Lietuvoje

2019.11.11 18:07

Diskusijoje apie Vilniaus tapatybę ragino pirmiausia tapti miestiečiais

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.11.11 18:07

Teoriškai Vilnius nepriklauso niekam – iš esmės visos čia gyvenusios grupės turi teisėtų pretenzijų į šį miestą, kadangi Vilnius niekam nepriklauso, visi norime jį priskirti sau, Vilniaus tapatybės konferencijoje kalbėjo visuomenininkas Kazys Preikšas.

Konferencijoje vykusią diskusiją „Kova dėl Vilniaus tapatybės: istorinės atminties batalijos“ moderavo Aidas Puklevičius.

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius konferencijos pradžioje sakė besidžiaugiantis, kad vilniečiai kelia klausimą, kas yra Vilnius ir kokia jo tapatybė.

„Reikėtų kelti klausimą, kokia Vilniaus vizija ar misija, tai yra tapatybės dalis. <...> Man atrodo, kad svarbu išskirti du dalykus – koks yra miesto DNR, turime istorinius klodus, legendas, turime gamtinę aplinką, žalumą, miesto struktūrą. Turime ir veiksmo modelį, kuris susijęs su novatoriškumu – atrodo, kad vilniečiai gana drąsiai žengia į priekį ir netrypčioja vietoje, tai jau tapę miesto DNR.

<...> Veržlumas, norėjimas, kad būtų geriau nei vakar, yra labai svarbu. Didesnis atvirumas nei kitur taip pat labai svarbi dalis, prie to labai daug galima lipdyti ir kurti. Visa tai turėtų vesti prie atsakymo apie tapatybę. Mums, kaip miestui, ypatingai aktualus klausimas, kaip suderinti dvi vertybes – siekį gyventi darniai ir nepamiršti veržlumo, eiti į priekį, gyventi veržliai“, – kalbėjo R. Šimašius.

Vilnius visų ar niekieno?

Visuomenininkas K. Preikšas diskusijos metu svarstė, kad teoriškai Vilnius nepriklauso niekam, kadangi iš esmės visos čia gyvenusios grupės turi teisėtų pretenzijų į šį miestą. Tai yra visų miestas, o kadangi jis niekam nepriklauso, visi norime jį priskirti sau, tvirtino K. Preikšas.

Diskusijoje dalyvavęs LRT žurnalistas Dariusz Malinowski sutiko, kad Vilnius yra mūsų visų miestas, todėl jis ir yra toks unikalus, pasižymintis multikultūriškumu bei daugiatautiškumu. Tai, tvirtino žurnalistas, yra teigiamas dalykas. Jo manymu, dabar didžiausia kova vyksta dėl požiūrio į lenkišką ir lietuvišką Vilnių. Anot D. Malinowskio, vis dar egzistuoja savotiškas kompleksas dėl Vilniaus okupacijos, tačiau šį klausimą reikėtų išspręsti ir judėti pirmyn.

„Man, kaip vilniečiui lenkui, norisi Vilniuje matyti daugiau lenkiškų pėdsakų“, – svarstė žurnalistas.

Jo manymu, turime nemažai puikių ir iškilių lenkų tautybės asmenybių, prisidėjusių prie Vilniaus gerovės ir prie miesto šlovinimo visame pasaulyje, tačiau šios asmenybės nėra tinkamai paminėtos.

Tuo metu VU istorikas doc. dr. Nerijus Šepetys kalbėjo, kad niekaip neišspręsime ginčų, jei nenuspręsime, kas mes esame.

Pirmiausia turime tapti miestiečiais

Rašytojas Regimantas Dima išskyrė Vilniaus unikalumą. Jo manymu, visoje Europoje ir netgi pasaulyje nėra daug tokių miestų kaip Vilnius, kuris pasižymi tokia kultūra ir kultūrų persipynimu. R. Dima tvirtino, kad būtent dėl Vilniaus miesto daugiatautiškumo ir kyla tiek klausimų dėl jo tapatybės, ir akcentavo, kad visų pirma turėtume formuoti Vilniaus miestietišką tapatybę.

Mums pirmiausia reikia tapti miestiečiais

„Tikras vilnietis pagal kultūros istorikų apibrėžimą yra tas, kurio jau ketvirta karta gyvena Vilniuje. Kai kalbame apie miestų tapatybę, turime žinoti, kad dar turime formuoti miestietišką kultūrą. Ar esate Vilniuje matę miestietišką restoraną? Mums pirmiausia reikia tapti miestiečiais, o tada jau galvoti toliau“, – šypsojosi R. Dima.

K. Preikšas pridūrė, kad į Vilnių iš kitų Lietuvos miestų ateina nauja karta, o sostinėje nėra vienos dominuojančios žmonių grupės, todėl nenuostabu, kad mūsų sostinė tarsi neturi šeimininkų.

Išskirtinė vilniečio savybė – pagarba kitoniškumui

Konferencijos metu buvo aptartos ir diskusijos dėl paminklų nuėmimo, pavyzdžiui, diskusijos dalyviai prisiminė nuimtas Žaliojo tilto skulptūras, svarstymus nuimti rašytojo Petro Cvirkos paminklą. Pasak R. Dimos, Vilnius neturi būti pakeistas nė per vieno politiko kadenciją: „Vilnius buvo ir bus 200 metų toks pats, bazinės vietos niekada nesikeis, todėl galbūt nereikia dėti didelių pastangų jį patobulinti, mums Vilnius tinka toks, koks jis yra, mes tik norime, kad jo detalės nepradingtų“, – juokavo R. Dima.

Istorikas Alvydas Nikžentaitis svarstė, kad tikru vilniečiu tampa tas žmogus, kuris pradeda save identifikuoti su miestu. Jo manymu, žmogų formuoja ir architektūra, todėl ir iškyla klausimas dėl miesto simbolių, kurie yra miesto gyventojų dalis. Diskusijos metu kritikos teko ir sostinės merui R. Šimašiui – anot A. Nikžentaičio, atsiranda problema, kai netikri vilniečiai pradeda naikinti tuos miesto ženklus, su kuriais identifikuojasi tikrieji vilniečiai.

Istorikas pateikė Žaliojo tilto skulptūrų pavyzdį. Jis sakė, kad 2013 metais su šiomis skulptūromis identifikavosi daugiau nei 30 proc. Vilniuje gyvenančių jaunuolių, o tikriems vilniečiams šios skulptūros netrukdė. Tai, kad skulptūros buvo nukeltos, lėmė Krymo aneksija ir „meras nevilnietis“, svarstė A. Nikžentaitis.

N. Šepetys sutiko su tokia nuomone, kad jei žmogus save laiko vilniečiu, tai nuo naujų statybų automatiškai saugo tai, kas Vilniuje sena. Tikras vilnietis niekada nenorės, kad kas nors senamiestyje „mums ką nors išvystytų“, įsitikinęs istorikas.

Pasak N. Šepečio, labai svarbu atskirti tai, kas Vilniuje buvo padaryta anksčiau ir tai, kas sukurta jau laisvoje Lietuvoje. Istorikas pabrėžia, kad tai, kas pridaryta nepriklausomoje Lietuvoje, galime perdaryti, tačiau to, kas buvo padaryta anksčiau, liesti negalime. Tai – jau paveldas, įsitikinęs jis. N. Šepetys taip pat akcentavo, kad galime keisti ženklus ir simbolius (lenteles), tačiau daiktų (skulptūrų) nedera griauti.

Tikras vilnietis niekada nenorės, kad kas nors senamiestyje „mums ką nors išvystytų“

A. Nikžentaitis juokavo, kad Vilniaus unikalumas susiklostė dėl ankstesnių kartų nesugebėjimo. Vilnius ne visada buvo sostinė, Vilnius neretai buvo provincijos miestas, kuriame niekas nieko nedarė, tvirtino istorikas. Dėl to, mano A. Nikžentaitis, šis nieko nedarymas ir davė puikų rezultatą.

„Jei nieko nedarymas davė tokį puikų rezultatą, tai gal ir toliau nieko nedarykime“, – šypsojosi istorikas.

A. Nikžentaitis taip pat džiaugėsi Vilniaus tolerancija ir daugiakultūriškumu ir pabrėžė, kad Vilniaus miesto tapatybė nėra tik architektūra. Istorikas prisiminė savo draugo įspūdžius Vilniuje, kai viena pardavėja atsakė, jog Vilnius yra tas miestas, kuriame visi kalba trimis kalbomis. Jo manymu, vilniečiu save gali vadinti visi, kurie turi tam tikrų požymių, kadangi išskirtinė vilniečio savybė – kitoniškumo gerbimas.