Lietuvoje

2019.12.14 14:07

Prekių ir paslaugų deficitas sovietmečiu: pirmenybė – išrinktiesiems, kiti sukosi, kaip išmanė

Aurelija Savickienė, Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.12.14 14:07

Sovietmetį galima apibūdinti kaip stokos visuomenę – tada trūko net būtiniausių prekių. Todėl susiformavo taip vadinamas „blato“ reiškinys, kada būdavo leidžiama nusipirkti geresnių prekių tik pažįstamiems žmonėms. Anot sociologės, doc. dr. Rūtos Žiliukaitės, tokiu būdu asmeniniai interesai buvo tenkinami kitų sąskaita.

Tarybiniais metais net ir apie dešros gabalą galėjai svajoti. Žinoma, svajota ir apie didesnius dalykus. Ir galime įvardyti konkretų jų skaičių – keturi. Taip, keturios materialios vertybės ir tavo gyvenimas pasieks pilnatvę. Taip galvojo ir liaudis, tokio visuomenės mąstymo siekė ir valdžia, kuri akcentuodavo, jog visą gėrį būtent ji žmogui davė.

„Pirmas – butas, antras – mašina, trečias – garažas, ketvirtas – sodas. Apibrėžtis, kuri tarybiniam žmogui buvo viskas, pilnatvė. Po to galima kalbėti apie keliones į užsienį, studijas vaikams, aukštąjį mokslą, ypač mediciną, tai buvo labai aukštai kotiruojama“, – sako istorikas dr. Saulius Grybkauskas.

Dėl visų šių gėrybių tekdavo ir visą gyvenimą dirbti, bet ir tai ne viską užsidirbdavai. O jei ir turėjai pinigų, tai dar nereiškia, jog gausi teisę įsigyti vieną ar kitą daiktą. Net nekalbėkime apie stambius minėtus dalykus. Paprasčiausi kasdieniai daiktai, tokie, kaip rūbai ar tiesiog maistas. Net jei piniginėje kažkiek rublių yra, nuėjęs į parduotuvę turi sukti galvą, kaip iš pardavėjos prekystalio iškrapštyti frotinį rankšluostį ar mėsingesnį kaulą. Ir štai čia atsiranda „blatas“.

„Tai reikia gyventi. Yra tos keturios priemonės, kurias reikia įvykdyti, kad būtum visavertis žmogus, o kad gautum, reikia ieškoti būdų. Ir žmonės stengdavosi“, – tikina istorikas.

Žodis „blatas“ vis dar vartojamas buvusiose TSRS valstybėse. Jo reikšmė – produktų ir paslaugų įsigijimas pasinaudojant pažintimis. Kaip teigia R. Žiliukaitė, tokia praktika buvo neformali.

„Ji prieštaravo bendriems principams, kad individas turėtų iškelti kolektyvinius tikslus virš asmeninių, ir vartotojiškumas yra blogybė. Žmogui gyvenime turėtų rūpėti kiti dalykai“, – kalba sociologė.

Pasak pašnekovės, „blato“ ryšiai buvo naudojami kasdienėms problemoms spręsti: „Jie buvo taip paplitę, kad buvo visiškai normalu – žmonės nemanė, jog rizikinga naudotis „blatu“.

Anot R. Žiliukaitės, kokybiškų prekių paklausa buvo daug didesnė nei pasiūla, ir žmonės sukosi kas kaip išmanė ieškodami priėjimo per neformalius ryšius.

Nepavyktų išskirti konkrečių socialinių sluoksnių, kur buvo naudotasi „blato“ sistema. Nes ją praktikavo praktiškai visi, kas tik galėjo prieiti prie svarbių ryšių.

Išrinktiesiems – išskirtinės galimybės

„Turime suvokti, kad deficito sistemoje buvo įtvirtinta valstybinė privilegijų sistema. Kai kurios socialinės kategorijos galėjo turėti ir oficialų, geresnį priėjimą prie deficitinių prekių, susijusių su žmonių buitimi.

Bet, kita vertus, kai kurios profesijos, užsiėmimai galėjo būti daug palankesni megztis „blato“ ryšiams, arba atvirkščiai – tapti tiekėju „blato“ ryšiu aprūpinant kitus, tarsi visiškai nekaltai, pabrėžiant, kad tai yra iš draugiškumo, rūpinantis kitais žmonėmis, neturint jokių savanaudiškų motyvų“, – kalba R. Žiliukaitė.

Apie pardavėjus, parduotuvių vedėjus, sandėlių darbuotojus kurti anekdotai, o jų profesijos laikytos prestižinėmis, nes būtent jie galėjo prieiti prie pagrindinių deficitinių prekių bei naudodamiesi „blato“ sistema jas išmainyti ar tiesiog parduoti pažįstamiems ir įtakingiems asmenims.

„Deficitinės materialinės gėrybės buvo labai skirtingos. Viena vertus, tai geri maisto produktai, sveikatos, švietimo paslaugos. Atrodytų, kad net darželio auklėtoja galėjo jaustis visiškai gerai: jeigu jos grupėje buvo vaikai tų žmonių, kurie tiesiogiai priėjo prie gėrybių skirstymo, tai norėdami, kad jų vaikams būti skiriamas deramas dėmesys, darželio auklėtoja galėjo irgi gauti tų deficitinių prekių, paslaugų“, – pasakoja sociologė.

Be abejo, vadovaujantis personalas turėjo didžiausias galimybes prieiti prie deficitinių prekių, nes jie rūpinosi jų skirstymu.

„Vadovai ar susiję įmonių kombinatuose tiekimo skyrių vedėjai buvo išskirtiniai žmonės. Dirbantys prekių bazėse irgi turėjo išskirtinę padėtį ir megzti „blato“ ryšius, ir kartu būti tiekėjais „blato“ ryšiuose“, – sako R. Žiliukaitė.

Didžiausia „blato“ blogybė, anot pašnekovės, yra tai, jog, tenkindamas savo poreikius, pažeidi kitų interesus.

„Tai nėra natūralus dalykas – blatas yra morališkai ambivalentiškas. Žmonės suvokia, bet „blato“ naudojimą mėgina paaiškinti situacijos išskirtinumu. Kodėl tu pasinaudojai „blato“ ryšiu? Kas yra „blatas“? Tu tenkini savo asmeninius interesus kitų sąskaita“, – sako R. Žiliukaitė.

Sovietmečiu, pasak pašnekovės, bendruomeninė atsakomybė tikrai aižėjo ir formavosi tai, ką galime vadinti kraštutiniu individualizmu arba privatizmu – rūpinimusi išskirtinai tik savo šeimos gerove nematant platesnio konteksto.

Vadovai ar susiję įmonių kombinatuose tiekimo skyrių vedėjai buvo išskirtiniai žmonės.

„Kiekvienas žmogus apibrėžtų ir sakytų, kad gyveno sąžiningai, sistema buvo tokia, institucijos buvo neefektyvios. Jeigu norėjai išspręsti kasdienes problemas, gyventi, kitos išeities neturėjai – turėjai kažkokiu būdu suktis“, – kalba sociologė.

Išliko iki šių dienų

Sovietmetyje blatas buvo toks stiprus, jog jo šaknys išlikusios ir šiandien. Ir sunku tikėti, jog artimiausiais dešimtmečiais žmonės nustos naudotis pažintimis, kad gautų trokštamą daiktą ar paslaugą.

„Be abejo, mūsų visuomenėje dar naudojami „blato“ ryšiai, tik priežastys skirtingos. Pagrindinės priežastys, kodėl blatas plito sovietmečiu, yra deficito ekonomika, tai yra elementarus kokybiškų prekių ir paslaugų deficitas“, – teigia sociologė.

„Transparency International“ Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas sako, kas šiais laikais „blato“ yra mažiau ir jis yra kitoks.

„Norint atsigulti į kokią nors ligoninę – reikia pasiteirauti, prašyti. Neaišku, ar šiaip turėjo paguldyti, ar reikėjo pažinoti žmogų. Visi mes turim pažįstamų, bet klausimas, ar jie kartais daro paslaugas mums, kurių kitiems nedarytų, ypač kai jie dirba viešajame sektoriuje. Šiaip draugų, bičiulių pažintys, dovanos yra normali gyvenimo kasdienybė“, – kalba S. Muravjovas.

mūsų visuomenėje dar naudojami blato ryšiai

Sovietmečiu blatas buvo toks natūralus dalykas, kad šiandien dažnas nustebęs sako, jog jis blatu nesinaudojo, nes jam tai tiesiog įprastiniai ryšiai.

„Jei giminaičio paprašai gauti kokią deficitinę prekę, tai koks čia „blato“ ryšys? Tai atsitinka retai, todėl žmonėms atrodo, kad jie niekada nesinaudojo „blato“ ryšiais, nors iš tiesų absoliuti dauguma visuomenės narių sovietmečiu tikrai vienose ar kitose situacijose „blato“ ryšiais pasinaudodavo“, – tikina sociologė.

Bet buvo ir daug rimtesnių atvejų nei dėdės pagalba sūnėnui. Būta asmenų, kurie šią sritį buvo įvaldę aukštu lygiu. Vadinamieji „blato“ meistrai.

„Jeigu jau žiūrim, ką tyrimai rodo apie tų žmonių materialinę gerovę, kurie turėjo daugiausiai silpnų ir stiprių neformalių „blato“ ryšių įvairiose srityse, jų materialinė gerovė buvo daug didesnė negu tų, kurie per artimus ryšius – giminaičius, per šeimos narius, galėjo prieiti prie materialinių gėrybių, kurių trūkumas ir stygius buvo juntamas visuomenėje“, – teigia R. Žiliukaitė.

Taigi į blatą galima žiūrėti dvejopai: siekiant kilnaus tikslo – pateisinti, bet kitais atvejais neužmiršti, jog, tenkindamas savo gerovės klausimus, kažką nuskriaudi.

„Be abejo, jie tą pateisina, bet nematoma, kokios viešos viso to pasekmės. Jie mato, kuo tai gerai jiems asmeniškai, gali pagrįsti ir pateisinti, o nemato visuomeninių ir socialinių pasekmių. Jas iki šiol renkame, nes gyvename kraštutinio individualizmo kultūroje, kurioje šeimos gerovė yra pagrindinis viso ko matas ir kriterijus. Bendruomenės interesai, ypač visuomenės ilgalaikės tvarios raidos interesai, matomi. Blatą naudoju, nes yra tik šeimos poreikiai, – jis yra išlikęs“, – atkreipia dėmesį R. Žiliukaitė.

LRT TELEVIZIJOS kalbintas istorikas pritaria, kad ši praktika yra tapusi įpročiu, kurio labai sunku atsisakyti: „Tai pagrindinė bėda, tą nukirsti labai sunkiai sekasi.“

Jei žiūrėsime į senus tarybinių metų filmuotus vaizdus, matysime ištisą glėbį gėrybių, rodos, lyg nieko tuomet netrūko. Tačiau propagandinė žiniasklaida nė kiek neatspindi tikrojo, už kamerų paslėpto sovietmečio veido. Čia tik dirbtinė kaukė, o realybė buvo visai kitokia.