Lietuvoje

2019.11.13 05:30

Karbauskis: konservatoriai mane nurašė iš karto, nes esu kolūkio pirmininko sūnus

Gytis Pankūnas, LRT.lt2019.11.13 05:30

Jeigu Saulius Skvernelis norėtų toliau būti politiku ir eitų su „valstiečiais“, tai būtų didžiulė pagalba partijai, bet jeigu jis nuspręs kitaip, partija nesugrius, interviu LRT.lt teigė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis. Politikas netiki, kad premjeras parlamento rinkimuose galėtų dalyvauti su kita politine jėga, o jei taip ir nutiktų, „valstiečių“ lyderis įsitikinęs, kad rinkėjai nebūtų patenkinti tokiu S. Skvernelio poelgiu.

Nors „socialdarbiečiai“ piktinasi dėl kitų metų biudžeto projekto, kuriame esą nėra įgyvendinamos partijos iniciatyvos, R. Karbauskis interviu LRT.lt teigė esantis tikras, kad koalicijos partneriai išliks lojalūs ir parems biudžeto projektą.

LVŽS vedlio manymu, kitų metų biudžeto priėmimo metu nepasikartos situacija, kokią visuomenė pamatė per balsavimą dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atleidimo.

– Jums atleisti V. Pranckiečio iš Seimo pirmininko pareigų nepavyko. Ar nesigailite, kad po Seimo rinkimų Jūs pats netapote Seimo pirmininku, o pasirinkote Kultūros komiteto vadovo postą?

– Aš pasirinkau frakcijos vadovo poziciją, o Kultūros komitetas yra naujas komitetas. Kita vertus – kodėl frakcijos vadovo pareigos? Reikia užduoti klausimą, kodėl Gabrielius Landsbergis yra frakcijos vadovas, o ne Seimo pirmininko pavaduotojas? Pas jį taip pat į frakciją atėjo labai daug žmonių, kurie buvo išrinkti į Seimą pirmą kartą. Pas mus taip pat po rinkimų į frakciją atėjo be galo daug naujų žmonių.

Šioje vietoje frakcijos vadovo pozicija yra daug svarbesnė negu Seimo pirmininko pozicija, jeigu sieki frakcijos vienybės, susiklausymo, Vyriausybės ir Seimo sprendimų palaikymo. Seimo pirmininkas turi labai daug funkcijų, kurios nėra niekaip susijusios su frakcijos darbu. Parlamento vadovas užsiima vizitais, svečių priėmimu, tai yra tai, kuo aš niekaip negalėjau užsiimti tuos trejus metus. Dabar jau situacija yra kita. Man nebereikia būti frakcijoje tam, kad žinočiau, jog turime frakcijos palaikymą. Frakcija yra labai vieninga.

Galiu pasakyti, kad aš neblefavau, kai pasakiau, kad galėčiau kandidatuoti į Seimo pirmininkus. Tiesiog buvo koalicijos sutartis tokia, kokia buvo. Jei ją keistume, tik tokiu atveju aš būčiau galėjęs pretenduoti į Seimo pirmininkus. Ta galimybė dabar jau atsirado.

– Kalbate apie vienybę, bet pateikus biudžetą Seime nebuvo pritarta automobilių taršos mokesčiui ir nekilnojamojo turto mokesčio bazės išplėtimui.

– Tie balsavimai pasibaigė taip, kaip mes norėjome. Nebuvo sutarimo nei frakcijoje, nei koalicijoje, kad turime vieningai balsuoti už tuos pasiūlymus. Įstatymo projektai, kurie buvo pateikti, neatitiko mūsų pozicijos. Dabar, kada jie bus pataisyti arba bus priimti kiti sprendimai, bus balsuojama taip, kaip reikia balsuoti.

– Jūs su kolegomis registravote naujus įstatymo projektus, pavyzdžiui, dėl automobilių taršos mokesčio. Ar šios iniciatyvos yra suderintos su Vyriausybe, su pačiu premjeru S. Skverneliu?

– Taip, be abejonės. Apie tai buvo kalbėta ir su koalicijos partneriais. Mums svarbiausia, kad Seime jie sulauktų palaikymo. Premjeras apie tai informuotas. Mes su premjeru dabar rečiau matomės dėl jo ligos, bet nuolat bendraujame, susirašome. S. Skvernelis visą informaciją nuolat gauna per patarėjus.

– O kaip sekasi bendrauti su koalicijos partneriais „socialdarbiečiais“? Jie pastaruoju metu ne kartą viešai piktinosi, kad nėra vykdomi susitarimai dėl nemokamų bakalauro studijų įvedimo, dėl didesnių vaiko pinigų, dėl kitų jų siūlymų.

– Politine prasme mes turime analogiškus vertinimus – vaiko pinigai turi būti didesni, reikia spręsti ir švietimo, kultūros problemas. Tai yra bendra nuomonė. Sakyčiau, mes turime labai patikimus partnerius ir svajočiau tokius partnerius turėti kitoje kadencijoje.

Tiesiog šių metų situacija yra kitokia. Yra objektyvi priežastis – S. Skvernelis susirgo ir mes neturime to kasdieninio kontakto, kokį turėjome ankstesnių biudžeto priėmimų metu. Ir kai kurie ministerijų valdininkai, kurie rengia biudžetą, įgijo šiek tiek didesnę įtaką. Dėl to mes gavome biudžeto projektą, kuris mums nelabai patinka. Mes matome kitus prioritetus.

– Tai nėra pavojaus, kad Gedimino Kirkilo vadovaujami „socialdarbiečiai“ galėtų neremti biudžeto?

– Tą biudžetą, kurį paremsime mes, parems ir jie. Mes turime bendrą nuomonę. Šioje vietoje labai džiaugiuosi, kad ir su Lenkų rinkimų akcija, ir su naująja frakcija, kuriai vadovauja Vytautas Kamblevičius, turime darnų sutarimą. Mes seniai nesišnekėjome, nes turėjome pertrauką Seime pateikus biudžetą, bet žinau viena – jeigu man jie neskambina, tai viskas yra taip, kaip turėtų būti.

– Ar teko kalbėtis su opozicijos atstovais, artėjant biudžeto svarstymui Seime? Ar jie parems biudžetą? Anksčiau su opozicija rasdavote bendrą kalbą, pavyzdžiui, sprendime dėl urėdijų reformos.

– Urėdijų reforma buvo vienintelis atvejis per trejus metus, kai valdantieji sutarė su opozicija. Aišku, mes būtume urėdijų reformai pritarę ir be opozicijos balsų.

Ar opozicija palaikys biudžetą? Ne, jokiu būdu nepalaikys. Palaikys nebent keli liberalai, kurie kasmet biudžetą palaiko. Jie žiūri į tai pragmatiškai ir žino, kad atmetinėti valdančiosios daugumos siūlymus vien dėl to, kad tik atmestų, nėra korektiška tų žmonių, kuriems jie atstovauja, atžvilgiu. Jie savo pasiūlymų neteikia, jie neturi jokios alternatyvios programos, neturi alternatyvaus biudžeto, neturi alternatyvios Vyriausybės. Opozicija tik nori pasakoti apie Karabasą ir rėkti, kad situacija valstybėje destabilizavosi. Mes atsitraukiame ir leidžiame jiems šnekėti. Ateis balsavimas dėl biudžeto ir viskas bus aišku.

O balsavimas dėl V. Pranckiečio neturi nieko bendro su balsavimu, kuris bus dėl biudžeto. Esu tuo tikras ir todėl esu toks ramus.

– O ar nepagalvojate apie pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę?

– Jeigu opozicijos lyderiai manytų, kad jų frakcijose yra žmonių, kurie nori išankstinių rinkimų, jie kitaip elgtųsi, bet opozicijos lyderiai žino, kad niekas nesiruošia balsuoti už šią idėją. Kam mums reikia išankstinių rinkimų, kada mes turime daugumą, kada mes esame pajėgūs priimti biudžetus, įstatymus? Mes tikrai nebūsime už išankstinius rinkimus, likus metams iki eilinių Seimo rinkimų. Jeigu negalėtume priimti biudžeto, kažkokių įstatymų, tada taip.

Kodėl opozicija išankstinių rinkimų idėją kelia prieš biudžeto svarstymą Seime? Jie nori tą klausimą turėti politinėje arenoje, bet ne tada, kai bus aišku, kad ši idėja nieko verta. Mes parodysime, kiek turime balsų koalicijoje, atmesdami opozicijos siūlymą rengti pirmalaikius rinkimus. Dabar jie sakys, kad reikia balsuoti už išankstinius rinkimus, nors patys už tai nebalsuos. Jeigu mes juos apgautume ir balsuotume už išankstinius rinkimus, būtų geras spektaklis.

– Gal galvojate apie tokį planą?

– Ne, negalvojame. Mes niekada tokių nesąmonių nežaidžiame. Prisimenu istoriją su Mindaugu Basčiu. Esu įsitikinęs, kad tai buvo opozicijos, o ne mūsų balsavimas. Mes apie M. Bastį ne kartą frakcijoje kalbėjomės, darėme slaptus balsavimus ir žinojome savo frakcijos nuomonę. Kai pamačiau balsavimo dėl M. Basčio pašalinimo iš parlamento rezultatus Seime, nesupratau, kas įvyko. Vėliau per kolegas kreipiausi į M. Bastį, ragindamas jį trauktis iš Seimo. Suprantu viena, kad per balsavimą buvo suskaičiuota, kad mes būtume pakišti, ir dėl to būtų galima daryti protesto akcijas, aiškinant, kad mes M. Basčio neatstatydinome. O dabar yra situacija su Irina Rozova.

– Ar taip pat elgiatės ir I. Rozovos atveju? Gal koalicijos partneriams Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) patarėte paraginti I. Rozovą pasitraukti iš Seimo?

– Tai yra per ankstyvas klausimas. Reikia tyrimo. Negali šito daryti, tai būtų neetiška žmogaus atžvilgiu. M. Basčio atveju turėjome jau ir Konstitucinio Teismo (KT) sprendimą. Aišku, šiuo atveju nė vienas iš mūsų nepasakėme, kad kažką giname. Džiaugiuosi ir Lenkų rinkimų akcijos elgesiu, nes jie nesako: „Mes liksime, jei jūs mums padėsite.“

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (Dainius Gaižauskas – LRT.lt) yra labai principingas šiuo klausimu. Manau, kad tyrimo išvada bus, ji bus principinga. Tikrai, manau, šis klausimas nueis iki KT, nes bet kokiu atveju analogijų yra.

– Norėčiau pateikti kelis klausimus apie Jus konkrečiai. Agnė Širinskienė, Arvydas Nekrošius interviu LRT.lt yra užsiminę, kad Jums kartais trūksta griežtumo. Pritartumėte jiems?

– Aš labai ilgai buvau versle. Jeigu Jūs domėjotės mano verslu, tai šiame versle yra labai daug įmonių ir tik vienas savininkas. Visa tai įmanoma tada, kai tu pasitiki tais, kurie dirba tose įmonėse, joms vadovauja. Vadybinis mano požiūris į visa tai, kas mane supa, yra toks, kad aš vienas negaliu priiminėti sprendimų. Niekada to nedariau ir nedarysiu. Tai čia yra atsakymas į klausimą, ar aš visus valdau ir su niekuo nesitariu.

Kita vertus, aš esu partijos pirmininkas ir atitinkamai esu klausinėjamas apie viską. Viešojoje erdvėje susidaro vaizdas, kad R. Karbauskis priiminėja visus sprendimus, nes vienas tik šneka. Į Seimą, į frakciją mūsų buvo išrinkta daugiau negu 50. Galvoju apie tuos, kurie mane mistifikuoja, vadindami Karabasu. Nejaugi jie galvoja, kad visus tuos išrinktus žmones galima priversti šokti pagal kieno nors dūdelę? Tas teiginys, kad visus esą šokdinu, įžeidžia ne mane, o, pirmiausia, mano kolegas, nes tai yra nesąmonė.

Realiai visa tai, ką aš dariau tuos trejus metus, yra bandymas vadovauti frakcijai per savo autoritetą, o autoritetas neiškovojamas nei spaudimu, nei pykčiu. Jis pasireiškia tuo, kad tu paprasčiausiai greičiau kažką apskaičiuoji, greičiau prognozuoji, galbūt tavo pasiūlymai yra teisingesni negu kažkieno kito arba žmonės mato, kad tavo nuomonė pasiteisina. Daugelis žmonių, kurie pateko į Seimą su mumis, jie įstojo į Valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jeigu paklausite, kodėl jie įstojo, tai akcentuočiau pasitikėjimo, o ne rimbo principą. Niekas jų nevertė stoti į partiją, nė vieno žmogaus nebuvo reikalaujama įstoti į partiją.

– Jūsų frakcijoje iš pradžių buvo nemažai nepartinių žmonių, tačiau dalis jų pasitraukė. Ar Jūs negalvojate, kad nepartinių pakvietimas į savo komandą buvo klaida?

– Taip, klaidų, be abejonių, buvo. Bet negali įlįsti į kiekvieno žmogaus širdį ir suprasti, ką jis galvoja. Iš tų, kurie pasitraukė arba buvo pašalinti iš frakcijos, buvo ne vienas, kuris sakydavo viena, bet galvodavo kita. Po to, kai pradėdavo sakyti, ką iš tikrųjų mano, mes už galvos imdavomės, nes supratome, kad jie nėra mūsų partneriai, o yra žmonės, kurie mumis pasinaudojo, pradedant Bronislovu Mateliu ir baigiant urbšiais.

Bet tai nebuvo kritinė klaida, pažiūrėkite, kiek mes žmonių atvedėme į frakciją ir kiek jų pasitraukė. Bet kokiu atveju galima teigti, kad netekimai nėra tokie jau dideli.

Kodėl konservatoriai nėjo į koaliciją su mumis? Jie iš pradžių buvo įsitikinę, kad mūsų frakcija subyrės. Jeigu jie būtų manę, kad mes galime išlikti vieninga frakcija, jie tikrai būtų ėję į koaliciją. Konservatoriai galbūt galvojo, kad mes subyrėsime, o jie mūsų likučius surinks ir perims valdymą. Jeigu konservatoriai mano, kad padarė teisingą sprendimą, tai manau, kad jie klysta. Jų negatyvumas ir lipimas ant mūsų su nepamatuota kritika reitingų neaugina. O kartu su konservatoriais mes būtume turėję labai stabilią daugumą – netoli 100 narių. Jie turėjo daug patirties turinčių žmonių, o dabar jie užsižaidė ir yra desperacijoje.

– Nepagalvojote apie tai, kad vis dėlto su konservatoriais reikėjo sudaryti koaliciją? Ar tokios mintys neaplanko Jūsų dabar, prisiminus, kad Jūsų koalicijos partneriai socialdemokratai skilo ir dalis jų išėjo į opoziciją, kad skilo „tvarkiečiai“ ir reikėjo ieškoti naujų partnerių, kviečiant LLRA-KŠS į koaliciją?

– Ne, nes konservatoriai nuolat kalbėjo, kad mes skilsime. G. Landsbergis nuolat kartodavo, kad mes tuoj subyrėsime, o aš iš to juokdavausi. Gyvenimas parodė, kad jis šnekėjo niekus, nes, jeigu kelių žmonių išėjimas iš frakcijos yra byrėjimas, tai aš su tuo nesutinku.

Opozicija daro sau meškos paslaugą, nes savo elgesiu betonuoja rinkėjų pasitikėjimo lubas, kurias jie turi. Jeigu jie bendradarbiautų su mumis, o ne žemintų, tai galbūt atsirastų naujų rinkėjų, kurie juos palaikytų. [...] Nemanau, kad kažkas pasikeis per likusius metus iki rinkimų. Ar mes galime su jais dirbti? Galime, jokių problemų, tik vienas klausimas – kodėl jie mūsų taip nekenčia?

Pamenu, kai patekau į Seimą 1996 metais. Buvau 26 metų amžiaus. Tada Seime pamačiau žmones, kuriuos matydavau tik per televiziją. Parlamente mačiau politikus, su jais sveikindavausi – galvą linkčiojau, bandžiau ranką tiesti, – bet jie su manimi nesisveikino. Nesupratau, ką aš blogo padariau, kad su manimi nesisveikina. Vėliau paaiškėjo, kad tai yra konservatoriai, kurie mane iš karto nurašė, nes esu kolūkio pirmininko sūnus. Jie mane pavertė „raudonu“. Negalėjau to suprasti, nes buvau jaunas žmogus, idealistas. Konservatoriai nepasikeitė, jie yra tie patys, jų mentalitetas nepasikeitė. Atėjo į Seimą jauni konservatoriai, bet jie išaugo savo tėvų, vyresniųjų mąstyme.

– Kai LVŽS laimėjo Seimo rinkimus, Jūs ne kartą subtiliai užsiminėte, kad LVŽS atstovauja „apačioms“, o ne „viršūnėms“. Per prezidento rinkimus taip pat sakėte, kad LVŽS kandidatas atstovauja „apačioms“. Kam Jūs pats save priskiriate?

– Tą „viršūnių“ ir „apačių“ versiją, visų pirma, sukūrė konservatoriai ir vėliau apie tai kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė, mus pavadindama apačiomis. Esą mes negirdime jos, tai yra viršūnių. Mūsų tai neįžeidė, bet mes pasakėme, kad mums tapatinimasis su viršūnėmis ar apačiomis yra nesuvokiamas. Kodėl mes tuo naudojomės rinkimų kampanijoje ir dabar taip kartais kalbame? Tos partijos, kurios mums oponuoja, jos galvoja, kad žemina mane, mus, bet iš tikrųjų jos žemina tuos rinkėjus, kurie už mus balsavo.

Interneto komentatoriai tuos, kurie balsavo už „valstiečius“, vadina mužikais, vatnikais. Tie, kurie taip kalba, kelia save į aukštumas. Taip, aš gimiau kaime. Man nėra jokio skirtumo, ar žmogus dirba valytoju, ar apsaugos darbuotoju, ar mokytoju. Bet matau, kad skirtumą įžvelgia kitos partijos.

Aš savęs nepriskiriu nei „viršūnėms“, nei „apačioms“, nes nematau tokių skirtumų. Egzistuoja skirtingas žmonių išsilavinimas, patirtis, amžius, skirtinga plaukų spalva. Pagal tai galima žmones atskirti, bet tai nieko nereiškia. Niekada žmonių neskirsčiau ir pagal tai, kokia partijai jie priklauso. Niekada gyvenime nesu pažeminęs rinkėjo, kuris, pavyzdžiui, balsuoja už konservatorių partiją. Niekada to ir nepadarysiu.

– Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad Jūs esate vienas nepopuliariausių politikų Lietuvoje. Kaip galvojate, kodėl taip nutiko?

– Jeigu aš turiu bent 20–24 procentų palaikymą, tai jau yra puikus rezultatas. Visi, kurie sako, kad balsuos už kitus, aiškiai sako, kad nebalsuos už mane. Priminsiu V. Pranckiečio situaciją. Jis yra populiarus. Kodėl? Visi tie, kurie nemėgsta R. Karbauskio ir LVŽS, šiandien yra jo rėmėjai, bet ar jie balsuotų už V. Pranckietį? Ne. Čia yra paradoksas. Kitaip sakant, mano reitingas yra teigiamas reitingas.

Jeigu būtų klausiama, patinka, nepatinka, nelabai patinka ar šiek tiek patinka, manau, stipriai pasikeistų visų politikų reitingai. Kiek teko dalyvauti renginiuose, bendrauti su žmonėmis, nepamačiau jų pykčio, neigiamų emocijų.

– Dėl LVŽS ateities. Kaip Jūs elgsitės, jei S. Skvernelis nesutiks vesti Jūsų partijos sąrašo kituose Seimo rinkimuose?

– Tada sąrašą vesiu aš.

– Anksčiau minėjote, kad, jei vestumėte partijos sąrašą rinkimuose, tai galėtumėte kandidatuoti ir į premjerus. Ar ir dabar laikotės tokios pozicijos?

– Dabar jokių variantų neatmesčiau, nes šiandien turime 50 politikų Seime, kurie jau turi patirties. To nebuvo prieš trejus metus. Dabar mano galimybės yra platesnės. Jeigu kalbėtume apie teorinį variantą, kad sąrašo priekyje nebūtų S. Skvernelio, tai visada lieka variantas man pačiam tai daryti. Seimo rinkimuose pagal pirmumo balsus surinkau truputį mažiau negu S. Skvernelis, bet rezultatas buvo panašus. Ir prieš rinkimus mano ir S. Skvernelio reitingai vienu metu buvo labai panašūs. Dabar viskas atrodo kitaip ir reitingai mūsų kitokie, bet bet kokiu atveju S. Skvernelį teigiamai vertina platesnė visuomenės dalis. S. Skvernelio palaikymas nėra opozicinis, jis yra platesnis nei mano. Be to, akivaizdu, kad S. Skvernelio rinkėjas yra „valstiečių“ rinkėjas.

Aišku, dabar svarbiausia – S. Skvernelio sveikata. Reikia linkėti jam sveikatos ir kad jis, būdamas sveikas, galėtų priimti sprendimus dėl ateities. Pats S. Skvernelis dėl savo ateities yra pasisakęs įvairiai, bet jo reitingai į tai nereaguoja. Jo reitingai keičiasi dėl kitų dalykų. Jeigu S. Skvernelis norėtų ir galėtų toliau būti politiku ir eitų su „valstiečiais“, tai būtų mums didžiulė pagalba. Bet, jeigu jis neis kartu su mumis, mes nesugriūsime.

– Jūs anksčiau esate kvietęs S. Skvernelį prisijungti prie „valstiečių“ partijos. Kokia yra dabar situacija?

– Tai buvo tikriausiai prieš dvejus metus. Tada jis svarstė, ar stoti į partiją. Kada jis apsisprendė dalyvauti prezidento rinkimuose, logiškai nutarė nestoti į LVŽS, kad jį palaikytų platesnis rinkėjų ratas ir netapatintų su viena partija. Galbūt S. Skvernelis anksčiau nenorėjo tapti LVŽS nariu, bet, kai kalbėjome apie S. Skvernelio prisijungimą prie „valstiečių“, tai nebuvo vien mano kvietimas. Jis ir pats svarstė apie tai.

– O ar po prezidento rinkimų arba pastaruoju metu buvote susėdę su S. Skverneliu ir aptarę jo galimybę prisijungti prie LVŽS?

– Dėl įstojimo į partiją kalbos nebuvo. Partijos taryboje esame diskutavę apie tai, kad galbūt nereikėtų kviesti nepartinių žmonių į rinkimus. Aš pritariau kolegoms, bet padariau vieną išlygą – tie žmonės, kurie yra kartu su mumis Seime, galėtų būti mūsų komandos dalis ir jiems nekeltume klausimo dėl partiškumo. Pirmiausia turėjau omeny S. Skvernelį, bet manau, kad nė vienam Seimo nariui, kuris yra su mumis šiuos trejus metus ir nori dalyvauti kituose rinkimuose, neturėtų būti keliama sąlyga įstoti į LVŽS. Sutarėme partijoje, kad tokių sąlygų niekam nekelsime. Šis partijos tarybos sprendimas yra perduotas S. Skverneliui.

– Jeigu vis dėlto S. Skvernelis nutartų 2020 m. Seimo rinkimuose dalyvauti ne su „valstiečiais“, o su kita politine jėga, ar Jūs tokį poelgį vertintumėte kaip išdavystę?

– Ne. Kodėl išdavystė? Žmogus priima sprendimus tokius, kokius nori priimti, tik sunkiai įsivaizduoju, kaip Lietuvos rinkėjas reaguotų, jei žmogus priimtų tokį sprendimą. Turėtų būti vertybiniai dalykai, kurie priverstų žmogų dalyvauti kitos partijos sąraše. Turėtų kažkas nutikti mūsų pusėje, ką S. Skvernelis įvertintų kaip savo vertybių pažeidimą. Jeigu žmogus galvos, ieškos, kur gauti geresnę vietą, tai rinkėjai įvertins labai neigiamai, ar tai būtų S. Skvernelis, ar kitas politikas. Ieškojimas, kur geriau, savaime nėra išdavystė. Tai yra labiau žmogaus silpnybė. Tiesa, nesuprantu, kuri kita partija turi vertybes, kurios yra artimesnės S. Skverneliui, negu tos vertybės ir ta komanda, kurią turi LVŽS. Dabar viešojoje erdvėje yra labai daug spekuliacijų.

– Turite omeny pasklidusią informaciją, kad S. Skvernelis galėjo susitarti kituose parlamento rinkimuose dalyvauti su socialdemokratais, kurie jam esą pažadėjo antrą vietą sąraše?

– Taip. Kas yra informacijos šaltinis? Jeigu kažkoks žmogus, nesant galutinio susitarimo, pradeda apie tai šnekėti, tai tokie pareiškimai kenkia pačiam susitarimui. Tai yra kvaila. S. Skvernelis negalėjo tokio susitarimo padaryti dabar, kai jis serga. Tai būtų logiškai nesuprantama. Pačios kalbos apie susitarimus žemina S. Skvernelį, nes kažkas vietoje jo sugalvojo, kur jis, su kuo turi būti, su kuo susitarė.

– Ar Jūs pats asmeniškai S. Skvernelio klausėte, ar jis nėra sutaręs su kokia kita politine jėga dalyvauti kituose parlamento rinkimuose?

– Teko.

– Ir kokį atsakymą išgirdote?

– Gavau tą atsakymą. Aš paskambinau S. Skverneliui ir sakiau: „Žinau tavo atsakymą, bet turiu tavęs paklausti.“ Jo atsakymas buvo neigiamas. [...]

Tai yra arba konservatorių, arba socialdemokratų sugalvotas gandas. Gal G. Paluckas norėjo pakelti savo uodegą aukščiau, negu ji yra? Jie pažemino S. Skvernelį, sakydami, kad jam reikia vietos sąraše. S. Skvernelis – ne tas žmogus. Jis dėl vietos sąraše nekeistų komandos. Nebent tai būtų vertybinis ginčas – tik tada gali būti kiti sprendimai.

– Jeigu vis dėlto LVŽS nepasisektų artėjančiuose Seimo rinkimuose, Jūs pats asmeniškai turite planą, ką veiktumėte toliau? Gal grįžtumėte į verslą?

– Į šį klausimą atsakyti ir lengva, ir sunku. Kažką darydamas, aš žinau, ar pavyks tai, ar nepavyks. Dabar šnekama apie tai, kai sakiau, kad laimėsime kelerius rinkimus. Iš to dažnai tyčiojamasi. Jeigu į klausimą, ar mes laimėsime rinkimus, būčiau atsakęs neigiamai, tai būčiau prastas partijos pirmininkas. Aš turiu siekti, kad partija laimėtų, turiu taip kalbėti. Apie laimėtus rinkimus kalbėjau ne opozicijai, o savo žmonėms, mūsų elektoratui. Tikiu, kad pateksime į Seimą. Tuo tiki ir visi politologai.

Jeigu atsitiktų taip, kad mes nepatektumėme į Seimą, tai man atsiras, ką veikti. Labai džiaugiuosi, kad mūsų frakcijoje žmonės buvo sėkmingi savo savivaldybėse, savo darbuose. Nė vienam iš mūsų neskaudės, jei jie nepateks į Seimą. [...] Pas mus niekas neišeina iš partijos, jei ji pralaimi. Mums valdžia nėra tikslas, mums valdžia yra galimybė, įsipareigojimas. Vis dėlto aš manau, kad man neteks ieškoti kitų užsiėmimų, bet, jeigu reikėtų, aš tikrai turiu, ką veikti.

Dažnai užduodu sau klausimą, ką aš čia veikiu, ar man viso to reikia? Man viso to nereikia. Aš tiesiog turiu pareigą, įsipareigojimą žmonėms, kurie palaikė LVŽS. Taip, man šiandien būtų daug lengviau gulėti kur nors Indijos vandenyno pliaže prie palmių ir džiaugtis gyvenimu. Tai būtų daug lengviau, negu kiekvieną dieną skaityti, koks aš baisus. Bet tai yra mano žemaitiškas charakteris – jeigu ką nors darau, tai darau labai atsakingai, kryptingai.