Lietuvoje

2019.12.07 07:00

Lietuvoje antrus namus atradęs pabėgėlis – apie mūsų šalies keistenybes ir išskirtinius lietuvių bruožus

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.12.07 07:00

Išdaužyti automobilio langai, grasinančios žinutės ir netikėti valdžios atstovų apsilankymai namuose – su tuo savo gimtajame Tadžikistane susidūrė už savo žurnalistinę veiklą persekiotas Firdavas Azamas. Dabar jis – pabėgėlis, gavęs politinį prieglobstį Lietuvoje. Firdavas prisimena, kad tada, kai turėjo palikti Tadžikistaną, jo jauniausiai dukrai tebuvo devynios dienos.

Su Firdavu susitinkame vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių – mums susitikus jis sveikinasi jau lietuviškai. Kaip pasakoja pašnekovas, iš pradžių mokytis lietuvių kalbos buvo „siaubingai sudėtinga“, tačiau dabar džiaugiasi, kad gali suprasti beveik pusę to, ką kalba aplinkiniai.

Dar prieš pokalbį Firdavas patikina: „Mums, pabėgėliams, daug nereikia – mes tik norime jaustis saugūs. O Lietuvoje aš saugus, jūsų šalis jau tapo mano antraisiais namais“.

– Tadžikistaną palikote prieš trejus metus, papasakokite, kodėl išvykote iš savo šalies ir apsigyvenote Lietuvoje?

– Tai labai sudėtingas klausimas, tačiau to klausia dauguma žmonių. Norėčiau pabrėžti, kad visi pabėgėliai savo šalį palieka dėl tam tikrų priežasčių – nėra lengva išvykti ir palikti savo šalį, savo priminimus, vaikystę, netgi šeimą. Būti pabėgėliu svetimoje šalyje yra be galo sunku – nežinau, ar dar pamatysiu savo tėvus, o tai man tarsi didžiausia bausmė.

Neturėjau kitos išeities, turėjau palikti Tadžikistaną. Mano jauniausiai dukrai tada buvo devynios dienos.

Tikrieji pabėgėliai savo šalies nepalieka dėl ekonominių priežasčių – Tadžikistane mano ekonominė situacija buvo gera, galėjau išlaikyti ir savo šeimą, ir padėti tėvams, o atvykęs į Lietuvą viską turėjau pradėti iš pradžių.

Tadžikistaną nusprendžiau palikti 2016 metų pabaigoje, o po šiuo sprendimu slėpėsi didžiulė priežastis – esu žurnalistas, gyvendamas Tadžikistane dirbau viename laikraštyje, kurio veiklą valdžia uždraudė. Jie sakė, kad mūsų laikraštis domisi tomis temomis, kurios yra tabu.

– Kokiomis temomis rašėte?

– Niekas nemėgsta tiesos, tiesa yra skaudi, todėl labai nedaug žmonių gali ją priimti.

– Rašėte apie politiką?

– Rašėme apie tam tikras problemas, kurios buvo susijusios su politika, pavyzdžiui, nagrinėjome socialines, ekologines ar ekonomines problemas. O žurnalistika turi užduotį – mes, žurnalistai, nieko nesmerkiame ir nieko neaukštiname, tik skelbiame informaciją. Viskas. Neturime jokių kitų nešvarių tikslų. Tą darėme ir Tadžikistane, dirbdami rėmėmės šalies teise, Konstitucija. Nors Tadžikistano konstitucija garantuoja kalbos laisvę, realybėje tai ne visada veikia.

2015 metais Tadžikistane buvo didžiulio masto kalbos laisvės suvaržymų, į juoduosius sąrašus valdžia įtraukė demokratines opozicines grupes, kurias identifikavo kaip teroristines organizacijas, valstybės priešes. Dauguma šių organizacijų narių paliko Tadžikistaną ir prasidėjo nauja emigracijos banga. Tadžikistanas tarsi tapo tuščiais namais.

Aš nusprendžiau išvykti 2016 metais, kai buvo uždrausta laikraščio, kuriame dirbau, veikla. Rašėme tokiomis temomis, kurios mūsų valdžiai buvo tabu. Vis dėlto manau, kad tos temos negali būti tabu, mes darėme tai, ką ir turi daryti žurnalistai. O Tadžikistane negalima kritikuoti mūsų prezidento ir jo šeimos, kalbėti apie korupciją, ekonomines problemas.

Esu žurnalistas ir poetas – dirbau laikraštyje ir rašiau eilėraščius, trumpas istorijas. Valdžia nemėgo ir mano kritiškos kūrybos. Kurdamas poeziją rašiau persiškomis raidėmis, nors dabar naudojame kirilicą, istoriškai tikrasis mūsų raidynas yra persiškas. Vėlgi, toks mano pasirinkimas valdžiai nepatiko. Dėl tokios savo veiklos sulaukiau daugybės grasinančių žinučių socialiniuose tinkluose.

– Iš valdžios?

– Esu įsitikinęs, kad tie žmonės kažkaip susiję su saugumo tarnybomis. Jie netgi mane pasikvietė susitikti ir pasikalbėti. Visada atsisakydavau ir išsisukdavau, slėpdavausi.

– Kas buvo sakoma tose žinutėse?

– Žinutėse buvo rašoma: darai per daug, kapstaisi per giliai, privalai sustoti, kitaip atsidursi kalėjime, prarasi darbą. Neturėjau kitos išeities, turėjau palikti Tadžikistaną. Mano jauniausiai dukrai tada buvo devynios dienos. Šis sprendimas buvo labai sudėtingas, tačiau supratau, kad jei neišvyksiu, man gali nutikti kas nors blogo.

Čia, Lietuvoje, žmonės daug šypsosi – jei susiduria žvilgsniai, lietuviai visada nusišypso.

2009 metais parašiau straipsnį pavadinimu „Neraštingumas suvalgys Tadžikistaną“. Už šį straipsnį buvau sumuštas. Kita istorija nutiko prieš man paliekant Tadžikistaną. Išeidamas iš namų pamačiau, kad mano automobilis sudaužytas – visi langai buvo išdaužyti, o padangos nuleistos. Tai buvo ženklas. Jie daugybę kartų buvo atėję pas mane į namus – beldėsi į duris, sakė mane pakviesti.

Žurnalistika Tadžikistane praranda savo vaidmenį. Valdžia kišasi į nagrinėjamus klausimus, nori kontroliuoti visą mediją. Nebeturime dienraščių – nors nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos atgavome prieš 30 metų, neturime tokių laikraščių, nes jie priklauso valdžiai. Žurnalistika yra viena pavojingiausių profesijų Tadžikistane. Jei dirbi valdžiai – esi geriausias žurnalistas, esi apdovanojamas, garbinamas, gauni gyvenamąją vietą, tačiau jei nori dirbti tikrą žurnalistinį darbą, yra kitaip...

Dauguma mano kolegų buvo priversti palikti šalį. Jie taip pat susidūrė su panašiomis problemomis kaip ir aš – nesu vienintelis, kuris turėjo taip pasielgti.

– Iš pradžių Tadžikistaną palikote jūs, o po kurio laiko į Lietuvą atvyko ir jūsų šeima?

– Atvykti į Lietuvą nebuvo paprasta – iš pradžių vykau į kitas šalis ir tik tada atsidūriau čia. Kai atvykau į Lietuvą ir paprašiau prieglobsčio, pabėgėlių stovykloje laukiau aštuonis mėnesius. Kai gavau teisę čia gyventi, galėjau pakviesti ir savo šeimą. Tačiau ir jie į Lietuvą neatvyko iš karto – bijojau, kad oro uoste jie gali būti apklausti, kur vyksta, kur esu aš, todėl suorganizavau kelionę per kelias šalis. Iš pradžių mano šeima vyko į Uzbekistaną, tada į Baltarusiją. Aš pats juos pasitikau Baltarusijoje, ten kreipėmės į Lietuvos ambasadą, jie priėmė mūsų dokumentus ir mano šeima galėjo atvykti į Lietuvą.

Dabar gyvenu kartu su savo žmona ir trimis dukromis, esame laimingi, tačiau kartais jaučiamės tarsi benamiai – esame be mamų, be tėčių, be namų... Žmonėms, atvykstantiems iš Rytų, labai sudėtinga ilgą laiką būti toli nuo namų.

– Jaučiate stiprų ryšį su savo šeima?

– Taip, jaučiame labai stiprų ryšį, kas kelias dienas vieni kitiems skambiname. Mano šeima Tadžikistane taip pat patyrė nemalonumų iš valdžios. Mano tėtį valdžia kvietėsi pasikalbėti, klausinėjo, kur esu aš. Jie sakė, kad priklausau organizacijoms, kurios Tadžikistane uždraustos, o mano tėtis tai neigdavo – nesu jokios organizacijos, kuri nusiteikusi prieš Tadžikistaną, narys. Esu laisvas žurnalistas. Dabar noriu karjeros siekti Lietuvoje, noriu čia likti ir dirbti žurnalistu. Nežinau, ar tai įmanoma, nes privalau puikiai mokėti kalbą, tačiau vilties neprarandu.

– Kodėl atvykote būtent į Lietuvą?

– Jeigu atvirai, Lietuvos nesirinkau. Apie jūsų šalį nežinojau nieko – tik tai, kad Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai. Bet nežinojau įstatymų – kadangi čia paprašiau prieglobsčio, turėjau ir pasilikti. Iš pradžių išvykau į Vokietiją, ten pasilikau 10 mėnesių, tačiau tada man pranešė, kad turiu grįžti į Lietuvą.

Tačiau šį kartą prieš atvykdamas domėjausi jūsų šalimi. Oro uoste man pasakė, kad Lietuva nėra kaip Vokietija, kad Lietuvoje ekonominė situacija prastesnė, man sakė, kad jei man tai netinka, turėčiau grįžti į Tadžikistaną. Vis dėlto kelionės į Lietuvą neatsisakiau. Atvykau į Pabradę, ten praleidau 7-8 mėnesius.

Vėliau pradėjau mokytis apie Lietuvą, kiekvieną savaitę ateidavau į Vilniaus centrą ir žvalgiausi po miestą, svarsčiau, ar tai gera vieta gyventi. Tada nusprendžiau: taip, Vilnius bus mano miestas. Man pasisekė – galėsiu gyventi sostinėje, labai gražiame mieste. Pradėjau dar labiau domėtis Lietuva – skaičiau apie jos istoriją, kultūrą, tradicijas, šventes, o, svarbiausia, pradėjau mokytis apie pačius žmones. Man rūpėjo, kaip žmonės atrodo, kaip jie elgiasi su užsieniečiais, kokias spalvas mėgsta.

Žurnalistika yra viena pavojingiausių profesijų Tadžikistane.

– Atkreipėte dėmesį ir į smulkiausias detales. Kodėl?

– Nes nusprendžiau čia gyventi. Toks esu – noriu žinoti. Dabar neplanuoju palikti Lietuvos ir išvykti gyventi kitur – Lietuva mano antrieji namai. Kartais ir pats save priskiriu lietuviams, nes mokausi lietuvių kalbos, siekiu būti šios bendruomenės dalimi.

– Lietuvą vadinate savo antraisiais namais. Ar neatmetate galimybės sugrįžti į Tadžikistaną?

– Tai nuo manęs nepriklauso – labai myliu savo šalį ir miestą, tačiau viskas priklauso nuo režimo – jei tai pasikeis, galbūt galėčiau sugrįžti. Juk visi myli savo gimtinę. Tadžikistane esu palikęs savo šeimą, prisiminimus, o svetimoje šalyje visuomet liksi svetimšalis.

– Ar žmogui, atvykusiam iš užsienio, Lietuvoje sunku susirasti darbą, būstą?

– Taip, tikriausiai, būsto paieškos buvo pirmoji ir paskutinė mano problema Lietuvoje. Norėjau kuo greičiau parsivežti savo šeimą – susiradau darbą, bet niekaip negalėjau rasti, kur gyventi. Dvi savaites gyvenau labai blogoje vietoje, ten buvo labai daug žmonių, negalėjau prie to priprasti. Vis skambindavau butų savininkams, tačiau išgirdę, kad nesu lietuvis, jie atsisakydavo išnuomoti butą man. Kartais taip ir pasakydavo: nenorime buto nuomoti užsieniečiui.

Tačiau dabartinė mano buto savininkė nuostabi, ji yra visos lietuvių tautos veidrodis – kai išgirstu ją beldžiantis į duris, visada sakau, kad beldžiasi Lietuva. Ji labai manimi pasitikėjo, visuomet padėjo – iš pradžių neturėjome daug pinigų, todėl ji į mūsų namus atnešė daugybę daiktų, rūbų, padėjo įsikurti. Mes tai labai vertiname.

– Pasakojote, kaip domitės Lietuva, stengiatės pažinti šalies žmones. Kokį įspūdį susidarėte apie lietuvius?

– Manau, kad lietuviai labai malonūs ir bendraujantys žmonės – jeigu man reikia pagalbos, noriu paklausti kelio, jie visada prieina ir padeda. Kartą mano žmona ėjo į polikliniką ir pasiklydo, todėl ji paskambino man, klausė, ką daryti. Sakiau bet kokiam praeiviui paduoti telefoną – jie padės. Ir iš tiesų, vienas jaunas vaikinas nuramino ir mane, ir žmoną, pažadėjo, kad nuves ją ir palydės. Taip atrodo lietuvių gerumas.

Pastebėjau ir tai, kad lietuviai šiek tiek paslaptingi, jie nekalba per daug, nenori atsiverti kitiems, net jei esate gana artimi. Tačiau jaučiuosi, kad esu šios bendruomenės dalis, nesijaučiu atskirtas.

– Lietuvių kalbos mokotės ilgiau nei kelis mėnesius, neretai užsieniečiai skundžiasi, kad mūsų kalba labai sudėtinga. Kaip sekasi jums?

– Iš pradžių buvo siaubingai sunku, tačiau man pasisekė, kadangi moku kelias kalbas – kalbu rusiškai, vokiškai, angliškai... Mokytis ketvirtos ar penktos užsienio kalbos yra lengviau, kadangi kalbos struktūra jau šiek tiek aiški. Mano pirmasis išmoktas lietuviškas žodis buvo labas. Tada pradėjau mokytis toliau. Tačiau jūsų kalbos gramatikos taisyklės labai sudėtingos – džiaugiuosi galėdamas nors šiek tiek susikalbėti lietuviškai, tikriausiai, suprantu beveik pusę to, ką girdžiu aplinkui, o mano vaikai supranta dar daugiau, jie bendrauja mokykloje, darželyje.

– Lietuvoje gyvenate jau beveik trejus metus, per tą laiką daug domėjotės pačia šalimi, jos gyventojais. Ar pastebėjote tam tikrų kultūrinių aspektų, kurie buvo nepriimtini arba keisti?

– Man buvo šiek tiek keista, kad Lietuvoje nemažai žmonių, o ypač moterų, rūko. Jūs net turite specialias vietas, skirtas rūkymui. Tadžikistane nesu to matęs. Galbūt ir Tadžikistane moterys rūko, tačiau ne viešoje vietoje.

Čia, Lietuvoje, žmonės daug šypsosi – jei susiduria žvilgsniai, lietuviai visada nusišypso. Tadžikistane kitaip – retai pamatysi viešumoje besišypsantį žmogų. Lietuvoje tokios šypsenos leidžia ir tau jaustis laimingam. Kitas teigiamas dalykas Lietuvoje – darbo dieną po aštuntos valandos nebegalima nusipirkti alkoholio. Tadžikistane tokių apribojimų nėra, todėl man tai buvo nauja.