Lietuvoje

2019.11.19 18:55

Žingsniai laisvės link – užsilikusi sovietinė kariuomenė, drąsūs mitinguotojai ir dainuojančios revoliucijos pabaiga

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.11.19 18:55

„Iki Sausio 13-osios įvykių buvo blokada, norėta Lietuvoje sukelti badą, kad žmonės nebenorėtų nepriklausomybės, o galiausiai atvažiavo tankai. Tačiau tai buvo pergalė. Parodėme, kokie yra sovietų politikai – jie nenori derėtis, jie pasiunčia tankus“, – sako istorikas Norbertas Černiauskas.

Portale LRT.lt antradienį buvo transliuojama pirmoji atvira istorijos pamoka „7 žingsniai svajonės link“. Pamokos metu žurnalistė Indrė Makaraitytė, istorikas dr. Norbertas Černiauskas ir žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Rimas Bružas šviežiu žvilgsniu pasižiūrėjo į tai, kaip po 18,167 tūkst. okupacijos dienų Lietuva pagaliau įgyvendino savo svajonę tapti laisva.

Taip pat skaitykite

Baiminosi ne dėl gresiančio persekiojimo, o dėl mitingo sėkmės

N. Černiauskas sako, kad 1987 metų mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo pirmasis žingsnis laisvės link. Istorikas prisimena vieno mitingo dalyvių bei organizatorių Juliaus Sasnausko pasakojimą, kaip mitingo metu prie jo priėjęs „žurnalistas“ paklausė, ką reiškia prie švarko prisegtas ženkliukas, kuriame parašyta „Lithuanian power“. Į tai J. Sasnauskas atsakė trumpai: kas parašyta, tą ir reiškia.

„Tuo metu buvo neįtikėtina, kad taip galima pasakyti, tai buvo akibrokštas“, – sako N. Černiauskas.

R. Bružo teigimu, jis mitingas buvo pirmasis ledlaužis, kuris išdrįso išeiti į viešą erdvę, iškelti Molotovo-Ribentropo pakto neteisybes.

Tai buvo nervų karas – ar išvaikys mitingo dalyvius, ar ne, pasakoja N. Černiauskas. Tačiau, užtikrina jis, tie žmonės, kurie organizavo mitingą, jau buvo daug matę, todėl pagrindinė jų baimė buvo ne ta – labiausiai organizatoriai nerimavo dėl to, ar mitinge susirinks žmonių. Vis dėlto, pabrėžia istorikas, mitingo vieta buvo puikiai apgalvota – pasirinkta tokia, iš kurios esant reikalui būtų galima lengvai pabėgti į visas puses.

Anot R. Bružo, tuo metu ypatingų represijų jau negalėjo būti, tačiau sako, kad filmuotoje medžiagoje galima pamatyti žmones su kameromis – jie fiksavo mitinge dalyvavusius žmones, o vėliau bandė juos identifikuoti. Ir dabar išlikusios nespalvotos nuotraukos iš mitingo, kuriose prie mitingo dalyvių veidų surašyti skaičiukai, leidžiantys juos identifikuoti.

Baltijos kelias griovė sienas

Kitas žingsnis laisvės link – Sąjūdis. Kaip kalba N. Černiauskas, Sąjūdyje gimė nepriklausomybė. Žurnalistas R. Bružas teigia, kad Sąjūdžio veikla buvo tam tikras okupantų ribų bandymas – su režimu negalėjai eiti į atvirą konfrontaciją, todėl buvo bandoma, ar tai, ko negalėjai daryti vakar, vis dar negali daryti šiandien. R. Žurnalistas svarsto, kad vyresni akademikai bijojo Sąjūdžio veiklos, kadangi jau žinojo, kuo tai gali baigtis, o jauni žmonės, kurie to nesuprato, nejautė tokios baimės.

Pasak N. Černiausko, sužinojusi, kad priklausai Sąjūdžiui, universiteto ar darbovietės vadovybė galėjo išsikviesti pokalbiui, atleisti iš darbo ar anksčiau laiko išsiųsti į kariuomenę.

„Ta sistema turėjo gausybę priemonių, kaip kontroliuoti, kaip grasinti. Tik tada, kai jungiasi daug žmonių, įmanoma tai pakeisti ir su tuo kovoti“, – kalba N. Černiauskas.

Prakalbus apie Baltijos kelią, N. Černiauskas prisimena šią gyvą žmonių grandinę. Jo teigimu, šis įvykis jam labiausiai įsiminė: „Su šeima važiavome į Baltijos kelią, pirmą kartą pamačiau tiek automobilių, tai buvo pirmas kamštis Lietuvos istorijoje, bet labai malonus“.

Pašnekovų teigimu, 1989 metais vykęs Baltijos kelias ir po 30 metų įkvepia Honkongo protestuotojus.

„Baltijos kelyje dalyvavo milijonas Lietuvos gyventojų, o iš viso – beveik du milijonai žmonių. Į tokį įvykį negalima neatkreipti dėmesio, tai buvo ne tik Lietuvos įvykis“, – kalba N. Černiauskas.

Komunikacijos priemonės tuo metu buvo nepalyginamos su šiandieninėmis, todėl organizuoti Baltijos kelią buvo labai sunku. Žurnalistas R. Bružas juokauja: „Įsivaizduokite, kaip suorganizuoti flashmobą 2 milijonams žmonių – interneto nėra, telefonų nėra. Organizatoriai į pagalbą pasitelkdavo miliciją – ji leido naudotis savo racijomis, tai buvo vienintelė mobili komunikacijos priemonė“.

Istorikas N. Černiauskas primena ir Baltijos kelio siunčiamą žinutę: mes žinome apie Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Istorikas svarsto, kad šiemet šventėme Berlyno sienos griūties metines, tačiau kartais pasaulis pamiršta, kad tos sienos buvo pradėtos griauti kiek anksčiau – Baltijos kelio metu. Berlyno siena yra tik pasekmė, o Baltijos keliu galime didžiuotis, šypsosi N. Černiauskas.

Sausio 13-ąją pasibaigė dainuojančioji revoliucija

Prakalbus apie Nepriklausomybės akto pasirašymą 1990-ųjų Kovo 11-ąją, N. Černiauskas sako, kad dokumentas buvo pasirašytas jau vėlai vakare, kadangi jautėsi skuba tai padaryti kuo greičiau. Kovo 11-osios svarbą istorikas lygina su Vytauto Didžiojo manevrais, kadangi bendroje pasaulio politikos sistemoje tai buvo labai protingas žingsnis.

„Iki tol pasaulis manė, kad tai (okupacija – LRT.lt) yra tik vidinis SSRS reikalas, o paskelbus Nepriklausomybės aktą didžiosios valstybės suprato, kad tai nėra vidaus reikalas, kad turi įsikišti pasaulis, o tai yra bent jau trijų pusių reikalas. Tai labai svarbus pasiekimas ir dar vienas aukso medalis Lietuvai“, – sako N. Černiauskas.

Pasak žurnalisto R. Bružo, Nepriklausomybės aktas buvo kovų už laisvę finalas ir kulminacija, kai pasaulis pamatė Lietuvos siekį, tačiau visi įvykiai atkreipė pasaulio dėmesį ir ruošė žmones. Kaip sovietinės politikos prieš Lietuvos laisvę kulminaciją N. Černiauskas įvardija Sausio 13-osios įvykius.

„Iki Sausio 13-osios įvykių buvo blokada, norėta Lietuvoje sukelti badą, kad žmonės nebenorėtų nepriklausomybės, o galiausiai atvažiavo tankai. Nuo katastrofos išgelbėjo tikėjimas ta idėja ir neatsitraukimas nuo jos. <...> Nors buvo tūkstančiai sužeistų, 14 žuvusių, tačiau man tai yra didžiausia 20 a. Lietuvos pergalė, didesnių ir tokių aiškių nepasiekėme. Nepaisant to, kad praradome Televizijos bokštą ir Spaudos rūmus, išsaugojome parlamentą. Tai buvo pergalė. Parodėme, kokie yra sovietų politikai – jie nenori derėtis, jie pasiunčia tankus“, – sako N. Černiauskas.

R. Bružas pasidalina per šiuos įvykius televizijoje dirbusios Eglės Bučelytės pasakojimu. Iki paskutinės minutės, kai buvo užimtas Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, žurnalistė komentavo įvykius ir pranešė naujienas gyventojams. Dėl tokio atsidavimo vėliau iš žurnalistės kavinėse nepriimdavo pinigų – vaišindavo nemokamai.

Anot žurnalisto R. Bružo, Sausio 13-osios įvykių metu parodėme didžiulį solidarumą, tačiau suvokėme, kad mūsų dainuojančioji revoliucija realiai baigėsi. LRT pastatas buvo okupuotas 222 dienas. Darbuotojai stengėsi gelbėti sukauptą medžiagą, kad galėtų išsaugoti per 50 metų sukauptus archyvus. Tačiau dalis technikos buvo suniokota, kai kas apipilta rūgštimi, todėl, apgailestauja R. Bružas, per laisvą žiniasklaidą buvo pereita kariniais čebatais. Ir šiuo metu prie LRT pastato stovi badautojų vagonėlis – kai buvo užimtas pastatas, darbuotojai badavo, taip siekdami, kad LRT būtų grąžinta.

„Bet kokia laisvė prasideda nuo laisvo žodžio. <...> Sovietai norėjo, kad žmonės neišgirstų tiesos“, – prisimena N. Černiauskas.

Po metų Lietuva jau turėjo savo Konstituciją, buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją. Anot N. Černiausko, dabartinė Lietuvos Konstitucija yra ilgiausiai Lietuvos istorijoje egzistuojanti Konstitucija, todėl tai – unikalus atvejis Lietuvos istorijoje. Unikalu ir tai, tvirtina istorikas, kad dėl Konstitucijos žmonės balsavo referendumu.

Kitas įvykis, priartinęs Lietuvą laisvės link, buvo sovietų armijos karių išvedimas iš Lietuvos. 1993 metų vasarą Lietuvoje dar buvo 35 tūkst. sovietų karių ir 150 įvairių karinių bazių. Anot N. Černiausko, šios bazės jie užėmė milžinišką teritoriją.

„Įsivaizduokime, kad stovi kariniai daliniai, kurie 1991 metais dalyvavo Sausio 13-osios šturme. Jei jie tai darė vieną kartą, jie gali tai pakartoti, svetimos valstybės kariai buvo neprognozuojami, o jų išvedimas buvo tiek Rusijos, tiek Lietuvos laimėjimas. Galime prisiminti šalis, kuriose ta kariuomenė liko – tos šalys taip ir strigo 1990 metų laike. Kai svetima kariuomenė buvo išvesta, buvo galima galvoti apie stojimą į NATO – po kelių mėnesių ir įvyko pirmasis žingsnis“, – šypsosi N. Černiauskas.

Žurnalistas R. Bružas teigia, Antrasis pasaulinis karas Lietuvai baigėsi tik 1993 metais – karo metu į Lietuvą įžengusi sovietų kariuomenė tik 1993 metais prisiminė, kad reikia išeiti. Žurnalistas tvirtina, kad svetimos kariuomenės ir karinės technikos buvimas Lietuvoje padarė didžiulės žalos – dešimtis tūkstančių karių ir neįsivaizduojamą kiekį technikos išlaikė ne Rusija, o Lietuva, piktinasi žurnalistas. Anot jo, tai padarė žalos ne tik Lietuvos ekonomikai, bet ir ekologijai.