„Kalbant apie šiuos dalykus yra daug jautrių dalykų, kurių dabar negalima atskleisti visuomenei, tačiau po tam tikro laiko bus galima. Mes susisiekėme su tais žmonėmis. Jie yra saugūs, savotiškame reabilitacijos periode, kurį turi praeiti“, – apie žvalgų apsikeitimą LRT RADIJUI komentuoja prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Vytautas Žukas.
– Žvalgų apsikeitimas yra tema, apie kurią dabar daug kalbama, tačiau informacijos apie tai Lietuvoje beveik nėra. Kodėl?
– Mes susisiekėme su žmonėmis, kurie grįžo. Prezidentas sakė, kad svarbiausia yra sugrąžinti žmones į Lietuvą. Tarp valstybių galioja tam tikri susitarimai. Buvo deramasi, kokiomis sąlygomis bus apsikeičiama. Kai kalbame apie šiuos dalykus, yra daug jautrių dalykų, kurių dabar negalima atskleisti visuomenei, tačiau po tam tikro laiko bus galima. Mes susisiekėme su tais žmonėmis, jie yra saugūs, savotiškame reabilitacijos periode, kurį turi praeiti. Jie jau matėsi su savo šeimomis. Aš su jais kalbėjausi asmeniškai apie tai, ar jie viskuo patenkinti, ar nori bendrauti su spauda ir pan. Jie pasakė, kad viskas yra gerai, tačiau nenori atskleisti jokios papildomos informacijos ir bendrauti su spauda.
Mes esame laisva šalis. Galbūt po kiek laiko jie nuspręs pakomentuoti, kaip įvyko Norvegijoje. Šių atvejų lyginti negalima, nes jų užduotys buvo skirtingos. Dabar aš negaliu jų detalizuoti, galbūt pakomentuosime vėliau. Viskas priklauso nuo šių žmonių. Reikia ir jų nuomonės atsiklausti.
– Pasigirsta svarstymų, kad galbūt šiuo atveju Lietuva ne viską padarė ir dėl to informacijos yra mažai. Vieno iš žvalgų žmoną buvo norima deportuoti. Nebuvo rūpinamasi žvalgų šeimomis, nors tai turėtų būti daroma. Ar nėra Lietuva čia padariusi klaidų?
– Jie yra Lietuvos piliečiai, dėl jų buvo keičiamos įstatymų pataisos, dedamos didelės pastangos, kad jie grįžtų į Lietuvą.
Kalbant apie tą vieną asmenį, jo žmoną norėjo deportuoti, nes ji turi viengubą pilietybę. Kai vyras buvo nuteistas, į visą situaciją buvo žiūrima labai formaliai, kad, pagal įstatymus, ją reikėtų deportuoti. Aš manau, kad tai yra labai formalus ir valdiškas požiūris. Visada reikia vertinti įvykių visumą ir tik tada priimti sprendimus, o ne vien tik žiūrėti į šiuos klausimus formaliai.
– Jūsų nuomone, į tai buvo pasižiūrėta per formaliai?
– Aš galvoju, kad per formaliai. Jei žmogus sėdi nuteistas kitoje valstybėje, jo vaikai yra Lietuvos piliečiai, jo žmona Lietuvoje, tai galbūt žmogui grėsė koks nors pavojus. Mano požiūriu, tai yra valdiškas ir nežmoniškas požiūris, kai deportuojamas žmogus, turintis kokių nors nuopelnų Lietuvos valstybei. Tokia nuomonė yra tiek mano, tiek prezidento.
– Gaisras Alytuje. Stebitės, kodėl bandant suvaldyti gaisrą nebuvo pasitelkti kariuomenės pajėgumai. Akivaizdu, kad sistema nesuveikė. Kas tos pagalbos iš kariuomenės turėjo prašyti?
– Aš daug metų tarnavau kariuomenėje ir visada yra skiriamas atsakingas operacijai vadas. Jam suplaukia visa informacija, jis ją įvertina ir imasi veiksmų, pavyzdžiui, išdalija štabui užduotis. Jis stebi, ar gali įvykti nacionalinė krizė, ar ne. Jis vienas turi visą informaciją ir gali paprašyti institucijų arba centrinės valdžios pagalbos. Jei jis nežino, ko jis gali prašyti, ir kas jam gali padėti, tada jis stengiasi viską daryti savo jėgomis. Šiuo atveju taip ir įvyko.
– Ne dažnai tokie įvykiai atsitinka, kad kiekvienos savivaldybės meras žinotų, kieno pagalbos jis gali prašyti.
– Be abejo, bet kiekvienoje savivaldybėje turi būti kompetentingi žmonės, atsakingi už civilinę gynybą. Jei tai išeina iš jų kompetencijos ribų, turi būti kreipiamasi į centrinę valdžią, turinčią dirbti budėjimo režimu, nes regioninė krizė gali bet kuriuo momentu peraugti į nacionalinę.
Šiuo atveju buvo daug blaškymosi. Buvo nuspręsta, kad tai regioninė krizė, tačiau vėliau pamatėme, kad tai pereina į gerokai sudėtingesnius dalykus. Visa atsakomybė buvo perduota merui ir naujai administracijai, kuri dar nelabai gaudėsi šioje situacijoje, kad būtų galėjusi pasitelkti daugiau pajėgų. Jų galioje buvo ir karinis dalinys, ir inžineriniai padaliniai, dislokuoti Kaune. Galbūt ir centrinė valdžia nepakankamai patarė, kaip elgtis. Mano manymu, ir operatyvinis civilinės gynybos štabas turėjo būti aktyvuotas.
– Ką daryti, kad tokia situacija nepasikartotų?
– Viską analizuojame. Žiūrime, kokie yra teisės aktai. Tai yra Vyriausybės kompetencija, bet mes taip pat norime tame dalyvauti, kad šie procesai būtų tiek sukoordinuoti, kiek tai priklauso nuo prezidento. Jis domisi šia situacija ir nori, kad ji artimiausiu metu būtų išspręsta. Kiekvienos pratybos, kiekviena situacija padiktuoja naujas klaidas, į kurias turi būti atsižvelgiama. Jeigu išmoksime šias pamokas, kitoje situacijoje bus naujų pamokų ir jas vėl reikės spręsti.
– Prezidentas trečiadienį pabrėžė sieksiąs, kad Lietuva savo saugumui netaupytų. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas tuo pačiu metu pasiūlė mažinti gynybai skirtas lėšas, numatytas kitų metų Vyriausybės teikiamame biudžeto projekte. Komiteto pirmininko pavaduotojas Kęstutis Glaveckas tikina, kad nieko dramatiško neįvyko. Kaip Jums atrodo?
– Galbūt nieko dramatiško neįvyko ir neįvyks. Yra keli galiojantys susitarimai, kurie buvo pasirašyti tarp partijų 2016 ir 2016 metais dėl 2,5 proc. skyrimo Lietuvos kariuomenei iki 2030 metų. Atsižvelgiant į šį susitarimą buvo pradėtas pajėgumų planavimas, ginkluotės įsigijimai, ribiniai skaičiai, kurie buvo patvirtinti Seime, infrastruktūros plėtra. Nėra taip paprasta visko atsisakyti ir keisti – tai nėra nuėjimas į parduotuvę nusipirkti prekių. Yra tarptautiniai kontraktai, tarpvalstybiniai įsipareigojimai. Bet koks koregavimas šių skaičių yra ženklas, kad reikės ko nors atsisakyti. Kyla klausimas, ar tai yra galutinė suma, ar kitąmet bus tas 2,01 proc. BVP. Mes turime žinoti, ar bus laikomasi susitarimo, ar bus naujas susitarimas. Be to, yra tarptautinis aspektas – mes visa tai ištransliavome per tarptautines organizacijas.
– O dabar kaip ir nebenorima to daryti?
– Tai yra mūsų valstybės nacionalinio prestižo klausimas, ar mes vykdome savo susitarimus ir tai, ką pasirašome šalies viduje. Jei mes to nevykdome, galbūt nevykdysime ir tarptautinių įsipareigojimų. Mes kreipėmės į NATO dėl oro policijos, gynybos, pajėgų dislokavimo Lietuvoje. Jeigu nesugebame vykdyti to, ką esame patys susitarę viduje, tai turės labai neigiamų pasekmių mūsų reputacijai.
