Lietuvoje

2019.11.22 07:00

1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai Rasų kapinėse atgulė amžinojo poilsio

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.11.22 07:00

Penktadienį Vilniuje iškilmingai laidojami 1863–1864 metų sukilimo vadai ir dalyviai. Vidurdienį Vilniaus katedroje aukojamos mišios, jose dalyvauja Lietuvos, Lenkijos prezidentai, svečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos.

Apie 15 val. 30 min. eisena su sukilėlių palaikas pasiekė Rasų kapines, kur sukilimo vadai ir dalyviai atguls amžinojo poilsio. Palaikus į kapines atlydėjo minia žmonių, kurie, eidami senamiesčio gatvėmis nešė vėliavas, skandavo „Lietuva“.

Amžinojo poilsio 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atguls Rasų kapinių koplyčioje esančiame kolumbariume. Čia jų pavardės bus parašytos trimis – lietuvių, baltarusių ir lenkų – kalbomis. Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko karstus užklojusios vėliavos buvo įteiktos Lietuvos ir Lenkijos prezidentams.

Laidotuvių ceremonija prasidėjo nuo 20-ies karstų išnešimo iš Valdovų rūmų ir pernešimo į Vilniaus katedrą kur su sukilimo vadais ir dalyviais galėjo atsisveikinti visuomenė, vidurdienį rengiamos mišios. Karių nešamų karstų virtinę lydėjo skambantys Katedros varpai, kariuomenės orkestro grojamos melodijos.

Sunešus karstus su sukilimo dalyvių palaikais į Katedrą, jie buvo išrikiuoti ant purpuriniu aksomu dengtų pakilų po tris. Tik sukilimo vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko karstai pastatyti šalia dviese – prieš kitus 18 sukilimo dalyvių. Vidurdienį čia rengiamios mišios, kurias aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Jose dalyvauja ne tik šalies vadovas ir užsienio svečiai, bet ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministrai, kiti politikai.

Prieš mišias į Katedrą atvyko prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda. Pagerbdami sukilėlius ir jų vadus jie priklaupė prieš K. Kalinausko ir Z. Sierakausko karstus. Prie karstų su sukilėlių palaikais buvo pastatyti gėlių vainikai su Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Latvijos vėlaviomis.

„Kova už laisvę būti lygiais su kitais, to paties Dievo sukurtais žmonėmis, ir už laisvę turėti savo balsą. <...> Tik laisvas žmogus gali mylėti, tik laisvas gali kurti“, – mišių metu kalbėjo G. Grušas. Jis kalbėjo, kad Z. Sierakauskas, išmanęs karybą, puikiai suvokė į ką leidžiasi, suvokė, kad sukilimui buvo nespėta pasiruošti, o sukilėliams trūko ginklų.

Kaip sakė G. Grušas, Z. Sierakauskas buvo visiškai neseniai vedęs, ką tik pradėjęs kurti šeimyninį gyvenimą. Tuo metu, kai Z. Sierakauskas žuvo, jo žmona Apolonija laukėsi judviejų dukters: „Jis turėjo, ką prarasti. Tačiau ilgametis troškimas oraus gyvenimo valstybėje, kur vyrauja taika ir lygybė buvo stipresnis, nei asmeninės laimės siekis.“

G. Nausėda: šie žmonės buvo savojo laikmečio atspindys

Kreipdamasis į Katedroje susirinkusiuosius prezidentas Gitanas Nausėda citavo Šventąjį Raštą, sakydamas, kad „nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn.“ Šalies vadovas kalbėjo, kad laidodama sukilimo dalyvius, valstybė atlieka savo pareiga deramai palaidoti palaikus tų, kurie seniai užbaigė žemiškąją kelionę, tačiau nesiliauja skleisti tiesą ir šviesą.

„Šie žmonės buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Tai buvo savo tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę“ – apie sukilimo vadus ir dalyvius kalbėjo G. Nausėda.

Lietuvos prezidentas sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvėse: tai buvo savo tėvynės verti sūnūs, stoję į kovą su jos pavergimu ir paaukoję gyvybę

Prezidentas savo kalboje sakė, kad sukilimo vadai ir dalyviai teisme nerado teisingumo, o jų kūnus po mirties priglaudė nežymėta duobė Gedimino kalno viršūnėje. Jis kalbėjo, kad sukilėlių kūnai buvo slepiami, kad netaptų pavyzdžiu ir įkvėpimu naujoms kovotojų už laisvę kartoms.

Šalies vadovas taip pat pasidžiaugė Lietuvos archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį.

„Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad pirmasis ženklas, leidęs nedvejojant atpažinti palaikus, buvo amžinos meilės simbolis – aukso žiedas su įrašytais jaunųjų vardais bei vestuvių data“, – kalbėjo G. Nausėda, sakydamas, kad Z. Sierakausko žiedas simbolizuoja ne tik meilę moteriai, bet ir meilę tėvynei.

Kaip sakė prezidentas, numalšintas sukilimas ir žiaurios represijos turėjo išsklaidyti visas viltis dėl Abiejų Tautos Respublikos valstybės atgimimo, o tironija ketino gyvuoti amžinai: „Tai yra ta lemtinga klaida, kurią vis iš naujo kartoja šio pasaulio tironai. <...> Lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – visi mes patyrėme daugelį negandų, atlaikėme daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjome atkurti valstybingumą.“

Lenkijoje suskambo ypatingas varpas

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda kalbėjo, kad džiaugiasi esantis Vilniaus katedroje, kur palaidotas šventasis karalaitis Kazimieras Jogailaitis, Lenkijos ir Lietuvos globėjas: „Tai, kad šiandien čia stovime kartu: lenkai, lietuviai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai, yra didis, nepaprastai svarbus įvykis.”

A. Duda susirinkusiems sakė, kad 1863-1864 metų sukilimas buvo paskutinysis įvairių kultūrų, kalbų ir tikėjimų simfonijos, kuria kadaise atėjo buvusi respublika, akordas. Jis kalbėjo, kad Lietuvos ir Lenkijos istorija aprėpė keturis amžius – nuo pirmosios Lenkijos ir Lietuvos unijos sudarymo, iki paskutinio – trečiojo padalijimo.

„Skambėjo lenkų, lietuvių, rusėnų, jidiš kalbos. Ir panašiai jos buvo puikiai girdimos dvejus metus trukusioje dramatiškoje Sausio sukilimo istorijoje. „Už mūsų ir jūsų laisvę“ – tokį šūkį, užrašytą ant vėliavų ir giliai širdyse, nešiojo visi mūsų didvyriai sukilėliai – lenkiškai, lietuviškai, rusėniškai. Vardan tų vertybių stojo į nelygią kovą: už laisvę, garbę, nepriklausomybę.

Šiandien mes, šių laikų žmonės, stovime čia, kad pagerbtume mūsų pirmtakų heroizmą ir pasiaukojimą. Bet visų pirma esame čia tam, kad pademonstruotume, jog mus sieja ta pati kaip ir tada, prieš 156 metus, atminties ir likimų bendrystė, vertybių ir siekių bendrystė“, – kalbėjo Lenkijos prezidentas.

Jis sakė, kad penktadienį rengiamomis iškilmėmis paskutinį kartą pagerbiami 20 sukilimo dalyvių. Tarp jų ir du vadai – Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas. A. Duda kalbėjo, kad priešo suimti, kalinti, jie buvo gėdingai pakarti, kaip piktadariai, ir slapta palaidoti rusų tvirtovėje ant Gedimino pilies kalno.

„Galų gale beveik prieš trejus metus archeologai atrado didvyrių palaikus. Jų kūnai be karstų, už nugarų surištomis rankomis buvo sumesti į kapo duobes ir užberti kalkėmis.

Gerai žinome tą charakteringą paprotį, kurio laikytasi „nuo baltojo iki raudonojo carizmo“. Savo šalyse vis randame bevardžių mirties duobių su aukų – antisovietinės kovos partizanų, nužudytų raudonojo režimo, –palaikais. Šiandien prisimename juos – lenkų „nepalaužiamus prakeiktus karius“, lietuvių „miško brolius“, ir kitus“, – Katedroje kalbėjo Lenkijos vadovas.

Kaip sakė A. Duda, vykstant iškilmėms Lietuvoje, Krokuvos Vavelio katedroje suskambo Zigmanto varpas, skambantis tik išskirtinėmis progomis. Varpas yra išlietas iš maskviškių pabūklų, laimėtų mūšyje prie Oršos 1514 metais lenkų ir lietuvių kariuomenės.

„Kaip matome, net ir toks bendrystės ir solidarumo gestas – už 700 kilometrų nuo čia skambantis varpas – simboliškai primena tą didįjį bendrą paveldą, jungiantį mūsų regiono tautas“, – sakė A. Duda.

Paveldas aktualus iki šiol

Į susirinkusiuosius kreipęsis į Baltarusijos premjero pavaduotojas I. V. Petryšenko kalbėjo, kad 1863-1864 metų sukilimas vyko ir Baltarusijos žemėse, o nemaža dalis tų, kuriuos pagerbiame penktadienį, yra „Baltarusijos žemės sūnūs“.

„Baltarusiams tai ne tik praeities prisiminimas, daug svarbiau, kad tai yra protėvių pagerbimas, galimybė suteikti jų kūnams ir sieloms ramybę. Konstantino Kalinausko veikla susijusi su Baltarusijos nacionaliniu-kultūriniu judėjimu, kuris peraugo į kovą už Baltarusijos valstybingumą liaudies valdžios forma“, – sakė I. V. Petryšenko.

Pasak jo, kovotojų paveldas aktualus iki šiol, o jo atgarsiai girdimi ir pagrindiniame jo šalies šūkyje „Už stiprią ir klestinčią Baltarusiją, taip pat darbuose kuriant valstybę žmonėms.

„Kai 2017-aisiais lietuvių mokslininkai išsakė savo įžvalgas, kad rasti palaikai gali priklausyti sukilimo dalyviams, Baltarusija diplomatiniais ryšiais, moksline, istorine, tiriamąja veikla prisijungė prie jų identifikavimo. Baltarusija ir Lietuva organizavo specialių darbo grupių ekspertų vizitus.

Ant memorialo, skirto sukilimo dalyvių atminimui įamžinti bus parašyti žodžiai ir Baltarusių kalba. Mes dėkingi Lietuvai už atliktą darbą ir sėkmingą bendradarbiavimą, taip pat už galimybę būti kartu su visais čia, Vilniuje, pagerbiant mūsų tautiečius“, – kalbėjo Baltarusijos premjero pavaduotojas.

Portalas LRT.lt primena, kad sukilimo vadų ir dalyvių palaikai buvo rasti 2017-ųjų sausį, tvarkant sostinėje esančio Gedimino pilies kalno šlaitus.

Laidotuvių cereminijoje dalyvauja Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, svečiai iš Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos.

Visą dieną išskirtinę, sukilėlių laidotuvėms skirtą programą stebėti bus galima portale LRT.lt, tiesioginės transliacijos iš įvykių Vilniuje numatomos ir LRT paskyroje „Facebook”.

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremonija I d. Visuomenė su herojų palaikais atsisveikina Vilniaus katedroje