Sergant depresija sunku pagalvoti, jog „viskas bus gerai“, nes tau nuo ryto iki vakaro nugyventi sunku, sako su šia liga susidūrusi Vitalija. Kad tokie pasakymai, kaip „viskas bus gerai“ ar patarimų dalijimas ne tik nepadeda, bet gali ir pabloginti žmogaus savijautą, teigia ir specialistai. Kaip danties skausmui išgydyti neužtenka pasakyti „nesijaudink, praeis“, taip ir depresijai to neužtenka: tai liga, kuri reikalauja daug kantrybės, sako ekspertai.
Maždaug 50 proc. žmonių per savo gyvenimą patiria tai, ką vadiname depresija. Pasaulinė sveikatos organizacija prognozuoja, kad jau 2020 metais ši liga bus viena dažniausių. Tai reiškia, kad bene kiekvieno artimoje aplinkoje bus žmonių, susidūrusių su depresija ar išgyvenančių psichologines krizes. Tačiau, pasak specialistų, daugelis nežino, kaip elgtis, kai artimasis, anksčiau džiaugęsis tuo, ką daro, staiga nebenori keltis iš lovos ar atlikti paprasčiausių kasdienių darbų.
Būtent šie požymiai kartu su prislėgta savijauta, prasmės nematymu, menkavertiškumo jausmu yra pagrindiniai depresijos požymiai. Sergant šia liga, tokia būsena gali tęstis savaites, mėnesius ar net metus.
Nereikia dalinti patarimų, užtenka išklausyti
„Turbūt dažniausia artimųjų daroma klaida – jie tiesiog pyksta, kad jis aptingo. Ką reiškia, kai jaunas, fiziškai sveikas žmogus kartais nenori net nusiprausti ar susišukuoti? – sako Ona Davidoniėnė, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vadovė. – Pirmiausia reikia suprasti, kad tai nėra aptingimas, tai – liga, ir žmogus yra tokioje būklėje, kai išties sunku priversti save kažką daryti.“
Depresija serganti Vitalija sutinka, kad svarbu jausti, jog aplinkiniai neneigia tavo blogos savijautos. Mergina šios ligos požymius pajautė savanoriaudama užsienyje, grįžusi į Lietuvą ji kreipėsi į specialistus, kurie diagnozę patvirtino.
Vitalija prisimena, kad kai dar būdama užsienyje bandė apie blogą savijautą sakyti keliems artimiesiems, jokių lūkesčių neturėjo, bet patarimai pakeliauti ir džiaugtis, nes yra užsienyje, kurių dažniausiai sulaukdavo, skatino kaip tik užsidaryti savyje. Tačiau vienas pokalbis su drauge padėjo suprasti, koks bendravimas gali padėti.
„Vidury nakties aš jai skambinau į Lietuvą, pasakojau kaip man blogai. Ji žinojo visą mano situaciją, labai palaikė, verkiau, nes buvo labai sunku. Mes labai ilgai kalbėjomės. Nusiraminusi aš pasakiau: „Ačiū, tau, žinojau, kad suprasi.“ Ir mane grąžino į realybę tai, ką ji pasakė: „Bet aš nesuprantu, ką tu jauti ir išgyveni ir nesuprasiu, tiesiog leidžiu tau būti šioje situacijoje, jos neneigiu“, – pasakojo ji.
Psichiatrė O. Davidonienė taip pat tvirtina, kad sergantiems depresija ypač svarbu, kad juos iki galo išklausytų: „Ne formaliai „gerai, aš iškentėjau tavo skundų tiradą“, bet kad žmogus pajustų, jog jis tikrai kažkam rūpi“.
Ji pastebi, kad žmonės natūraliai geriau jaučiasi šalia linksmų, laisvai bendraujančių žmonių, o ne liūdnų, prislėgtų ir kuo nors besiskundžiančių.
„Kalbu ne tik apie depresiją, bet ir šiaip kai kokios problemos užklumpa, man atrodo, kad žmonės išsigąsta, nelabai moka būti ir girdėti, kad sunku. Gal automatinė reakcija yra susiformavusi, kad būtinai reikia padėti, išgelbėti tą žmogų, bet tikrai to nereikia“, – teigia Vitalija.
Pasak merginos, sunkiausiomis akimirkos, kai galvoje sukasi vien neigiamos mintys, ji dažniausiai nenori su niekuo kalbėtis – užsidaro namuose ir laiką leidžia viena. Tokiu atveju jai labai svarbu jausti, kad artimieji yra šalia. Vitalijai padeda mama, kuri jaučia, kada dukrai reikia leisti patylėti, kada išklausyti, o kada užtenka tiesiog apkabinti.
Be to, merginai padėjo ir tai, kad draugai ją lankė ligoninėje ar parašė, kad yra pasiruošę išklausyti, kalbėtis ar tiesiog pasivaikščioti, kai ji to norės: „Man tikrai buvo svarbu jausti, kad jeigu ką, aš turiu žmogų, kuris pasiruošęs būti, klausyti ir nebūtinai mes turime kalbėti apie tuos sunkumus, kurie mane ar jį vargina.“
Pasak O. Davidonienės, visiškai palikti ramybėje blogai besijaučiančių nereikia, nes šios depresijos neįmanoma „išgulėti“: „Reikia skatinti judėti, nes depresijos atveju bet koks judėjimas yra būtinas ir reikalingas. Bandyti padėti susiaktyvinti: atsikelti, jeigu suplanuota, kažkur nueiti, išeiti pasivaikščioti.“
Pasakymas „viskas bus gerai“ gali nustumti pagalbos prašymą
Sergantieji depresija dažnai jaučiasi esą nevykėliai, nereikalingi ir tai sako namiškiams, draugams, kolegoms. Pasak O. Davidonienės, tokie žmonės nori išgirsti, kad tai – netiesa. Todėl ir aplinkiniai turėtų tam nepritarti ir ieškoti kad ir smulkmenų, kuriomis būtų galima pasidžiaugti. Pavyzdžiui, priminti, ką žmogus yra gero padaręs.
„Jeigu pradėsime sakyti, kas iš tikro čia darosi su tavimi, pasidarei niekam tikęs, tai tikėtis, kad tai padės, būtų visiškai naivu. Iš tiesų tai kartais būna paskatinimas ir į kraštutinius pamąstymus, kad neverta gyventi. Reikia galvoti ir atsakingai tai vertinti“, – tvirtina gydytoja-psichiatrė.
Nors Vitalija sako, kad jai pasisekė – šeima, dauguma draugų ir pažįstamų stengiasi suprasti ir priima jos ligą, ne kartą teko susidurti ir su nesupratingumu, nemokėjimu bendrauti, kas, pasak merginos, atėmė daug jėgų. Vienas tokių pavyzdžių – teiginys „viskas bus gerai“.
„Sergant depresija tau ne tai, kad (sunku – LRT.lt) pagalvoti, jog viskas bus gerai. Yra sunku nuo ryto iki vakaro išgyventi, – pasakoja Vitalija. – Aš suprantu, kad žmonės daug nežino apie depresiją, galbūt išsigąsta ir stengiasi ką nors pasakyti. Bet jeigu aš išlieju širdį ir papasakoju, kaip jaučiuosi arba kokia mano būsena ir pasako „viskas bus gerai“, tai neatliepia į nė vieną dalyką, kurį aš pasakoju.“
„Mums visiems būna sunku“, „viskas tik tavo galvoje“ – dar kelios frazės, kurios nurodomos, kaip netinkamos sakyti sergantiems depresija. Gydytoja O. Davidonienė teigia, kad svarbu kokiame kontekste ta frazė pasakyta. Ji gali būti reikalinga ir padrąsinanti, tačiau neretai tai – tušti žodžiai.
„Man dažnai užkliūva, pavyzdžiui, kai praradus artimą žmogų kas nors sako: ką padarysi, nesijaudink. Tokiu atveju supranti, kad tai nėra tikra ir nuoširdu. Tai tik dar labiau blogina situaciją, rodo, kad nesuprantamas kenčiantysis. Lygiai taip pat būtų, jei tau skauda dantį, o kas nors sako: nesijaudink, kažkada praeis. Nepraeis, kol nenueisi pas odontologą ir tau nesuteiks pagalbos. Taip ir čia – jei tau skauda, pasakymas „viskas bus gerai“ yra toks tuščias ir dažniausiai tik nustumia pagalbos ieškojimą“, – sako specialistė.
Pagalbos reikia ir artimiesiems
O. Davidonienė teigia, kad ne tik pacientams, bet ir artimiesiems sunku. Dažnai iš pradžių buvę supratingi, pradeda erzintis, kai po kurio laiko artimajam nepagerėja. Šią padėtį palengvina bendri artimųjų ir pacientų susitikimai su specialistais.
„Vis dėlto turi ne tik klausyti, bet ir girdėti, ką bando pasakyti – kartais nelabai rišliai, nelabai aiškiai, kartais nebūtinai tiesioginiais žodžiais. Nes jeigu tu tik klausai ir tave tai erzina, tu jį nutrauki, tada sakai savo, bet tas artimasis, kuriam yra blogai, irgi tik klauso ir nebūtinai girdi.
Tada būna daug nesusikalbėjimų, didėja įtampa ir nebūna gero rezultato. Šiuo atveju labai svarbūs tokie susitikimai, kurie vyksta su specialistais ir padeda užakcentuoti ką iš vienos pusės nori pasakyti pats pacientas, o iš kitos pusės artimasis“, – aiškina ji.
Vitalija taip pat teigia, kad labai svarbu abiem pusėms kalbėtis: „Nors ir sunku sergančiam depresija kalbėti, bet reikia kalbėtis. Nes aš ir dabar matau, kad kai aš kalbu, atsiranda žmonių, kuriems sunku, kurie gal jau sirgę depresija ar serga. Jie pradeda kalbėti, vystosi pokalbis ir tiek jiems, tiek man būna geriau.“
O. Davidonienė teigia, kad artimiesiems taip pat padeda dalijimasis patirtimi su kitų pacientų artimaisiais. Pasak specialistės, jie centre pradėjo organizuoti bendravimo grupes, į kurias susirenka kelių pacientų artimieji.
„Negali sakyti, kad visi tik abejingai ir piktai žiūri į situacijas namuose, žmonės nori žinoti, jie klausia kaip mums elgtis. Bet labai dažnai žmogus koncentruojasi tik į save ir galvoja, kad tik jam vienam yra blogai, o kitiems viskas gerai. Išgirsti, kad yra įvairių situacijų, kad tavo situacija galbūt ne pati blogiausia, išgirsti, kaip kiti sprendė panašias situacijas, yra be galo svarbu“, – teigia O. Davidonienė.
Psichiatrė: padėti galima ir tiems, kurie pagalbą neigia
Pasak gydytojos-psichiatrės, labai svarbu ne tik kalbėtis, bet ir skatinti ieškoti pagalbos. Tačiau neretai su problemomis susiduriantis žmogus vengia kreiptis į specialistus ar neigia, kad serga. O. Davidonienė sako, kad svarbu, jog pagalbą siūlantis žmogus pats tikėtų jos reikalingumu. Ji pataria pateikti pavyzdį, kaip kas nors kreipėsi ir jam padėjo arba ieškoti vieno simptomo, kurio artimasis neneigia.
„Žmogus kartais linkęs daug ką neigti, bet kažkokį simptomą jis pripažįsta kaip ligą. Pavyzdžiui, pripažįsta, kad dažnai jaučia didžiulį nerimą. Tada kalbi, kad gal tau kažko daug nereikia, bet ieškokim pagalbos, kad tą nerimą sumažinti, – sako specialistė, – nėra vieno recepto, kad pasakei darykit taip ir bus gerai. Manau, svarbiausia, kad ir artimieji suprastų, kad tos pagalbos reikia ieškoti“, – tikina psichiatrė.
O. Davidonienė pabrėžia, kad Lietuvoje pagalbos tikrai galima gauti. Pavyzdžiui, savo miesto psichikos sveikatos centre ar poliklinikoje.
