Lietuvoje

2019.11.24 18:46

Archeologų bendruomenė sunerimusi dėl partizanų bunkerių ir įspėja gyventojus

Žygintas Abromaitis, Rūta Lankininkaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2019.11.24 18:46

Archeologų bendruomenė sunerimusi: gyventojai, siekdami atkurti partizanų bunkerius, dažnai padaro daugiau žalos nei naudos. Bunkeriai atkuriami ne pirmą kartą arba statomi naujai neatlikus archeologinių tyrimų. Taip atimama galimybė surasti svarbios informacijos apie pačią vietą, mūšių aplinkybes. Paveldo departamento rankos surištos – teisės aktų, kurie apibrėžtų kaip turi būti atkuriami bunkeriai ar įrengiami naujai – nėra.

Punios šile esantis „Dainavos“ apygardos štabo bunkeris atkurtas pernai. Toje vietoje, kurioje kadaise slapstėsi partizanai, pagal Juozo Petraškos-Patrimpo brėžinius su tiksliu aprašymu. Bunkerio maketas pakeitė toje pačioje vietoje, dar 1992-aisiais buvusį bunkerį.

„Mums archeologinius tyrimus privaloma buvo daryti, bet to atstatymo metu, kadangi mes viską darėme labdaros būdu, tai kultūros vertybių departamento žmonės tiesiog patys dalyvavo, sekė, kad mes nepažeistume tų sluoksnių. Specialiai specialistų nesamdėm, nes taip būtų dideli pinigai“, – sako Nemuno kilpų regioninio parko direktorė Dalia Križinauskienė.

Prieš beveik dešimtmetį archeologas Gediminas Petrauskas Raseinių rajone esančiame Daugėliškių miške tyrinėjo čia buvusį Maironio rinktinės partizanų bunkerį. Kaip pasakoja, ėmėsi iniciatyvos sužinojęs, kad vietos mokytojas su moksleiviais ruošėsi atstatyti bunkerį. Tirdamas rado partizano palaikų.

Archeologas pastebi, dabar bunkeriai atkuriami nė neatlikus tyrimų. Kartais tose pačiose vietose ir ne po kartą. Šitaip pridaroma neatitaisomos žalos.

„Partizanų bunkerių atstatymu rūpinasi daugiausiai žinoma veiklūs ir patriotiški žmonės, iš vienos pusės tai yra sveikintina, nes jie rūpinasi tomis vietomis, bet iš kitos pusės – jie nesupranta, kad kasinėdami kastuvais, skubotai, nemetodiškai, nefiksuodami radinių padėties, konstrukcijų ir to, kas slypi po žeme, tiesiog sunaikina tą vietą“, – aiškina dr. G. Petrauskas.

Tai partizano Jono Kadžionio-Bėdos atkurtas bunkeris. Pasak gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Daliaus Žygelio, vienas tiksliausiai kada nors atkurtų bunkerių – viduje drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti – neįmanoma.

Pasak Žygelio, bunkeris sunyko ir įgriuvo per penkerius metus. Bunkeriams reikalinga priežiūra, bet nuolat juos atstatant, ypač neatlikus tyrimų, sunaikinama visa archeologams svarbi informacija.

„Atkuriant bet kurį bunkerį, ypač originalioje vietoje, yra būtini archeologiniai tyrimai. Tarkim, genocido tyrimų centro nuomonė yra ta, kad be reikalo bunkerių atkūrinėti nereikia. Suprantu, kad tai yra gera mokymo priemonė, pavyzdžiui. istorijos pamoka ne klasėje, o prie bunkerio. Be abejo, tai yra paveiku, bet nebūtina tam atkūrinėti bunkerį originalioje vietoje, sunaikinant tai, kas yra“, – tvirtina D. Žygelis

Kultūros paveldo centro paminklo tvarkininkas Žilvinas Montvydas sako, būna atvejų, kad žmonės atkuria bunkerį, o tik tada susisiekia su paveldosaugininkais ir viliasi dar sulaukti ir kokios finansinės paramos, nors tiesiog pridaro žalos.

Teisės aktų, kurie apibrėžtų kaip turi būti atkuriami bunkeriai ar įrengiami naujai – nėra.

„Bunkeriai, kaip statomos mūsų paveldo vertybės, yra įtraukiamos į kultūros vertybių registrą. Tai yra vienintelis būdas suteikti joms teisinę apsaugą, kol jos nėra, teisinio kažkokio reglamentavimo nėra“, – sako Ž. Montvydas.

Gyventojai norintys autentiškose vietose atkurti bunkerius raginami kreiptis į kultūros paveldo departamentą arba konsultuotis su archeologais. Net ir sėkmingai atkūrus bunkerį, svarbu jį prižiūrėti. Kaip ir partizanų laikais, taip ir dabar – treji, ketveri metai ir iš slaptavietės beveik nieko nelieka.

Plačiau žiūrėkite reportaže:

Žinios. Archeologai sunerimę: partizanų bunkerius bandantys atkurti gyventojai padaro daugiau žalos nei naudos