Lietuvoje

2019.11.14 16:10

Medikų bendruomenė šaukiasi pagalbos – mobingo ir perdegimo mastai šokiruoja

Laura Adomavičienė, LRT.lt2019.11.14 16:10

Ketvirtadienį Vilniuje vykusioje viešoje diskusijoje „Daktare, kaip jaučiatės?“ medikų bendruomenė pasidalino šokiruojančia statistika. Tyrimai rodo, kad apie 80 proc. medikų patiria mobingą, ir didžioji dalis apklaustųjų nemano, kad su tuo galima kovoti. Dėl patiriamo spaudimo, ujimo ir perdegimo sindromo 70 proc. apklaustų gydytojų patiria depresiją, trečdalis visų tyrime dalyvavusių medicinos studentų yra turėję minčių apie savižudybę.

Po jauno gydytojo savižudybės, spalį supurčiusios Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, atsivėrė medikų bendruomenę graužiančios piktžaizdės. Gydytojai prabilo apie nežmoniškus darbo krūvius, emocinį išsekimą, mobingą bei perdegimo sindromą. Iš pasipylusių skundų ėmė ryškėti, kad problema nėra būdinga vienai ligoninei – ji yra sisteminė. Diskusija atskleidė tikruosius problemos mastus ir šokiruojančius skaičius.

Po savižudybės Lietuvos medikų sąjūdis paskelbė elektroninę apklausą, kurios pagrindinė užduotis buvo išsiaiškinti, kiek mobingas giliai įsišaknijęs šalies gydymo įstaigose. Kad problema iš tiesų aktuali, parodė vien tai, kad per pirmą valandą nuo anketos paskelbimo ją užpildė daugiau nei 1 tūkst. respondentų iš įvairių šalies gydymo įstaigų.

Iš visų apklaustųjų daugiau nei 53 proc. respondentų tikino patiriantys mobingą iš padalinio ar įstaigos vadovų, apie 24 proc. – iš kolegų. Didžioji dauguma – apie 80 proc. visų apklaustųjų nemano, kad yra galimybė pranešti apie patiriamą mobingą. Iš visų apklaustųjų 40 proc. dėl tos priežasties pagalbos niekur nesikreipia, 30 proc. – stengiasi tam pasipriešinti savo jėgomis.

Didžioji dalis respondentų tikina, kad su mobingu darbovietėje yra susidūrę ir tai yra dažniausias veiksnys, turintis neigiamos įtakos jų savijautai ir pasitenkinimui darbu. Antras didžiausias neigiamai vertinamas veiksnys – per dideli darbo krūviai, kurie nuo rekomenduotinų normų skiriasi kartais.

Pavyzdžiui, pagal 2012 m. patvirtintas rekomendacijas, kraujagyslių chirurgijos skyriuje dirbanti slaugytoja turėtų priimti 8 pacientus, bet iš tiesų jai tenka 2-3 kartus daugiau. Akių ligų skyriuje dirbančios slaugytojos, vietoje rekomenduojamų 9 pacientų, patikrina apie 20 pacientų ir daugiau. Suaugusiųjų reabilitacijoje, vietoje rekomenduojamų 9 pacientų, viena slaugytojai tenka iki 40. Reanimacijoje maksimalus apžiūrimų pacientų skaičius gali būti 3, tačiau realybėje vienai slaugytojai tenka ir 6.

Šeimos gydytojų darbo krūvio paskirstymas kelia nuostabą. Iš 10 minučių, kurios skiriamos priimti pacientą, jį įvertinti bei paskirti gydymą, tik 3 minutės skiriamos pokalbiui su sergančiuoju. Per pusantros minutės turi būti įvertinta paciento būklė ir likęs laikas – 5,5 min. – skiriamas dokumentų pildymui.

Vidutinį perdegimą patiria apie 63 proc. visų apklausos dalyvių, sunkų – 11 proc. Perdegimas tiesiogiai susijęs su pacientų skaičiumi ir darbo krūviu.

Iš apklausos paaiškėjo, kad gydytojai turėjo didžiausią perdegimo įvertinimą, buvo daugiau linkę svarstyti apie emigraciją. Iš apklaustųjų virš 42 proc. norėtų emigruoti, jeigu tik leistų galimybės ir apie 29 proc. dalyvių gailisi, kad neemigravo.

Iš viso elektroninę anketą užpildė 2806 respondentai, kurių bene didžioji dauguma – moterys (84 proc.), vidutinis asmenų amžius – apie 37 metus. Apklausoje beveik pusę dalyvių – gydytojai, daugiausia dirbantys šalies universitetinėse arba respublikinėse ligoninėse.

Medicinos studentai dažniau patiria psichikos sutirkimus

Lietuvos medicinos studentų asociacijos atstovės Ignės Balsytės pranešimas atskleidė, kad problemos tarp medikų prasideda dar nuo universiteto suolo. Paaiškėjo, kad lyginant su kitų dalykų studentais, jaunieji medikai gerokai daugiau patiria streso, spaudimo iš visuomenės bei labiau yra linkę į depresiją ir suicidines mintis.

Iš 1416 apklaustų biomedicinos studentų dauguma savo psichinę sveikatą vertina 7 balais iš 10. Akademinės atmosferos vertinimas svyruoja nuo 4 iki 8 balų. Pranešėja patikino, kad studentai nuolat patiria spaudimą iš dėstytojų mokytis tik geriausiais pažymiais, bendramoksliai į žemesnį įvertinimą nei 10 balų reaguoja su juntama panieka. Trečdalį visų apklaustųjų aplanko mintys apie savižudybę ir tiek pat jų nežino, kur kreiptis pagalbos.

Anot gydytojos psichiatrės Aidanos Lygnugarytės – Grikšienės, vos pradėjus studijuoti mediciną, studentų psichikos sveikata nieko nesiskiria nuo kitų programų studentų. Tačiau bėgant laikui būtent medicinos studentai patiria depresiją, perdegimo sindromą, kitus psichikos sutrikimus, gerokai dažniau ir gerokai intensyviau, nei kitų sričių studentai.

Pasaulyje savižudybės rizikos dažnis tarp gydytojų yra dvigubai didesnis nei bendroje populiacijoje. Iš tirtų beveik 8 tūkst. gydytojų savižudybės rizika per paskutinius metus turėjo 6,4 proc. Rodikliai medicinos studentų bei jaunų gydytojų grupėje dar didesni – siekia 14 proc.

Tai rodo, kad pirmuose medicinos studijų kursuose studentai turėtų būti mokomi psichologinio raštingumo, o ne fiziologijos.

Trečdalis medikų pagalbos nesikreipia, nes bijo prarasti licenciją

Tyrimai rodo, kad su depresija, perdegimu, kitais psichikos sutrikimais susidūrę medikai šiuos simptomus neigia, nes psichikos ligos visuomenėje yra stigmatizuojamos.

Jaunųjų psichiatrų asociacija atliko tyrimą, kurio metu siekta išsiaiškinti, koks yra Lietuvos medikų požiūris į pagalbą psichikos sveikatai. Tyrime dalyvavo 643 respondentai, kurių didžioji dalis – gydytojai specialistai, penktadalis – slaugytojai, 17 proc. rezidentų, apie 6,5 proc. studentų. Apie 70 proc. visų apklaustųjų patiria depresiją, o labiausiai pažeidžiami yra jaunieji medikai.

Apie 37 proc. apklaustųjų pagalbos nesikreipia, likusi dalis dažniausia bando ieškoti privataus specialisto, kad apie vizitą nesužinotų kolegos. Kreiptis psichologinės pagalbos dažniausiai vengiama baiminantis, kad tai neigiamai atsilieps jų reputacijai, karjerai. Net 56 proc. jų įsitikinę, kad kreipęsi pagalbos dėl to gali netekti licencijos.

„Stigma, patys gydytojai neigia pagalbos poreikį, siekdami išlaikyti socialiai priimtiną įvaizdį, psichikos ligos siejamos su silpnumu, apsileidimu, informacijos trūkumu“, – teigia viena apklausos dalyvių, 41 m. gydytoja.

„Tarp studentų sklando gandai, kad sunkiau gauti darbą, jei kažkada kreipeisi pagalbos ne privačiai“, – teigia apklausoje dalyvavusi 23 m. studentė.

„Baimė, kad apie tai sužinos kolegos ir pasmerks tave, nuvertins kaip specialistą. Baimė netekti darbo“, – įsitikinusi 26 m. rezidentė.

Anot A. Lygnugarytės – Grikšienės, kreiptis pagalbos gydytojams trukdo psichologiniai barjerai ir visuomenėje vyraujančios nuostatos. Medikai, nerimaudami dėl konfidencialumo, nesikreipia pagalbos į profesionalus. Netgi linkę neigti psichikos sutrikimus. Dažnai patys sau diagnozuoja sutrikimus ir sau skiria vaistus. Nustatyta, kad tokia baimė išsivysto dar studijų metais.

Įdomu tai, kad dalis baimių turi pagrindo. Mat egzistuoja 2010 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo patvirtintas ligų, kurios trukdo slaugos, akušerijos bei medicinos praktikai, sąrašas. Jame numatyta, kad gydytojas negali tęsti savo veiklos, jei turi psichikos sutrikimų.

„Iš vienos pusės mes norime, kad visuomenė į mus pradėtų žiūrėti kaip į žmogų, bet iš kitos pusės reikia suprasti, kad į šitą specialybę stoja žmonės, kurie iš savęs reikalauja labai daug ir šita specialybė iš jų reikalauja tiek pat. Dėl to, kad mes keliame tokius didžiulius reikalavimus sau, yra labai gaji stigma kreiptis pagalbos“, – tikino Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Kristina Norvainytė.

„Nebegalime vieni rūpintis savimi“

Medikai tikina, kad jeigu jų bendruomenėje vešinčios problemos šiandien nebus sprendžiamos, jos netolimoje ateityje sprogs tarsi pūlinys.

„Nebegalime vieni patys rūpintis savimi. Aš tikiu, kad po visų šitų skaudžių įvykių mes tapome sąmoningesni ir atidesni vieni kitiems. Bet to neužtenka. Mums reikia pokyčių keliuose lygmenyse: individualiame, įstaigų ir valstybiniame. Mums gana pažadų, mes norime įsipareigojimų“, – sakė K. Norvainytė.

Medikų bendruomenė prašo valdžios institucijų imtis konkrečių veiksmų. Būtent valdžios institucijos turėtų tinkamai reglamentuoti medikų darbo krūvius ir darbo laiką, numatyti adekvatų darbo užmokestį, sumažinti biurokratiją. Taip pat prašoma sukurti emocinės paramos centrus, suburti krizių valdymo komandas.

Medikų nuomone, psichologinė pagalba sveikatos priežiūros srities specialistams turėtų būti teikiama ne jų darbovietėse, o specializuotose nepriklausomose įstaigose, kurios užtikrintų konfidencialumą, teiktų greitą ir efektyvią pagalbą.

Tuo tarpu gydymo įstaigose turėtų būti periodiškai atliekamas tyrimas, kiek darbuotojų patiria perdegimo sindromą, vertinama, kokie yra darbuotojų lūkesčiai ir problemos, teikiama psichologinė pagalba gydytojams, vykdomos supervizijos, grupiniai užsiėmimai bei vadovų psichologiniai mokymai.