Lietuvoje

2019.11.12 19:55

Mokytoja apie švietimo sistemą: kartais kyla mintis, kaip noriu viską sugriauti ir kurti iš naujo

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.11.12 19:55

Mokytojų atlyginimai bei mokyklų infrastruktūra – blogi, o ugdymo programos – klaikios. Taip švietimo sistemą Vilniaus tapatybės konferencijoje vykusioje diskusijoje „Švietimas: vizija Vilniui“ apibūdino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elžbieta Banytė.

Diskusiją moderavęs žurnalistas Paulius Gritėnas sakė, kad visa Vilniaus tapatybė remiasi į švietimo pagrindą: „Švietimas mums reikalingas tam, kad vytumėmės ir pasivytume Europą“, – svarstė jis. Anot jo, miestas be švietimo vizijos iš esmės negali vadintis sklandžiu.

Vienu metu sostinėje trūko 300 mokytojų

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis tikino švietimo situaciją vertinantis gana negatyviai, kadangi „nuolat dirba ligoninės priimamojo sąlygomis“.

„Nebūna, kad žmonės ateina su laimėjimais, jie visada ateina su problemomis. Viena problemų – mokytojų trūkumas. Vienu metu Vilniuje trūko 300 mokytojų. Tada tarsi pati ašis yra susiūbavusi“, – prisiminė jis.

P. Poderskio teigimu, mokyklų prieinamumas yra viena švietimo vizijų, kadangi jų neprieinamumas sukelia daugiau problemų, pavyzdžiui, didesnes transporto spūstis mieste. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius tvirtino, kad mokinių atostogų metu mieste beveik nėra kamščių, todėl reikia siekti, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą kuo arčiau namų.

Kaip kitą problemą P. Poderskis išskyrė mokyklų netolygumą pagal paslaugų kokybę. Anot jo, reikėtų siekti kelti mokymo kokybės lygį visame tinkle, siekti vieningų standartų ir naikinti kokybės skirtumus.

Kaip sakė P. Poderskis, neretai mokyklų vadovai turi rūpintis ne tik švietimo kokybe, bet ir mokyklų infrastruktūra.

„Turime labai skirtingo lygio mokyklos infrastruktūrą, labai daug remontuojame, o tas remontavimas mūsų niekur per daug neveda, tai labiau skylių lopymas, bet, jei nuspręstume vienu ypu suremontuoti visas mokyklas, <...> mes galėtume sukurti prielaidas mokyklų vadovams rūpintis bendruoju ugdymu, švietimu – tuo, kuo jie turėtų rūpintis, o ne bėgioti ir ieškoti, kas gali sutvarkyti langą“, – kalbėjo P. Poderskis.

Įžvelgia sąlygas dideliam šuoliui

Literatūros kritikė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja E. Banytė iškėlė atotrūkio problemą „tarp tikrovės ir to, kas deklaruojama popieriuose“. Pasak jos, mokiniai geriau paruošiami dirbant pagal klasikinę ugdymo paradigmą, tačiau mokytojai raginami taikyti inovatyvius metodus, o tėveliai mokytojams kelia be galo aukštus reikalavimus.

„Jaučiu, kad nežinome, ką mes darome mokyklose, mes tiesiog bandome laviruoti tarp kelių pusių“, – svarstė E. Banytė.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Mantas Adomėnas teigė, kad švietimas visada buvo Vilniaus minkštosios galios dalis. Jis pabrėžė, kad nors kalbame apie veržlumą, Lietuva paprastai šiek tiek atsilieka nuo kitų Europos valstybių.

„Mes visada ateiname į Europą pavėlavę, bet mes tai suprantame, todėl tai mums leidžia išsiveržti į priekį“, – tvirtino M. Adomėnas.

Parlamentaras svarstė, kad nors Vilnius neturi išskirtinio traukos objekto statuso, miestas turėtų būti Lietuvos idėjų laboratorija – ta vieta, kurioje ieškoma naujų idėjų. Anot jo, sostinė turėtų prisiimti atsakomybę, o kartais ir nesėkmes, kadangi tokias sąlygas miestas turi.

„Esame tiek atsilikę, kad yra sąlygos eiti į priekį, yra sąlygos dideliam šuoliui“, – šypsojosi M. Adomėnas.

Parlamentaras pabrėžė, kad nors Vilnius Lietuvoje pirmauja pagal švietimo kokybę, jis pasižymi švietimo kokybės diapazonu – nors Vilniuje yra geriausių mokyklų, sostinėje taip pat įsikūrusios ir vienos prasčiausių mokyklų.

„Visi kalba apie mokytojo prestižą, bet miestas gali pradėti rodyti konkrečius paramos ženklus, pavyzdžiui, galima pradėti nuo mokytojo krepšelio tobulėjimui iki nemokamo viešojo transporto. Tai kainuoja, tačiau investuoti reikia, be investicijų nieko nebus“, – akcentavo M. Adomėnas.

Mokiniai nemokomi mąstyti

P. Poderskis sakė, kad Vilniaus tikslas nėra sulyginti visas mokyklas ir padaryti jas vienodas: „Visos mokyklos gali būti savaip skirtingos, tačiau bazė turi būti gera“, – akcentavo jis. P. Poderskis taip pat išskyrė, kad tinkamas apmokėjimas mokytojui yra ypač svarbu, kadangi tam, kad galėtų dirbti mėgstamą darbą, mokytojas neturėtų baimintis dėl pinigų.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja E. Banytė sakė nebededanti daug vilčių, kad artimiausiu metu bus geriau, kadangi ir atlyginimai, ir infrastruktūra yra blogi, o mokymo programos – „klaikios“.

„Mokykloje jie (mokiniai – LRT.lt) nemokomi mąstyti ir samprotauti, todėl jie nieko ir nemoka. Be esminių reformų nieko nebus. <...> reikėtų gilintis ne tik į mokyklų tinklo infrastruktūras, bet ir į ugdymo turinį ir pagalbą mokytojams“, – kalbėjo mokytoja.

E. Banytė piktinosi, kad neretai mokytojas paliekamas vienas: „Man kartais kyla tokia mintis, kaip aš norėčiau viską sugriauti ir kurti iš naujo. Tačiau tai nėra teisinga mintis, nes yra ir gerų dalykų“.

Paklausus, ką mokykloje galima įžvelgti pozityvaus, E. Banytė prisiminė, kad tuo metu, kai mokėsi ji, mokykloje nebūdavo tualetinio popieriaus arba muilo, todėl mokykla vaikų prašydavo juos atnešti, o daugiausiai priemonių pristačiusi klasė gaudavo prizą.

„Dabar taip nebėra, o tai yra pozityvu“, – juokavo mokytoja.