Žmonės, turintys negalią, ne tik priima pagalbą, bet ir patys ją suteikia – savanoriauja gyvūnų prieglaudose. Idėjos iniciatoriai sako, kad pasivaikščiojimas su šunimis tokiems žmonėms suteikia motyvacijos, užsimezga abipusis ryšys, o šunys kas savaitę laukia pasivaikščiojimo su naujaisiais draugais.
Pasivaikščioti su Pifu ir Baku žmonės, turintys protinę negalią, atvyksta jau keletą mėnesių.
Palaimintojo Jurgio Matulaičio šeimos pagalbos centro savanoriai, sugalvoję tokią iniciatyvą, sako, kad žmonės, turintys negalią po pasivaikščiojimo su šunimis būna geresnės nuotaikos, labiau motyvuoti.
Kiekvieną savaitę vedžiojami tie patys šunys. Pasak gyvūnų prieglaudos „Lesė“ vadovės, atrinkti patys draugiškiausi prieglaudos gyventojai Pifas ir Bakis – senoliai, perkopę dešimt metų, niekad nesuloję ant žmogaus.
„Žmonės ateina pas mus, jie čia atsipalaiduoja, pamiršta visus rūpesčius ir pasineria į gyvūnų pasaulį, o gyvūnai gauna naudą iš to – yra išvedžioti, yra pamaitinti, bendraujama su jais, manau, čia abipusis ryšys“, – įsitikinusi
„Lesės“ vadovė Vesta Auškalnienė.
Du šunis vedžioja keturi žmonės, turintys negalią, – taip jie mokosi dalytis tarpusavyje.
„Mes atvažiavome po dviejų savaičių su tais dviem, kurie visada būna, ir davėm naujam vesti tą vieną iš šuniukų ir tas, kuris įprastai vaikšto, jau žiūriu žvalgosi į tą žmogutį, kuris visada jį vedžioja, ir vizgina uodegą. Tarsi nesupranta, kodėl ne jis veda, o kažkas kitas. Tai supranti, kad ir tas ryšys užsimezga“, – pasakoja projekto koordinatorė Neringa Mataitytė.
Tokia savanorystė – viena iš neįgaliųjų socialinės integracijos formų. Žmonės su negalia ne tik priima pagalbą, bet ir patys ją suteikia – paliktiems gyvūnams.
Ketinama plėsti veiklą, į savanorystę įtraukiant daugiau žmonių.
Plačiau žiūrėkite reportaže nuo 14.36 min.:
