Lietuvoje

2019.11.25 11:58

Janeliūnas apie Nausėdos dialogo su Baltarusija siekį: didelė tikimybė, kad turėsime nesėkmę, bet bandyti verta

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.11.25 11:58

Lietuvos prezidento noras atnaujinti dialogą su Aliaksandro Lukašenkos valdoma kaimynine Baltarusija, visai tikėtina, baigsis nesėkme, bet vis dėlto bandyti bent jau patikrinti tas galimybes yra verta, mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas.

Prezidentas Gitanas Nausėda linkęs atnaujinti dialogą su Baltarusijos autoritariniu režimu kartu pabrėždamas, kad išlieka dvi raudonos linijos – Astravo AE ir žmogaus teisės. Būtent jos ir buvo eilinį kartą pamintos praėjusį savaitgalį parlamento rinkimuose. Rezultatas – į parlamentą nepateko nė vienas opozicijos atstovas, nors po praėjusių rinkimų buvo du. Dabar visas parlamentas iš A. Lukašenkai lojalių partijų ir net jo širdies dama, tituluojama praėjusių metų „Mis Baltarusija“.

Laidoje „Savaitė“ – pokalbis su VU TSPMI profesoriumi T. Janeliūnu apie įmanomus dialogus su Baltarusija.

– Prezidentas kartoja tai, ką savo kadencijos pradžioje mėgino padaryti Dalia Grybauskaitė. Ir jūs savo knygoje tai pavadinote visišku fiasko. Ar per tuos 10 metų labai pasikeitė situacija Baltarusijoje ir ar tos prieš ketverius metus atšauktos ES sankcijos Baltarusijai kaip nors priartino ją prie Vakarų?

– Iš tikrųjų situacija per dešimtmetį kartojasi, galima taip pasakyti, pasikeitė labai nedaug. Bent jau jeigu mes lygintume, kiek Baltarusija priartėjo prie Vakarų arba kiek labiau nutolo nuo Rusijos, tai situacija kaip tik yra tokia, kad ji nutolo nuo Vakarų ir priartėjo prie Rusijos dar labiau. Bet šių metų pradžioje mes matėme, kad dialogas tarp Baltarusijos ir Rusijos vėl klimpsta, vėl yra problemų dėl energijos resursų tiekimo Baltarusijai ir vėl A. Lukašenka bando pradėti tą savo tipinį manevrą – atsisukti labiau į ES. Europiečiai vėl linkę yra ištiesti ranką baltarusiams ir šį kartą jau siūlo vizų pagerinimo sąlygas. Iš tikrųjų jau Europos Ministrų Taryba pritarė tam vizų režimo sušvelninimui. Taigi, situacija labai panaši, kas buvo 2008–2009 metais – europiečiai vėl linkę yra pasiduoti tam A. Lukašenkos manevravimui, jog jis tarsi norėtų turėti daugiau erdvės deryboms su ES.

– Kai prezidentas sako, kad jis nori atnaujinti dialogą su Baltarusija, jis vis tiek pabrėžia tas dvi raudonas linijas – tai yra Astravo AE ir žmogaus teises, ir tada prezidentas kalba apie ekonominius, istorinius, kultūrinius santykius. Iš principo jie vyksta ir dabar, jeigu svarbiausias tas dvi linijas išimi iš konteksto, tai tuomet lieka tai, ką mes ir dabar turime. Mes neturime politinio dialogo aukščiausiu lygmeniu, ar jis įmanomas?

– Tai va, būtent to politinio dialogo, matyt, prezidentas G. Nausėda ir nori, nes pastaraisiais metais nevyko tų tiesioginių kontaktų. Ir kiek aš suprantu, jo intencija yra tiesiogiai su A. Lukašenka išsiaiškinti, ar įmanoma kalbėti neapimant Astravo elektrinės klausimo ir nekeičiant Lietuvos pozicijos, jog mes tikrai nepirksime elektros po to, kai pradės veikti ši elektrinė, ir ar Baltarusija turi kokių nors interesų, tikrai nuoširdžių interesų, suartėti su ES. Jeigu tokie interesai yra, mes galbūt galėtume padėti ir būti kažkokiais tarpininkais tarp Minsko ir Briuselio.

Bet yra iš tikrųjų realūs dalykai – baltarusiams Lietuvos, kaip tarpininko, kalbėtis su Briuseliu, greičiausiai, nereikia, jiems reikia Lietuvos, kaip būsimos rinkos elektros energijai iš Astravo. Kol kas turiu tokį įtarimą, kad baltarusiai netgi patys svarstė, kad mūsų pozicija nėra tokia užtikrinta, galbūt pavyks mus dar įtikinti, galbūt pavyks kažkaip palenkti, kad mes persigalvotume galėtume tą vis dėlto elektrą iš Baltarusijos pirkti.

– Kitaip sakant, mes manome, kad mes palenksime A. Lukašenką, o jis turi tokių pačių intencijų mūsų atžvilgiu.

– Be jokios abejonės. Aš manau, kad čia yra tas pats žaidimas, kai mes įsivaizduojame, kad turime kažkokią įtaką baltarusiams, o jie įsivaizduoja, kad jie galėtų galbūt paveikti mus. Nes, tarkime, per Klaipėdos uostą iki šiol keliauja dideli srautai iš Baltarusijos, apie trečdalis viso Klaipėdos uosto krovos srautų yra iš Baltarusijos, ir A. Lukašenka nuolat grasina, kad jeigu lietuviai per daug pyksis, jis galės nukreipti tuos srautus į Rygą, Gdanską ar dar kitur. Tai vienaip ar kitaip tie spaudimo įrankiai, A. Lukašenkos akimis žiūrint, turbūt išlieka, bet, aišku, mes turime visiškai kitus interesus.

– Bet žiūrėkite, žinant jo sugebėjimus manipuliuoti, jis yra paskelbęs, kad kitų metų pradžioje vyksta į Rygą. Ir tai atidėtas vizitas, jis turėjo vykti jau šiemet, ir žinant jo tą polinkį manevrams, ar gali taip atsitikti, kad jis netgi gali mus sukiršinti su latviais?

– Tai jau daroma ir dabar. Iš tikrųjų gandų, kad yra bandoma derėtis su latviais dėl to, jog būtent latviai pirktų baltarusišką elektros energiją ir kaip papildomą tokią privilegiją latviams suteiktų tuos baltarusiškų prekių srautus. Tokių gandų yra iš tikrųjų ir mūsų verslininkai kalba, kad jie girdi apie tai. Ir žinoma, kad tai supriešintų Lietuvą su Latvija ir tikrai tos bendros pozicijos mums labai trūksta.

– Ir dar apie Baltarusijos atominę elektrinę. Jau dabar kalbame apie tai, kad kitų metų pradžioje į ją bus atvežtas kuras. Nors ji yra pastatyta pažeidžiant Espoo konvenciją, prezidentei D. Grybauskaitei nepavyko įtikinti ES partnerių ir netgi artimiausių kaimynų, išskyrus lenkus, kad jie palaikytų mūsų inicijuotą elektros iš BAE boikotą. Ar mūsų prezidentas dar galėtų rasti kokių nors naujų argumentų, kurie įtikintų palaikyti Lietuvą?

– Aš manau, kad mūsų diplomatijai apskritai šiek tiek trūko aktyvumo įtikinant partnerius ir labiau kalbant apie Astravo grėsmę, sakyčiau, kurį laiką mes elgiamės labiau biurokratiškai negu strategiškai. Ir kalbėti apie tai, kokią grėsmę kelia Astravas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, tikrai reikėjo gerokai aktyviau. Vienas dalykas – jau dabar reikia gerokai smarkiau suaktyvinti savo pastangas, kalbant ir su latviais, ir su estais, ir su tolimesniais kaimynais. Man regis, tik dabar, kai buvo Latvijos prezidento vizitas Lietuvoje, buvo iš tikrųjų gana detaliai pristatyta problema su Astravo elektrine. Iki tol latviai netgi nelabai žinojo, dėl ko čia lietuviai priešinasi. Taip kad tų pastangų trūksta, ir aš manau, kad tai dar galėtų iš tikrųjų pakeisti europiečių požiūrį, nes, mano galva, grėsmių perdavimas Europai, branduolinių grėsmių perdavimas iš tikrųjų gali būti gana veiksminga strategija.

– Ir dar vienas dalykas – tai yra penktadienio valstybinės laidotuvės. Ar tai nėra vėlgi Baltarusijos požiūrio įrodymas, kai į valstybines laidotuves buvo atsiųstas viso labo vicepremjeras, kai tuo metu Lietuvoje dalyvavo prezidentas su buvusiais prezidentais ir kitais labai garbiais svečiais, iš Lenkijos, atvyko prezidentas su savo svita. Panašu, kad tas rusiškas poskonis A. Lukašenkai neleido atsiųsti aukštesnio pareigūno, atvažiuoti pačiam ir tokiu būdu nesupykdyti Kremliaus. Ar čia yra tiesos?

– Taip, aš manau, kad tai yra ženklas, kaip A. Lukašenka žiūri į Lietuvos bandymus įtraukti Baltarusiją į tokį antirusišką aljansą, bent jau istorine prasme. Vicepremjeras, na, reikia pripažinti, tai galbūt maždaug yra ketvirta pozicija valstybėje – po paties prezidento, premjero, užsienio reikalų ministro. Ir tai yra ženklas, kaip Baltarusija žiūri apskritai į visą šitą situaciją.

– Tai, pone profesoriau, mūsų prezidento noras atnaujinti dialogą, na, tiesą sakant, tai yra tokia labai plona gija ir jis gali patirti tokį patį fiasko, kaip ir prezidentės D. Grybauskaitės atveju, nebūtinai tai bus palydėta sėkmės?

– Taip, aš sakyčiau, yra tikrai nemaža tikimybė, kad mes turėsime nesėkmę, bet vis dėlto bandyti bent jau patikrinti tas galimybes, aš manau, yra verta.

– Ačiū Jums labai.

Pokalbio įrašas – nuo 16.10 min.:

Politologas įvertino svarstymus atnaujinti dialogą su Baltarusija: europiečiai vėl linkę pasiduoti Lukašenkos manevravimui