Baimė susitikti pažįstamus, gėda išeiti į parduotuvę ir slaptas gyvenimas – taip savo savijautą neįgaliojo vežimėlyje apibūdina Vilniaus tarybos narė Monika Ošmianskienė. Laisvės partija penktadienį organizavo renginį, kurio metu pristatė pirmuosius pasiūlymus lyčių lygybės, LGBTQ ir neįgaliųjų integracijos temomis.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė sakė, kad žmogaus teisių klausimai būtų viena sričių, į ką Laisvės partija atsižvelgtų renkantis, ar dalyvautų valdančioje koalicijoje, ar ne. Jos teigimu, galimų koalicijos partnerių matytų ir tarp socialdemokratų, ir tarp Lietuvos tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų.
„Laisvės partijos misija nėra būti vienintelei organizacijai, kuri atstovauja šiems klausimams, bet ir siekti, kad kitos partijos taip pat matytų šią problematiką ir matytų, kad šias problemas reikia spręsti. Man gėda, kad liko šešios valstybės Europos Sąjungoje, kurios neturi Partnerystės instituto. Tarp jų yra ir Lietuva. Man yra gėda, kad Lietuva nėra ratifikavusi Stambulo konvencijos, kuri kalba apie smurto prieš moteris prevenciją. Esame su tokia valstybe kaip Rusijos federacija“, – apgailestavo A. Armonaitė.
Į diskusiją įsitraukė ir renginyje dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Anot jos, neretai žmonės nepagalvoja apie sunkumus, su kuriais susiduria neįgalieji. Kol esi susilaužęs koją, užjauti neįgaliuosius, tačiau koja pagyja ir užuojautą pamirštame, apgailestavo F. Kukliansky.
Diskusijoje dalyvavusi dainininkė ir reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė prisiminė, kad po to, kai išreiškė palaikymą LRT.lt projekto „Spalvos“ projektui, išgirdo daug sau klijuojamų etikečių, tačiau išskyrė, kad dažniausiai girdima etiketė – pamišusi feministė.
„Vis bandau garsiai klausti, ar tikrai mūsų kojos mažesnės, kad prie viryklės arčiau atsistotume, ar mes galime tiek pat ir dar daugiau nei tie, kuriems duotos didesnės pėdos“, – juokavo D. Filmanavičiūtė.
Ji pasakojo gaunanti daug moterų žinučių, kuriose jos skundžiasi esančios diskriminuojamos, sulaukia įvairių replikų darbe ar viešojoje erdvėje.
Neįgaliuosius kviečiame tik užsiimti rankdarbiais
Vilniaus tarybos narė Monika Ošmianskienė pasakojo, kad dėl savo judėjimo negalios patyrė sunkumų integruojantis, iš pradžių bijojo pripažinti savo negalią ir jaudinosi dėl kitų žmonių reakcijos į ją.
„Man ilgą laiką buvo gėda, kad mane pamatys. Sunkiau vaikščiodama dingau iš socialinio gyvenimo, o anksčiau buvau labai aktyvi. Su vežimėliu man reikėjo ilgą laiką susibendrauti, priprasti prie jo. Pirmieji išėjimai buvo labai sunkūs. Sutemsta, tada jau siūlau važiuoti į tolimesnę parduotuvę, kur mažiau žmonių <...> Susitikti su senais pažįstamais buvo sudėtinga, nes jie nežinojo. Kai susitinki akis į akį, jie išpučia akis, tu irgi nežinai, ką daryti, todėl prasilenkiate ir apsimetate, kad viena skito nepažįstate. Nes taip net lengviau. Tokį pasislėpusį gyvenimą ir gyveni“, – pasakojo M. Ošmianskienė.
A. Armonaitė prisiminė taip pat sulaukianti įvairių etikečių, pavyzdžiui, išskyrė ji, išgirsta, kad yra vadinama „raudonąja Armonaite“, neva už žmogaus teises gali kovoti tik komunistai ar socialistai. Tačiau tvirtino ji, žmonių teisės turėtų rūpėti kiekvienam. Jos teigimu, neįgalieji turėtų būti labiau įtraukiami į visuomenės gyvenimą ir uždavė klausimą, kurie auditorijoje sėdintys žmonės po renginio norėtų eiti daryti įvairių rankdarbių. Salėje nepakilus nė vienai rankai, A. Armonaitė kalbėjo, kad paprastai neįgaliesiems ir siūloma užsiimti rankdarbiais ir taip įsitraukti į darbo rinką. Tačiau, teigė ji, neįgalieji turėtų būti visos visuomenės dalis – įsitraukti į politiką, verslą.
Kvietė prisiminti savo laisvą tapatybę
D. Filmanavičiūtė pasakojo, kad tapusi mama geriau suprato neįgaliųjų sunkumus. Jos teigimu, vis dar yra labai daug vietų, į kurias neįmanoma įvažiuoti su vežimėliu. Paklausta, kokios paramos labiausiai trūksta tapus mama, D. Filmanavičiūtė pabrėžė, kad sunkiausia gauti psichologinės pagalbos – nėra kito žmogaus, kuris mamą diskriminuoja labiau, nei kita mama, kalbėjo ji ir pridūrė, kad psichologinės pagalbos trūksta ir kitais klausimais.
Paklausta, ar kalbėti apie žmogaus teises Lietuvoje ne per drąsu, A. Armonaitė atsakė kitu klausimu: „Ar ne per vėlu?“
„Galvojame, kad Lietuva yra labai uždara, sakome, kad paskutiniai apsikrikštijome, paskutiniai vakarietiškas vertybes priimame. Nenoriu su tuo susitaikyti, Lietuva pirmiausia pastatyta ant drąsos ir ambicijos. Pažiūrėkime, kokia Lietuva buvo tarpukariu – viena pirmųjų pasaulyje įteisino moterų teisę balsuoti, pirmuose prezidento rinkimuose dalyvavo kandidatės moterys... Jų neišrinko, bet įsivaizduokite – 20 a. pradžioje vyko tokie dalykai. Lietuva nebijojo nei stereotipų, nieko, kaip tik siekė išnaudoti savo potencialą. Norėčiau, kad šį savo DNR prisimintume, nesame uždari ir kompleksuoti žmonės – esame atviri, o Lietuva – įvairi“, – kalbėjo A. Armonaitė.
Problematiškiausia sritis – lyčių lygybė
„Pačioje pradžioje, kai Laisvės partija nebuvo įsteigta, padarėme savo būsimų narių apklausą, kokios temos mūsų partijai turėtų būti prioritetinės – pirmoji tema buvo švietimas, antroji – žmogaus teisės, o trečioji – ekonomika. Nežinau kitos tokios partijos, kuri žmogaus teisės iškeltų tarp prioritetų“, – kalbėjo A. Armonaitė.
Vilniaus miesto Tarybos narys, žmogaus teisių aktyvistas Tomas Vytautas Raskevičius kalbėjo, kad ilgą laiką manė, jog LGBTQ klausimai Lietuvoje yra patys opiausi, tačiau vėliau, pradėjęs dirbti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, nuomonę pakeitė ir suprato, kad problematiškiausia sritis – lyčių lygybė.
T. V. Raskevičius pristatė 2019 metų EIGE Lyčių lygybės indekso tyrimą, kuris parodo, kiek procentų vyrų ir moterų bent vieną valandą per dieną skiria namų ruošos darbams. Matoma, kad 71 proc. moterų ir 53 proc. vyrų, gyvenančių vienų, tokiems darbams skiria bent valandą. Tačiau situacija keičiasi sudarius santuoką – tokių moterų skaičius išauga iki 84 proc., o vyrų – nukrenta iki 28 proc. Dar kartą situacija keičiasi, kai pora susilaukia vaikų – moterų, bent valandą laiko skiriančių namų ruošos darbams, skaičius išauga iki 97 proc. Tokių vyrų išlieka 23 proc.
73 proc. lietuvių mano, kad pati svarbiausia moters rolė yra rūpintis šeima ir namais, ES vidurkis – 44 proc. Tačiau atsiliekame ir kitoje srityje – 63 proc. lietuvių mano, kad vyrams nepriimtina verkti ar kitaip reikšti savo emocijų, ES vidurkis – 88 proc. Anot T. V. Raskevičiaus, tokia situacija lemia tai, kad vyrai savo emocijas reiškia kitu būdu – smurtaudami, vartodami alkoholį, viršydami greitį. Lietuva yra antra iš galo ES šalis, kurioje yra didžiausias atotrūkis tarp lyčių gyvenimo ilgio.
„Kai manęs paklausia, ar esu feministas, atsakau, kad taip, nes noriu gyventi 10 metų ilgiau“, – juokavo T. V. Raskevičius.
Laisvės partija išskyrė, kad sieks mažinti lyčių segregaciją tarp berniukų ir mergaičių, vykdant sisteminį mokytojų švietimą; didinti vyrų įsitraukimą į šeimos gyvenimą, įvedant neperkeliamą vaiko priežiūros laikotarpį abiem pusėms, taip pat ratifikuoti Stambulo konvenciją. LGBTQ lygybės srityje partija sieks teisiškai sureguliuoti tos pačios lyties šeimų santykius per partnerystės institutą, priimti Asmens lytinės tapatybės pripažinimo įstatymą ir peržiūrėti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą.
Anot T. V. Raskevičiaus, būtina siekti neįgaliųjų įtraukties į visuomenę. Jo teigimu, Laisvės partija sieks, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai galėtų mokytis kartu su savo bendraamžiais, pritaikyti paslaugas bei pastatus negalią turintiems žmonėms bei priimti ir įgyvendinti išsamią Neįgaliųjų integracijos strategiją, remiantis JT Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijomis Lietuvai.
