bijojo“, – apie neramius laikus vietos lietuviams Londone LRT RADIJUI pasakoja kunigas Petras Tverijonas.
Lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia Londone jau skaičiuoja 107-tuosius metus. 1912 metais mūsų tautiečiai ją Rytų Londone, Bethnal Green rajone, pastatė emigravusių lietuvių bendruomenės lėšomis. Su čia dirbančiu kunigu Petru Tverijonu kalbamės po sekmadienio mišių.
– Girdėjau, kad jus čia vadina tiesiog kunigu Petru.
– Aš Petras Senasis esu. Čia esam du Petrai kunigai. Vienas yra neseniai atvykęs dirbti kaip vikaras iš Druskininkų ir Vilniaus vyskupijos, o aš, kadangi esu atvažiavęs seniai ir dar vyresnis, tai esu vadinamas senuoju.
– Nuo 1999 metų?
– Taip, čia atvykau 1999 metais. Senokai jau.
– Daugybė emigravusių lietuvių sako, kad išvykti norėjo trumpam, tačiau metai nepastebimai prabėgo ir dažnas, nejučia, pasiliko emigracijoje. Ar ir jums taip nutiko?
– Aš turėjau tikslą atvažiuoti ir trumpai pasidarbuoti. Jei nebus ką veikti, taip galvojau, grįšiu atgal. Tačiau veikti yra ką. Parapija iki 2016-ųjų tik augo. Dabar kiek pradeda mažėti, nes nemažai tikinčiųjų grįžta į Lietuvą.
– Šiandien mišiose suskaičiavome apie 100-tą žmonių.
– Sekmadienio mišiose paprastai dalyvauja 320–350 tikinčiųjų.
– Toks ir yra Šv. Kazimiero parapijos dydis?
– Ne, čia yra tik tie, kurie lankosi sekmadieniais. Turime didelį būrį sužadėtinių, kurie dalyvauja sužadėtinių kursuose, taip pat yra apie 40 vaikų, kurie laukia pirmosios komunijos. Kasmet apie 130–150 sužadėtinių pasiruošia santuokai mūsų parapijoje. Žinoma, visi jie važiuoja į Lietuvą tuoktis.
– Esat sakęs, kad dalis sužadėtinių tuoktis vyksta ne į Lietuvą, o kitas šalis.
– Kainos Lietuvoje jau susilygino su Londono, tai ir pradeda rinktis kitas šalis. Dar ne tiek daug – iš 130 porų gal tik 3–4 poros renkasi susituokti kitoje šalyje.
– Šv. Patriko kapinėse yra ir lietuvių sklypas. Kiek tenka lietuvių laidoti Londone?
– Turime nedaug laidotuvių, nes parapijiečiai, dauguma, yra jauni. Per pastarąjį pusmetį palaidojome garbaus amžiaus vargonininką ir 96-erių mūsų parapijietę – ji pirmoji mane sutiko čia, Anglijoje, kai dar tik atvykau ir sunkiai susikalbėjau angliškai. O ji kalbėjo tik angliškai. Jos tėvai įkūrė parapiją, statė bažnyčią, meldėsi čia.
– Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta 1912 metais. Iš pradžių dalintasi su kitomis tautomis, o vėliau, kilus konfliktams, išsipirktas atskiras sklypas.
– Pirmoji lietuvių bendruomenė netrukus pasklido plačiau po visą Angliją. Buvo nusipirktas cukraus sandėlis. Tame sandėlyje jie įkūrė bažnytėlę. Norėta ją atnaujinti, tačiau vietos valdžia to daryti neleido. Tuomet jie nusipirko čia sklypą, per vienerius metus pasiėmė paskolą ir pastatė (dabar stovinčią bažnyčią – LRT.lt).
– Kiek sutinkat palikuonių žmonių, kurie statė šią bažnyčią?
– Vienas palikuonis yra mūsų parapijos finansų komitete. Yra dar 3-4 šeimos, kurios laikas nuo laiko lankosi mūsų bažnyčioje. O šiaip kiti palikuonys, jų giminaičiai, yra pasklidę po visą Angliją arba išvykę į kitas šalis: Australiją, Kandą, Jungtines Amerikos Valstijas. Laikas nuo laiko jie atvažiuoja čia. Štai ir dabar turiu moters prašymą parašyti krikštynų pažymą – 1902 metais pakrikštyto parapijiečio. Moteris jau pagyvenusi, jos tėvai čia krikštyti.
– Ar tie žmonės dar kalba lietuviškai?
– Žinau vieną šeimą, kurios tėvai susituokė čia, ji pati čia susituokė, jos dukros ir sūnūs susituokė čia ir anūkės bei anūkai jau čia susituokė. Tai praktiškai penkios kartos. Ketvirta-penkta karta jau nebekalba lietuviškai. „Labas“, „ačiū“ dar žino.
– Kiek žmonių kartų čia sutinkate? Lietuviai juk čia emigravo jau nuo 19 amžiaus pabaigos.
– Taip, 19 a. pab. – 20 a. pr., o vėliau, kaip bažnyčios istorijoje rašoma, pasak kunigo Kazimiero Matulaičio, 1947–1948 metais atvykę žmonės, tie vadinami „dypukai“ – displaced persons (asmenys, kurie dėl karo, persekiojimų ar stichinių nelaimių yra priversti palikti savo gimtąją šalį; pabėgėliai – LRT.lt), atnaujino visai apmirusią bažnyčią. Jis rašo, kad buvo laikas per Antrąjį pasaulinį karą, kada buvo sunku netgi Lietuvos himną giedoti, mat mažai žmonių bebuvo likę: vieni fronte, o likę, dėl Londono bombardavimo, netgi ateiti iki bažnyčios bijojo. Pokarinė „dypukų“ karta, kaip jau minėjau, atnaujino bažnyčią. O taip pat ir mūsų dabartinė karta atnaujino parapijos gyvenimą ir jis vėl tęsiasi.
– Bažnyčia yra namai, į kuriuos galima užsukti, ištikus bėdoms. Kokias socialines problemas jums tenka spręsti?
– Sunku kalbėti. Būna tenka ir priglausti, ir pasirūpinti, ir padėti nusipirkti bilietą į Lietuvą. Yra benamių. Kai kurie žmonės nori keistis, tačiau yra tokių, kurie nenori to daryti. Parapijoje turime anoniminių alkoholikų, narkomanų, lošėjų grupes. Dauguma lietuvių čia jau yra įsigyvenę. Praktiškai niekas jau nebevažiuoja į Londoną. Nebent mokytis arba trumpam laikui. Jaunimas dažniau atvyksta, tačiau jie yra labiau pasiruošę, žino ko laukti. Dėl ekonominių problemų čia jau niekas nebevažiuoja.
– Pirmą kartą apsilankius Šv. Kazimiero bažnyčioje susidaro įspūdis, kad ji yra pramoniniame rajone, apsupta įvairių pastatų.
– Tik mūsų gatvė yra neatstatyta, nes čia yra buvę du dujų rezervuarai – jie nėra išvalyti ir sutvarkyti. Po dviejų metų turėtų prasidėti gyvenamųjų namų statybos. Bus pastatyta 400 butų. Visa gatvė tuomet pasikeis. Keisis ir gatvės statusas – iš pramoninės ji taps gyvenamojo kvartalo gatve.
– Šv. Kazimiero bažnyčia ypatinga dar tuo, kad čia yra atminimo lenta, susijusi su Titaniko tragedija. Visi šią tragediją žino, tačiau ne visi žino, kad per ją žuvo lietuvis kunigas Juozapas Montvila, kuris atsisakė lipti į gelbėjimo valtį.
– Taip, Titanike buvo trys katalikai kunigai: anglas, vokietis ir lietuvis. Jiems buvo paruoštos trys vietos valtyje. Visi trys tų vietų atsisakė. Gal atsimenat Spilbergo filmo „Titanikas“ momentą, kur buvo smuikininkų grojama „Dieve, arčiau tavęs“ ir kunigas laimino. Tai tuos tris kunigus pavaizdavo viename asmenyje.
– Ar buvo „Titaniko“ gerbėjų, kurie ateitų į bažnyčią specialiai tos atminimo lentos pasižiūrėti, kuomet dar pats filmas buvo naujas ir populiarus?
– Taip, yra buvę. Domisi ir anglai, jiems įdomi šita istorija.
– Jau per 20 metų esate čia, Londone. Kaip save vadinate? Lietuvis Londone? Pasaulio lietuvis?
– Kiekviena sąvoka turi savo klišę, kurioje mes netelpame. Save matyčiau taip: gyvenu Londone, bet ilgiuosi Lietuvos, gyvensiu Lietuvoje – ilgėsiuos Londono. Aš esu lietuvis, ir žemaitis dar!
– Ko pasiilgsite iš Londono?
– Didmiesčio, daug kultūros, daug įvairiausių renginių. Tai labai įdomus, multikultūriškas miestas. Čia yra labai daug veiksmo.
– Cepelinai ar arbata su pienu? Kas jums skaniau?
– Ir arbatą su pienu geriu, ir cepelinus skaniai valgau. Šiandien valgysiu žemaitišką kugelį.
– Krepšinis ar futbolas?
– Žaisdavau krepšinį, dabar jau nebe, tačiau esu krepšinio fanas.
– Tai futbolas nukonkuruotas?
– Futbolo čempionatus žiūriu, bet labiau mėgstu krepšinį, nei futbolą.
LRT.lt primena, kad interviu minėtas kunigas Juozapas Montvila, „Titaniko“ laivu vyko į JAV darbuotis Atolo parapijoje. Laivui susidūrus su ledkalniu ir jam pradėjus skęsti, ne tik užleido savo vietą gelbėjimosi valtyje kitiems keleiviams, bet ir klausė išpažinčių, guodė ir ramino keleivius iki pat žūties. Garbingai pasiaukojusiam kunigui buvo vos 27-eri metai.
1981 metų vasarą lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčioje, giminių iniciatyva, buvo įamžintas kunigo Juozapo Montvilos atminimas – bažnyčios koplyčioje įmūryta paminklinė lenta.
Pokalbio klausykitės ir projekto "4 milijonai" garso įraše
Parengė Vismantas Žuklevičius
