Lapkričio 9-ąją sukanka lygiai 30 metų nuo tada, kai griuvo Berlyno siena ir Europa vėl galėjo susivienyti. Beveik pusę amžiaus trukusį unikalų fenomeną, kai vienas miestas per pusę padalytas tarp dviejų priešingų politinių sistemų, šiandien dar ryškiai atsimena ir Berlyno lietuviai.
Pašnekovai pasakoja, kad pereiti iš Rytų Berlyno į Vakarus esą buvo kaip patekti iš nespalvoto filmo į spalvotą. Tačiau galbūt dar keistesnė patirtis buvo iš Vakarų patekti į Rytus.
Lietuvė Marina Auder į Vakarų Berlyną atsikraustė 1962-aisiais, kai Berlyno sienai tebuvo vieneri. Vakarų Berlynas tada tapo pasaulyje unikalia demokratijos salele, iš visų pusių apsupta sienos, spygliuotos vielos ir kareivių su visada užtaisytais ginklais.
M. Auder gimė Vokietijoje, lietuvių karo pabėgėlių šeimoje. Todėl Lietuvą jai pirmą kartą gyvenime aplankyti pavyko tik 1991 m.
Tačiau ji gavo progą peržengti Berlyno sieną ir trumpam aplankyti Rytus. Galimybė atsirado prie jos durų netikėtai prisistačius nepažįstamam lietuviui.
„Ateina jisai pas mane, prisistato, sako, aš dirbu Rytų Berlyne, sovietų ambasadoje. Ir paskui jis mane kviečia, po kelių mėnesių, kad aš į Rytus ateičiau. Aš, sako, jus pervesiu, jums nieko nekainuos“, – prisimena Vokietijos lietuvė M. Auder.
Lietuvis, pasirodo, buvo sovietų saugumo agentas, ieškojęs informacijos apie kitus lietuvius vakaruose.
„Jis galų gale pradėjo klausinėti, ar aš kokių adresų turiu iš studentų“, – pasakojo M. Auder.
Pasiūlymą pamatyti, kaip atrodo rytai, iš jaunatviško smalsumo moteris priėmė, bet lietuvių adresų nedavė.
„Nedaviau, tai jisai mane paliko rytų pusėj, ir prapuolė. Ir aš stoviu, ir galvoju, nu dabar tau bus blogai“, – prisiminimais dalijosi Vokietijos lietuvė.
Vis dėlto po valandos jai grįžti į Vakarų salą pavyko. Mašinų anapus sienos, pasakoja ji, buvo gerokai mažiau, reklamų nebuvo, o namai – apšepę.
Pereiti iš Vakarų į Rytų Berlyną buvo lyg iš spalvoto filmo patekti į nespalvotą, pasakoja kita Berlyne gyvenanti lietuvė, čia pirmąkart apsilankiusi prieš sienos griūtį.
Tose skirtingose pusėse gyveno tėvai ir vaikai.
„Čia buvo ta vieta, kur Rytuose žmonės per namų balkonus susimojuodavo su Vakaruose esančių. Žmonės susitardavo tam tikrą dieną, tam tikrą valandą, tai buvo vienintelė galimybė giminaičiams pasimatyti. Yra nuotraukų, kaip tėvai laimina savo jaunavedžius vaikus, per sieną, iš vieno balkono per kitą balkoną“, – pasakojo Lina Neverbickienė, Berlyne gyvenanti lietuvė.
Vakarų Berlyne buvo kiek daugiau nei du, o Rytų – kiek daugiau nei vienas milijonas gyventojų.
Apie tai – Augustino Šemelio reportaže:
