Lietuvoje

2019.11.18 21:48

Dėl „Vyčio“ Lukiškių aikštėje bylinėsis iki galo: už mūsų stovi būrys patriotinių organizacijų

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.11.18 21:48

Teismas šiandien atmetė „Vyčio“ kūrėjų skundą. Tai reiškia, kad paminklas „Laisvės kalva“ Lukiškių aikštės memorialo konkurse nugalėtoju paskelbtas teisėtai. Tačiau ar tai jau reiškia ginčų pabaigą ir kas galiausiai iškils Lukiškių aikštėje?

„Dienos tema“ su Mindaugu Jackevičiumi, kuris kalbina Vilniaus savivaldybės administracijos direktorių Povilą Poderskį ir architektą, vieną „Vyčio“ memorialo autorių Gintarą Čaikauską.

– Pone G. Čaikauskai, šiandien apygardos teismas atmetė jūsų skundą. Jums nepavyko įrodyti, kad Kultūros ministerijos konkursas surengtas neteisėtai. Ar jau pripažįstate „Laisvės kalvos“ pergalę, ar ir toliau ketinate kovoti?

G. Čaikauskas: Matote, už mūsų stovi visas būrys patriotinių organizacijų. Taip pat mus šiai kovai įkvepia ir visuomenės apklausos, kurios buvo surengtos ne vieną kartą, – ir reprezentatyvios, ir įvairiausios kitokios. Visose buvo pasisakoma už tai, kad Lukiškių aikštėje – pagrindinėje šalies aikštėje – turi stovėti memorialas, skirtas visų laikų kovotojams už laisvę. Mes tikrai tikime, kad mūsų valstybė jau pakankamai brandi, ir čia galioja visi teisiniai svertai.

– Bet jums nepavyko laimėti konkurso. Likote antri.

G. Čaikauskas: Taip, bet mes abejojame to konkurso surengimu ir to konkurso procedūromis.

– Pirmosios instancijos teismo nepavyko įtikinti. Ar ketinate skųstis toliau?

G. Čaikauskas: Taip, mes planuojame teikti apeliaciją į kitą instanciją.

– Pone P. Poderski, o kaip jūs traktuojate teismo sprendimą? Ką darys po jo Vilniaus miesto savivaldybė?

P. Poderskis: Teismo sprendimą mes traktuojame 3 aspektais teigiamai. Visų pirma konkursas vyko tinkamai, teisėtai, skaidriai, ir komisija pasisakė dėl idėjos, kuri nugalėjo. Ta idėja yra Andriaus Labašausko „Laisvės kalva“. Kitas aspektas labai svarbus – jauno žmogaus teisė kurti. Mes manome, kad ji yra ir galioja šioje valstybėje. Tai buvo apginta teismo. Pasisakyti dėl sprendinių vienaip ar kitaip bus galima tolesniuose projekto etapuose, bet iš esmės idėjų konkursai yra legitimūs ir galimi vykdyti. Jie įvyko, ir idėja yra išrinkta, atrinkta ir nugalėjusi tinkamai ir teisėtai. Trečias svarbus dalykas yra tai, kad teismas pripažino, jog statinys nekeičia reljefo, ir reljefas yra natūraliai susiformavęs dalykas. Pašilaičiai yra kalnų masyvas, o „Laisvės kalva“, pastatyta Lukiškių aikštėje, to reljefo taip pat nepakeis.

– Tačiau Kultūros paveldo departamentas laikosi savo ir toliau tvirtina, kad memorialas negalės būti pastatytas aikštėje, nes prieštarauja aikštės vertingosioms savybės – taigi negaus paveldosaugininkų palaiminimo. Kaip ketinate įtikinti Kultūros paveldo departamentą?

P. Poderskis: Kaip girdėjote iš pašnekovo, teismas toliau tęsis ir bus, iki kol bus įsiteisėjęs teismo sprendimas. Teismas pasisakys ir tuo klausimu. Tik tada jau bus galima suderinti su KPD ir pastatyti, bet tikimės, kad iš šitos visos absurdiškos situacijos anksčiau ar vėliau jie ir patys išeis.

– Kokia dabar situacija su „Laisvės kalva“? Buvo 2 savaites eksponuota Lukiškių aikštėje. Viena mokytoja apipylė raudonos kilmės galbūt ne dažais, kita medžiaga. Buvo surengtas protestas – apie 100 visuomenininkų prieštaravo.

P. Poderskis: Buvo iš tikrųjų labai daug susidomėjimo per tas 2 savaites. Matėme ir pagyrimų, ir ekspertai vertino ir žiūrėjo, kaip tas bandinys atrodė, nes tai yra tik keli fragmentai iš viso didelio memorialo, kuris tenai turėtų atsidurti. Šiuo metu visi procesai yra sustoję, nes laukiame šio teismo sprendimo. Dabar galėtume judėti truputį toliau, tai yra dirbti su menininku dėl projektinių pasiūlymų, kurie jau ir nulems, kaip tiksliai atrodys „Laisvės kalva“: kiek kampų uždengs, kokias vietoves ir kaip visuomenė tiksliai reaguos į tą konkretų projektą, kuris būtų realizuotas tenai.

Viskas, kas yra iki dabar, yra idėja, yra bandinys, tai yra testas to, kaip galėtų atrodyti dalis visko, kas Lukiškių aikštėje galėtų atsidurti. Net ir paprastai žiūrint, be jokių teisinių kliūčių ir papildomų apsunkinimų, tas procesas truks apie metus. Pusantrų vyktų projektavimas, vėliau būtų pirkimai, vėliau dar būtų ranga. Taigi 2–3 metai, kurie tiesiog natūralia eiga einant tiek užtruktų.

– Jūs paminėjote visuomenės požiūrį, bet ką tai reiškia? Dabar daliai visuomenės nepatinka, jie apipila dažais arba protestuoja, kiti palaiko. Ar jūs ketinate ieškoti sutarimo? Ar įmanoma visus įtikinti?

P. Poderskis: Ne, manau, visų neįtikinsime. Šis meno kūrinys-memorialas toliau liks gana kontroversiškas, kurį laiką dar bus vertinamas nevienareikšmiškai. Ilgainiui, manau, kai bus perteikta „Laisvės kalvos“ idėja ir parodyta, kaip tiksliai ji atitinka visus keliamus reikalavimus ir kaip išpildo mūsų laisvės kovų, kurios per visus šimtmečius tęsiasi, paminėjimą ir atminimą, tai, manau, daug daugiau žmonių susidraugaus su ta mintimi ir tuo monumentu, kuris turi ten iškilti.

– Pone G. Čaikauskai, jūs esate vienas dabartinės Lukiškių aikštės architektūrinių sprendimų autorių. Būtent didžiąja dalimi jūsų pastangomis aikštė atrodo taip, kaip atrodo dabar. Sulaukė daugybės pagyrų, matome, kad ten nuolat pilna žmonių, tiek gulinčių ant žolės, tiek vaikų, žaidžiančių fontanuose... Pasigirsta nuomonių, kad galbūt nieko nebereikia aikštėje daryti, palikime tokią, kokia yra.

G. Čaikauskas: Na, matote, visokių nuomonių, kaip kolega ir sakė, bus – kad ir reikia, ir nereikia.

– Kaip autoriui, ko ten trūksta?

G. Čaikauskas: Mums viskas aišku. Mes esame parengę techninį projektą, kuris yra patvirtintas nustatyta tvarka, jis yra realizuotas, jo sudėtyje mums buvo iš savivaldybės suformuluota užduotis numatyti vietą visų laikų kovotojų memorialui. Taip pat ir valstybės simboliui. Ten buvo taip ir parašyta. Taip pat valstybės vėliava, kuri turėjo būti išsaugota, yra integruota į šį projektą. Tai mums labai viskas aišku.

– O ką jūs siūlote? Tai būtų antrasis Vytis? Vienas jau stovi Kaune.

G. Čaikauskas: Na, matote, paminklas neskirtas Vyčiui. Paminklas yra skirtas visų laikų kovotojams už laisvę.

– Bet jūs siūlėte jį.

G. Čaikauskas: Taip, be abejo, Vytis, kaip simbolis, – ne tik valstybės simbolis, bet ir tas ženklas, kuris vedė žmones per visus šimtmečius, tūkstantmečius į laisvę. Mes įsivaizdavome, kad tai yra tikrai puikus simbolis. Juo labiau, kad jis buvo įrašytas ir į mūsų projektavimo užduotį. Mes netgi turime patvirtinimą, kad mes galime naudoti plokštes, uždengti vadinamąją tūkstantmečio juostą. Tai oficialiai patvirtinta miesto savivaldybės vyriausiojo architekto. Turime leidimą. Dar daugiau – ten yra padėti pamatai, poliai. Mes tiesiog norėtume užbaigti projektą taip, kaip jis buvo pateiktas.

– Deja, nelaimėjote konkurso.

G. Čaikauskas: Dėl to mes čia ir pradėjome šituos ginčus. Mums pasirodė situacija gana absurdiška – kaip ir tas žodis buvo pavartotas. Buvo sakoma, kad kalnas yra ne kalnas, siena yra ne siena. Man kartais situacija priminė pasaką, kur apie naujus karaliaus drabužius. Kai visi sakė, kad „žiūrėkit, kokie gražūs karaliaus drabužiai“, buvo pakviestas vaikas, kuris pasakė: „O karalius vis tik nuogas.“ Turbūt mums irgi teks kviesti ir ekspertus, bet gal reikės ir vaikų darželio vaikų paklausti, kurie bėgioja, ar tikrai čia kalnas, ar ne kalnas.

– Pone P. Poderski, kaip jūs žiūrite į siūlymus, kad nieko nebereikia Lukiškių aikštėje, palikime taip, nes pagaliau aikštė sutvarkyta?

P. Poderskis: Yra tokių siūlymų tikrai gana nemažai. Manau, tas projektas, kaip ten bebūtų, per visus jo taisymus ir patvarkymus nėra tas rezultatas, kuris dabar yra. Jis neatrodo pabaigtas iki galo. Čia aš turbūt sutiksiu su pašnekovu. Ten trūksta vienokio ar kitokio memorialo, koks jis bebūtų. Dabartinė struktūra yra suprojektuota taip, kad yra tas ratas ir per vidurį yra postamentas. Iš esmės jis kviečia tenai pastatyti vienokią ar kitokią statulą. Manau, kad mes turime toliau drąsiai eiti tuo keliu, kur mus veda laimėjęs konkursas, šiandien teismo pripažintas teisėtu, ir kryptingai dirbti, kad ten atsirastų A. Labašausko „Laisvės kalva“.

– Kada galėtų atsirasti?

P. Poderskis: Manau, ne anksčiau, negu įsiteisės Aukščiausiojo Teismo sprendimas, link kurio, kaip suprantu, ir eisim.

– Iš pradžių bus apeliacinis.

P. Poderskis: Tai bus apeliacinis, bet paskui turbūt bus ir trečia instancija.

– Vyriausybė ir Kultūros ministerija šiam projektui buvo numačiusi skirti 0,5 mln. eurų. Gal teko šnekėti su kultūros ministru ar su Vyriausybe? Ar tie pinigai vis dar pažadėti?

P. Poderskis: Sunku buvo šiandien susisiekti su Kultūros ministerija, ką nors išgauti.

– Ministras išskridęs į komandiruotę. Viceministras serga. Mes bandėme į laidą kviesti.

P. Poderskis: Mes suprantame, kad kitais metais tų pinigų turbūt mums neprireiks, bent jau neprireiks ir tiek, kiek buvo skirta, ar galbūt prireiks tik dalies. Dėl šito mes turėsime pasitarti, bet, manau, neverta apie tai kalbėti, nes kitais metais Seimo rinkimai, bus kita Vyriausybė, ir ji gali visai kitaip žiūrėti į šitą memorialo klausimą. Tada jau spręsis pinigų skyrimas ar neskyrimas. Čia turbūt per anksti dar apie tai kalbėti.

– Pone G. Čaikauskai, ar dar turite vilčių pasiūlyti tai, ką siūlėte? Vytį...

G. Čaikauskas: Be abejo, mes esame įsitikinę, kad tiesa egzistuoja, ir mes ją ginsime iki galo. Juo labiau, kad čia kol kas viskas vyksta ne visai dar profesionalia kryptimi. Tiesiog reikia pradėti projektavimo darbus, o tada ir prasidės pirmieji žingsniai. Pamatysime, ar tas projektas išvis yra gyvybingas. Juo labiau, kad gerbiamas A. Labašauskas yra menininkas, skulptorius, jis net ne architektas. Jam ir nepriklauso žinoti visų šitų profesinių dalykų, ką reiškia parengti projektą, ką reiškia jį aprobuoti ir ką reiškia jį realizuoti. Tai čia, matyt, įsitrauks architektai, mūsų kolegos, kurie puikiai žino šituos mechanizmus, procedūras, ir tada prasidės tikrasis projektavimas. Dabar čia yra tik projektavimas žodžiais.

Dienos tema. „Vyčio“ memorialo autoriai neatlyžta: Vilniaus apygardos teismui atmetus skundą, kreipsis į kitą (su vertimu į gestų k.)