Lietuvoje

2019.11.22 05:30

Į Lietuvos politiką grįžtantis Andriukaitis žada imtis ypatingos misijos LSDP

Gytis Pankūnas, LRT.lt2019.11.22 05:30

Eurokomisaro kadenciją baigiantis vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) patriarchų Vytenis Povilas Andriukaitis žada grįžti į Lietuvos politiką, tačiau, kaip interviu LRT.lt teigė pats politikas, į Seimą veržtis nežada. Politikos vilkas ketina imtis kitos misijos – burti platų socialdemokratinėmis vertybėmis gyvenančių piliečių aljansą. Tokiu būdu, įsitikinęs V. P. Andriukaitis, LSDP į savo kandidatų į Seimą gretas galėtų prisivilioti ir nepartinių žmonių.

V. P. Andriukaitis interviu LRT.lt taip pat atskleidė, kaip vertina sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos darbus, dramą Seime dėl parlamento pirmininko Viktoro Pranckiečio atleidimo iš pareigų, sklindančias kalbas apie socdemų kvietimą premjerui Sauliui Skverneliui tapti antruoju numeriu partijos kandidatų į Seimą sąraše 2020 m. parlamento rinkimuose.

– Jūsų kadencija Europos Komisijoje (EK) baigiasi. Buvote atsakingas už sveikatą ir maisto saugą. Kiek Lietuva pasistūmėjo šiose srityse?

– Maisto saugoje, galiu patikinti, Lietuva buvo aktyvi dėl dvigubų maisto standartų, kurie padėjo mums nustatyti problemas. Lietuva taip pat buvo aktyvi ir dėl klausimų, susijusių su transriebalų kiekiu maiste – mes priėmėme reguliavimą, kuriuo praktiškai uždraudėme arba sumažinome iki minimumo riebiųjų rūgščių liekanas maiste. Tos liekanos yra pavojingos sveikatai, nes gali išprovokuoti ūmius infarktus ir stenokardijas. Lietuva taip pat aktyviai sprendė problemas, susijusias su kiaulių maru, ir net Lietuvos patirtis buvo labai visiems naudinga. Lietuvos žingsniai, kovojant su kiaulių maru, buvo labai gerai įvertinti ir Lietuvos patirtis EK padėjo pritaikyti strategijas visose kitose šalyse.

Gaila, bet yra ir didžiulių trūkumų, pavyzdžiui, neatsižvelgta į mūsų rekomendacijas būti žymiai aktyvesnėms apsaugant žmones nuo užkrečiamųjų ligų. Kalbu apie vakcinaciją Lietuvoje, vakcinų kalendorius, vakcinų pirkimus. Lietuva lyg ir sutiko, kad reikia europinių sprendimų šioje srityje, tačiau čia Lietuvai linkėčiau dirbti daugiau. Linkėčiau sveikatos apsaugos ministrui A. Verygai būti lyderiu, o ne tik aiškintoju. Jei sakai, kad „gydytojai gerai tvarkosi, bet blogai, kad ne visi gerai tvarkosi“, tai čia nėra pozicija. Jo pozicija turėtų būti: „raginu Lietuvos visuomenę būti budriai ir imuosi lyderystės“.

Labai liūdna dėl maisto švaistymo Lietuvoje. Turime suprasti, kad tai susiję su darbo vietomis, su gamtiniais ištekliais, su mityba, su etika. Lietuva nerodo lyderystės šioje srityje ir Lietuvos negali palyginti su Suomija ar Danija šiuo klausimu.

– Kadangi užsiminėte apie sveikatos apsaugos ministrą A. Verygą, tai noriu paklausti apie vieną karčiausių pastarojo meto aktualijų. Portalui LRT.lt pranešus apie jauno mediko savižudybę, viešojoje erdvėje pradėta kalbėti apie mobingą gydytojų gretose, tyrimai rodo, kad šis reiškinys yra paplitęs. Kaip Jūs tai vertinate?

– Visų pirma, ta savižudybė mane labai sukrėtė, nes tas jaunas gydytojas yra mano dukters kurso draugas. Ši istorija sukrėtė visą mūsų šeimą.

Ne paslaptis, kad ligoninėse yra hierarchija. Labai išnaudojami rezidentai. Ir mano vadovavimo Sveikatos apsaugos ministerijai metu tai buvo. Mes įkūrėme Jaunųjų gydytojų asociaciją ir pradėjome spręsti tas problemas. Ne paslaptis, kad tos problemos egzistuoja. Aš pas dirbdavau su medicinos dėstytojais, bet mūsų aplinkoje draugiškumo buvo daugiau. O dabar užsilikusios problemos pratrūko tokiu baisiu pavidalu.

Kita vertus, gydytojai labai pervargta. Be to, atmosfera tarp pacientų ir gydytojų šiandien yra visai kitokia nei buvo prieš 20 ar 30 metų.

– Kaip pasikeitė ta atmosfera?

– Gerai, kad išaugo pacientų individualūs reikalavimai, net dažnai žiūrima į gydytoją ne kaip į gydantį, bet kaip į tą, kurį galima vairuoti pagal savo įgeidžius. Žmonės dažnai visko prisiskaito internete ir po to nepasitiki gydytojais. Kitaip tariant, pasitikėjimo aplinka tarp paciento ir gydytojo šiandien yra kitokia. Tai yra nei gerai, nei blogai. Tiesiog reikia konstatuoti tokią situaciją.

Kas blogai? Gydymo technologijos tokios, kad padarė procedūrą, suteikė paslaugą ir eik. O kitas dalykas – teisinių aktų tiek daug, kad gydytojas rašo, rašo ir rašo, nepakeldamas galvos.

Gydytojų pervargimo, psichologinės problemos yra didelės. Nepagrįstų kaltinimų gydytojams irgi yra daug. Tai sunku pakelti. Dalis visuomenės mano, kad gydytojai gali tyčia padaryti klaidų. Tai taip pat sukelia baisių psichologinių pasekmių medikams. Tokie reiškiniai labai pažeidžia jaunų gydytojų psichologiją. Jie ateina dirbti su idealizmu, su užsidegimu, bet staiga patiria tokius sudėtingus pasikeitimus. Dėl to mums reikėtų aktyviai kalbėtis su mūsų universitetais, su universitetų bendruomenėmis, daug dėmesio skirti etikai. Etikos komitetai ir etikos komisijos ligoninėse neturėtų būti formalios. Be to, į etines diskusijas reikėtų įtraukti ir pacientų organizacijų atstovus.

– Sveikatos apsaugos ministro A. Verygos kadencija taip pat eina į pabaigą. Jūs pats vadovavote Sveikatos apsaugos ministerijai. Kaip vertinate ministro veiklą?

– Galiu pagirti A. Verygos sprendimus visuomenės sveikatos srityje, alkoholio, tabako rizikos veiksnių srityje. Iniciatyvų buvo daug. Jas kartais visuomenė sutikdavo priešiškai, kartais A. Verygos metodai galbūt buvo smulkmeniški ir neapgalvoti. Tai dabar labiau supriešindavo visuomenę. Bet jo sprendimai sveikatos rizikos veiksnių mažinimo srityje yra sveikintini.

Kas kita – A. Verygos komunikacija ir vadybos stilius. Lietuvoje buvau daugelyje vietų ir visur susitinku su ligoninių administracijomis. Man kolegos sako, kad A. Veryga su jais nei susitinka, nei diskutuoja. Vadinasi, vadyboje yra kažkas netvarkoje.

Manau, kad A. Veryga nedaug dėmesio skyrė gydymo sektoriaus pertvarkoms. Man, pavyzdžiui, labai liūdna, kad vėžio gydymo klasteris, politraumų klasteris, kuriuos sukūrėme, yra įstrigę. Čia, manau, dideles A. Verygos darbo spragas. Nekalbu apie ministro pastangas racionalizuoti vaistų vartojimą. Šioje srityje vienu smūgiu negali visko pakeisti. Čia intencija, motyvas buvo geri, bet komunikacija netinkama.

– Ar savo įtemptoje darbotvarkėje atrasdavote laiko sekti įvykius Seime?

– Ne. Esu nutolęs nuo to. Aišku, neseniai Europos reikalų komitete (ERK) buvo Jeano Claude'o Junckerio penkerių metų darbų apžvalga, ekonominių prognozių kitiems metams apžvalga. Pristačiau ir savo darbo apžvalgą. Galiu pasakyti, kad aš, kaip eurokomisaras, Lietuvos Seime lankiausi daugiausiai. Ir su Seimo pirmininku, ir su ERK pirmininku, ir su kitais komitetais man teko bendrauti nemažai – tiek dėl afrikinio kiaulių maro, tiek dėl mitybos, tiek dėl sveikatinimo tikslų, tiek dėl vakcinacijos, tiek dėl mikrobinio atsparumo.

– Pastaruoju metu visuomenė stebėjo ilgai trukusią bandymo atstatydinti Seimo pirmininką V. Pranckietį dramą. Gal teko Jums apie tai su pačiu parlamento vadovu kalbėtis?

– Visai neseniai turėjau susitikimą su Seimo pirmininku. Teko apie tai kalbėti. Jis išdėstė savo motyvus, papasakojo apie savo nusivylimą. Čia susipina viskas – politinė kultūra, interesų grupių kautynių laukai, kurie tarp 140 parlamentarų lyg yra labai svarbūs, bet didžiajai visuomenės daliai jie visiškai nesvarbūs. Labai svarbu, kad apie tai būtų parašyta laikraščiuose, bet, jeigu Jūs paklausite žmonių Plungėje ar Kelmėje, tai jie turi tiek daug savo rūpesčių, kad jiems tai, kas vyksta Seime, visiškai nėra įdomu.

Yra Vytauto Petkevičiaus knyga „Durnių laivas“. Tai yra pamfletas, kuriame yra daug fantazijos ir netiesos, bet pavadinimas gyvena. Kada manęs paklausia, kaip vertinti šitą situaciją, tai pasakau, kad Seimo pirmininkas yra Seimo posėdžių pirmininkas, jis yra viso Seimo pirmininkas, jis nėra joks pirmas, antras ar trečias pareigūnas Lietuvoje. Tai yra žiniasklaidos mitai. Valstybės vadovas yra vienas – prezidentas. Ir tik ypatingais atvejais Seimo pirmininkas įgyja teisę pavaduoti prezidentą.

Seimo pirmininkas, kaip minėjau, yra viso Seimo pirmininkas ir todėl jo buvimas neutraliu, išeinant iš politinių frakcijų, yra konstitucinė norma. [...] Jeigu išrinkote Seimo pirmininką, tai jo misija būti visiems Seimo nariams lygiai vienodu. Yra tokia politinės kultūros tradicija Lietuvoje? Nėra. Vienu momentu ji buvo, bet po to Seimo pirmininkas tapo valdančiosios koalicijos dalimi. Tokia tradicija giliai įsišaknijo.

Kai dėl Seimo pirmininko pozicijos susitariama koalicijoje, niekas nepaiso konstitucinės normos – sakoma, kad minėtos pareigos yra susitarimo reikalas ir Seimo pirmininkas turi paklusti tiems susitarimams. Koks šių susitarimų santykis su konstituciniu reguliavimu, kuriam prisiekė kiekvienas Seimo narys? Visada gyniau ir ginsiu poziciją, kad Seimo pirmininkas yra viso Seimo pirmininkas ir, jeigu jau jis buvo išrinktas, turi būti rimti konstituciniai pagrindai jį pakeisti. O, jeigu kalbama apie portfelių apsikeitimą, tai ir turime tokią balą.

– Ar tai reiškia, kad koalicinių susitarimų pakeitimas, Jūsų manymu, nėra pakankamas pagrindas keisti Seimo pirmininką?

– Kas yra aukščiau – Konstitucija ar koalicinis susitarimas? Tai gal sutariame, kad Konstitucija yra aukščiau. Jeigu nesutariame, tai darykite, ką norite. Koaliciniai susitarimai negali pakeisti, ignoruoti ir apversti aukštyn kojomis Konstituciją. Jeigu kyla klausimų, tai atsiklauskime Konstitucinio Teismo.

– Jūs atstatysite narystę LSDP. Esate minėjęs, kad norite būti aktyvus partijos narys.

– Noriu pajuokauti ir pasakyti, kad niekada partiniu nebuvau. Kada 1986 m. mane tardė, mane KGB bylose vadino reformistu-nacionalistu. Kaip reformistas aš esu socialdemokratas. Kai mane užpuldavo, aš tardytojo klausdavau, ar jis priklauso partijai. Jis atsakydavo teigiamai. Tada perklausdavau: „Jūs partinis ar komunistas?“. Kai atėjo 1989 m., kai griuvo Lietuvos komunistų partija, pažiūrėkite, kiek partinių tapo konservatoriais, liberalais, socialdemokratais ir taip toliau. Vadinasi, jie nebuvo komunistai.

Kadangi aš turiu pažiūras, manęs su niekuo nesupainios. Kaip socialdemokratas aš esu žmogus su pažiūromis. Man brangios socialinio teisingumo, lygybės, brolybės, solidarumo idėjos ir vertybės. Ta prasme aš buvau ir lieku aktyviu socialdemokratu.

– Patikslinsiu klausimą – kokį vaidmenį žadate atlikti, atstatęs narystę LSDP?

– Noriu vaidinti socialdemokrato vaidmenį Lietuvos visuomenėje. Pavyzdžiui, diskusijose su žurnalistais. Manau, kad žmonių su pažiūromis yra daug ir ne visi jie įstoja į tam tikrą grupę, kuri vadinama partija. Socialdemokratinės pasaulėžiūros žmonių Lietuvoje matau begales ir aš noriu tuos žmones sugrąžinti į vagą, kurioje visi galėtumėme prisidėti prie Lietuvos pažangos. Kalbu, aišku, ir apie tuos bičiulius, kurie yra LSDP gretose.

Bet noriu atskirti tuos, kurie į partijas atbėga dėl kėdžių ir vėliau peršoka į kitas partijas, gaudydami momentą, nuo tų, kuriems tai visiškai nesvarbu. Man niekada nebuvo svarbios jokios kėdės. Man buvo svarbu, kad Lietuvoje laimėtų ta pažangi socialinė srovė, kuri prisidėtų prie mūsų žmonių didesnio solidarumo, sanglaudos. Jeigu apie tai diskutuotume plačiai, tai galėtumėme mobilizuoti didelę dalį visuomenės, kad kiti ketveri Lietuvos metai būtų sėkmingesni.

– Bet norint, kad Jūsų idėjos būtų išgirstos, reikia ir tam tikros tribūnos.

– Pažiūrėkime į pastarųjų mano penkerių metų tribūnas. Dalyvavau didžiausiose įvairiausių lygių konferencijose – žemdirbių, pensininkų, ligonių, pacientų, maisto saugos specialistų, veterinarų, gydytojų. Dabar turėsiu laisvas rankas važinėti po visą Lietuvą ir kalbėtis, ir atsivežti Europos Sąjungos darbotvarkę, sukauptus dalykus. Manau, kad Lietuvoje yra labai daug miestų, miestelių tribūnų, kuriose galima kalbėtis. Be to, aš dabar nebūsiu susaistytas su jokiomis darbo valandomis.

– O gal Seimo narių tribūna Jums padėtų plačiau skleisti savo idėjas, vystyti diskusijas? Ar Jūs pasirengęs dalyvauti 2020 m. Seimo rinkimuose?

– Tiesą pasakius, tokio tiesioginio tikslo aš neturiu. Didesnis tikslas yra suburti didžiulį aljansą, plačią koaliciją. O jau tada galima susitarti, kaip dalyvauti, dėl ko dalyvauti. Man jau yra 68-eri, tai man užtenka, Seimuose praleidau daug metų. Juo labiau, kad pastaruosius penkerius metus man teko darbuotis visose Europos Sąjungos šalyse narėse.

Reikia didesnio sambūrio žmonių. Jeigu tame fone iš tikrųjų susiformuotų labai pažangi, didžiulė koalicija, su kuria galima tikėtis realizuoti sprendimus, tai būtų gerai. Nereikėtų gaišti laiko, sėdint Seime ir nieko nedarant. Tada jau geriau rašyti knygas, analizuoti, diskutuoti. Aš turiu pasiūlymų ir tarptautinėse organizacijose. Kai baigsiu savo eurokomisaro kadenciją, reikės pamėginti diskutuoti su Pasaulio sveikatos organizacija, su maisto, pacientų organizacijomis.

– Užsiminėti apie aljansą po Seimo rinkimų. Su kuo galėtų bendradarbiauti LSDP?

– Tiesą pasakius, netikiu, kad viena partija laimėtų daugumą Seime. To nebus. Antra – matau ryškią takoskyrą tarp konservatorių ir kitų. Nematau socialdemokratų koalicijos su konservatoriais jokiu pavidalu. Reikia Lietuvoje atskirti politines mokyklas ir takoskyras. Konservatorių nelaimei, jie yra vieninteliai patriotai Lietuvoje. Jie yra tuo įsitikinę ir tokią etiketę sau ant kaktos užsiklijavę.

– O kaip elgsis patys socialdemokratai? Turiu omeny kalbas apie tai, kad LSDP tariasi su premjeru S. Skverneliu dėl dalyvavimo Seimo rinkimuose, jam žadant antrą vietą kandidatų sąraše.

– Komentuoti žiniasklaidą ir nepatvirtintas žinias yra nedėkingas darbas. Komentarai apie tai priveda prie mitologijos ir „fake news“. Apie tai, ko klausiate, aš nežinau. Man tai – neįdomu. Tiesa, nemanau, kad kokių nors diskusijų negalėtų būti tarp tų žmonių, kurie turi pažiūras, ir apie tai, kaip galima būtų suburti platų frontą. Jeigu ateitų žmonės, kurie iš anksto pasirašytų savo darbų įsipareigojimus, moralinius įsipareigojimus, tada galima kalbėti apie plačias koalicijas.

Kokios galimybės šalyje turėti kairiosios Lietuvos pajėgas ir kokios galimybės turėtų dešiniosios Lietuvos pajėgas? Palikite dešiniajai dešinę, o kairiajai duokite susiburti aplink kairiąsias idėjas.

– Ar gerai Jus supratau, kad Jūs neprieštarautumėte, jei LSDP kandidatų į Seimo narius sąraše atsidurtų partijai nepriklausantys kiti politikai, visuomenės veikėjai, specialistai?

– Tai yra mano sena idėja. Mes visą laiką būrėme koaliciją. 1992 m. bendradarbiavome su Krikščionių demokratų sąjunga, vėliau turėjome sąjungą su profesinėmis sąjungomis, toliau turėjome Algirdo Brazausko koaliciją, kurioje dirba penkios partijos.

Manau, kad daugiau laimėdavome, kai į rinkimus eidavo plati platforma. Į partijos kandidatų sąrašus nebūtina įtraukti vien tik partinius bilietus turinčius žmones. Aišku, tai yra labai skausminga tiems ilgamečiams partijos žmonėms, kurie turi teisę būti išrinktais į Seimą. Bet, jeigu buriamas kažkoks platesnis aljansas, reikia galvoti, kaip suderinti interesus. Anksčiau turėjome kvotas ir jaunimo sąjungoms, ir profsąjungiečiams, ir kitiems žmonėms.

– Turite omeny galimybę ne LSDP nariams Seimo rinkimuose patekti į partijos kandidatų sąrašus?

– Taip, tai būtų viena galimybė. Kita galimybė – koaliciniai sąrašai. Žmonėms patiktų koalicinis blokas, kuriame visi po viešųjų diskusijų sutaria dėl bendrų darbų.

– Sugrįžkime trumpai prie S. Skvernelio. Ar jame įžvelgiate socialdemokratą?

– Negalėčiau dabar komentuoti. Reikia su juo padiskutuoti. Šiaip reikėtų pasakyti, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pretendavo į kairįjį rinkėją ir jie padarė teisingų darbų. Ar nebūtų to padarę socialdemokratai, jei būtų laimėję rinkimus? Greičiausiai būtų, nes „valstiečiai“ pratęsė tai, ką padarė mūsų Vyriausybė, kur S. Skvernelis buvo mano kolega – kartu buvome ministrais.

Tad dalį darbų LVŽS padarė, dalies nepadarė, dar viena dalis jų darbų buvo visiškai ne į temą. Bet taip atsitiko, nes susiformavo „valstiečių“ sąrašas, į kurį pakliuvo labai daug atsitiktinių žmonių. Aš ne su visais jais galėčiau sutarti, bet su kitais jų žmonės galėčiau rasti bendrą kalbą.