Lietuvoje

2019.12.10 05:30

Žmonių su negalia patirtys – baimė atsidurti globos namuose ir nesupratinga visuomenė

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.12.10 05:30

Sunkumai įsidarbinant, baimė dėl ateities ir gyvenimo globos namuose, visuomenės priešiškumas – su tuo vis dar susiduria negalią turintys žmonės. Tuo įsitikiname apsilankę dienos socialinės globos įstaigoje „Mes esame“. Centro direktoriaus pavaduotoja Inesa Fedorovič pasakoja, kad nors žmonės su negalia nori būti visuomenės dalimi, aplinkiniai dar jaučia baimę.

Į dienos socialinės globos įstaigą „Mes esame“ gali kreiptis 18 metų sulaukę žmonės, turintys proto ar kompleksinę negalią. Pirmiausiai centro lankytojams teikiamos socialinės paslaugos, tačiau kai kurie pasirenka lankyti 3 metus trunkančius mokslus, jiems, baigus specialybės kursą, išduodami kvalifikaciniai pažymėjimai. Centre galima įgyti siuvėjo operatoriaus, keramikos dirbinių ar dailių odos dirbinių gamintojo specialybę.

Kai užsukame į dirbtuves, jose verda darbas – medžio apdirbimo patalpose vyksta inkilų, įvairių laikiklių gamyba, jaučiamas malonus medžio kvapas ir girdisi naudojamų pjūklelių garsai. Užsukę į kitas dirbtuves stebimės kruopštumu ir dėmesiu mažoms detalėms – gintaro gabalėliu ant odinės piniginės, mažais šiaudiniais krepšeliais ar raštais ant keraminio indelio krašto.

Centro direktorius Valdemaras Rybakas pasakoja, kad įstaigos lankytojų sukurti darbai pardavinėjami tam įkurtoje parduotuvėje, tačiau jis apgailestauja, kad paprastai žmonės nelinkę pirkti šių daiktų, kadangi nori gauti itin kokybišką, be gamybos broko produktą. Kitas sunkumas – neįmanoma konkuruoti su įmonėmis. Vis dėlto, džiaugiasi įstaigos direktorius, yra ir nuolatinių klientų, kurie laukia naujovių, įvairių produktų. Vienos populiariausių prekių – keramikos gaminiai.

Ne visi darbdaviai laukia išskėstomis rankomis

Sunkumų centro lankytojams kyla ir įsidarbinant. Anot V. Rybako, dažniausiai jie dirba ne pagal specialybę, pavyzdžiui, valytojais, kadangi darbdavių reikalavimai paprastai būna didesni, nei įstaigos lankytojai pajėgia įvykdyti. Direktorius sako, kad darbdaviai baiminasi, ar negalią turintys žmonės bus pajėgūs, ar pagamins tiek produkcijos, kiek iš jų reikalaujama. Žmonių su negalia darbo paieškas palengvintų ir skiriami darbo asistentai, pastebi V. Rybakas.

Apie sunkumus įsidarbinant pasakoja ir vienas centre besilankantis vyras. Jis teigia, kad įsidarbinti bando jau ilgą laiką, tačiau, vos sužinoję, kad jis turi negalią, darbdaviai atsisako bendrauti toliau ir jį įdarbinti. Gerai, kad padeda vaikai, džiaugiasi vyriškis, tačiau tvirtina, kad norėtų dirbti, kadangi taip jaustųsi savarankiškesnis ir laisvesnis.

Centro direktorius akcentuoja ir potencialių darbdavių mokymų apie proto negalios specifiką, bendravimo su šią negalią turinčiais žmonėmis ypatumus poreikį. Žinoma, sutinka V. Rybakas, nebus taip, kad visi negalią turintys žmonės norės dirbti, – kaip ir mes visi.

Centro vadovas pabrėžia užsienio šalių patirtį. Jo teigimu, užsienio šalyse žmonės su negalia paprastai atlieka tokius darbus, kurie nėra labai skubūs, pritaikomi žmonėms su negalia. Anot įstaigos direktoriaus, didesnį vaidmenį įdarbinant neįgaliuosius galėtų vaidinti ir socialinės įmonės.

„Socialinės įmonės galėtų paimti mūsų lankytojus, jei jos iš tikrųjų yra socialinės įmonės. Būna taip, kad socialinės įmonės priima žmones tik su fizine negalia, tačiau turėtų priimti ir su proto negalia, kadangi neretai reikia nuolat būti kartu, turi būti asistentas... Bet tai yra našta jau darbdaviui. Ir mūsiškiai, jie kartais būna prastos nuotaikos, tada turime paprašyti paklausyti muzikos. Tačiau tai valstybei našta. Turime suprasti, kad taip ir bus. Esame turtinga valstybė, turime išlaikyti ir padėti“, – svarsto V. Rybakas.

Trūksta specialistų ir patalpų

Direktorius išskiria, kad dabar daug žmonių su negalia socialinės globos įstaigų nesirenka, o mokslus tęsia kolegijose. Vis dėlto bėgant metams į įstaigą atvyksta vis „silpnesni“ lankytojai. Anot direktoriaus pavaduotojos I. Federovič, anksčiau daugiau lankytojų baigę kursus gaudavo specialybių pažymėjimus. Ji akcentuoja ir tai, kad neretai tėvai savo vaiką mato kitaip, nei darbuotojai bei specialistai, ir nori, kad jis lankytų stipresnę grupę.

Anot I. Fedorovič, centre visos vietos užimtos, tačiau šiuo metu ieškoma galimybių, kaip sudaryti geresnes sąlygas teikiamas paslaugas gauti ir kitiems, priimti daugiau žmonių. V. Rybakas priduria, kad norėtų galimybės praplatinti centro patalpas, pavyzdžiui, įrengti atskirą pastatą medžio dirbtuvėms, nes šiuo metu telpa ne visa įranga. Tačiau, apgailestauja jis, viskas „sueina į finansus“.

Kita problema, kurią išskiria direktorius V. Rybakas, specialistų trūkumas. Centras jau kurį laiką ieško socialinio darbuotojo, tačiau pastangos surasti naują specialistą kol kas bevaisės. I. Fedorovič teigimu, norėtųsi, kad specialistų profilis būtų platesnis, pavyzdžiui, kad specialistai būtų kūrybingi, galėtų sudominti ir užimti centro lankytojus.

Vyresni baiminasi ateities globos namuose

Kalbėdamiesi prisimename situaciją Žiežmariuose, kai miestelio gyventojai priešinosi socialinės globos namų neįgaliesiems statymui. Direktoriaus pavaduotoja I. Fedorovič apgailestauja, kad žmonės su negalia ne visada turi kontaktą su likusia visuomenės dalimi, todėl ši jų nepažįsta ir bijo. Tačiau I. Fedorovič džiaugiasi, kad bendradarbiaudama su mokyklomis bei darželiais pastebi, kad vaikai neturi išankstinių nuostatų: „Mokytojai vaikus paruošia, paaiškina, todėl jų akyse baimės nebūna.“

Direktoriaus pavaduotoja pabrėžia, kad ir patys centro lankytojai nori bendrauti, ieško kontakto visuomenėje, todėl ne tik ateina pasikalbėti su įstaigos darbuotojais, bet ir džiaugiasi, kai sulaukia praktikantų, susipažįsta su naujais žmonėmis. Išties, tuo įsitikinti spėjome ir mes – centro lankytojai prieina parodyti kelio, lydi iki stotelės, o dar būnant pačiame centre kviečia prieiti arčiau ir pasakoja apie savo darbus, aprodo techniką, su kuria dirba, ir dalijasi savo džiaugsmais bei sunkumais.

V. Rybakas tvirtina, kad vyresni įstaigos lankytojai bijo ateities ir nenori patekti į globos namus, jaučia nerimą. Jis pabrėžia, kad dėl to nerimauja ir neįgaliųjų tėvai, ypač jei neįgaliesiems padeda tik vienas iš tėvų. Situacijų būna įvairių, kalba V. Rybakas, kartais vieno iš tėvų jau nebėra, tačiau kartais vienas tėvų pabėga vos gimus vaikui su negalia.

„Norisi gyventi tokį gyvenimą, kaip ir visi. Dėl to labai gerai, kad yra savarankiško gyvenimo namai“, – sako V. Rybakas.

Būtent dėl to, sako įstaigos vadovas, centras ir stengiasi rengti kuo įvairesnį užimtumą, organizuoti įvairias išvykas, aplankyti renginius, muziejus. Siekiame, kad įstaigos lankytojai gyventų kuo laisvesnį gyvenimą, akcentuoja V. Rybakas. Anot jo, lankytojai susitinka ir po oficialios centro veiklos, pavyzdžiui, kartu eina į koncertus, vaikštinėja mieste, o keli jų susilaukė ir vaikučių.

„Verda normalus gyvenimas, susitinka ir mieste, eina į koncertus. Sugeba ir mylėti vienas kitą. Tai yra gerai. Neturime to uždrausti. Tačiau yra tėvų, kurie labai atsargiai į tai žiūri, tokiais atvejais stengiamės apsaugoti, informuojame tėvus“, – savo pasakojimu dalijasi V. Rybakas.

Žmonių draugiškumu džiaugiasi ir I. Fedorovič, ji kalba, kad paprastai atvykę nauji centro lankytojai jau pažįsta dalį kitų, kadangi kartu lankė darželį ar kitas įstaigas, dėl to atvykus jiems jau drąsiau, o senbuviai juos priima šiltai, padeda susirasti reikiamą kambarį, palydi.