Lietuvoje

2019.11.18 05:30
N-18

Atsidūrę paraštėse: neįgalių paauglių lytiniai poreikiai Lietuvoje ciniškai ignoruojami

Laura Adomavičienė, LRT.lt2019.11.18 05:30

Neįgaliųjų lytinis brendimas mūsų visuomenėje vis dar yra stigma. Didelę protinę negalią turintys vaikai prieš bundantį lokį yra bejėgiai, o jų tėvai praktinių patarimų, kaip elgtis lytinio brendimo metu, nesulaukia. Už vaikų lytinį švietimą atsakingos institucijos net į žiniasklaidos klausimus atsakyti vengia. Ekspertai negailestingi – esame moralistų valstybė, užsimerkianti prieš nepatogius klausimus.

Dažnas iš tėvų, auginančių vaiką su gilia protine negalia, skundžiasi esą palikti likimo valiai. Kai atžala sulaukia lytinės brandos, namai pavirsta į karo zoną. Lytinių poreikių tenkinimas tampa pagrindiniu neįgalaus paauglio užsiėmimu. Tai gali būti daroma visur: ne tik namuose, bet ir dienos centruose, svečiuose, parduotuvėje, kitose viešose vietose. Vaikai tampa irzlūs, daugiau niekuo nesidomi, dažnam dingta apetitas. Paaiškinti vaikui, kuris protiniais gebėjimais primena pusantrų metų kūdikį, ką, kur ir kada galima daryti, gana sudėtinga. Tėvai atviri – kartais neįmanoma. Dėl to daugelis tėvų šiuo periodu tiesiog užsidaro namuose ir artimiausius giminaičius lanko tik esant būtinybei.

Kokios tėvų teisės ir pareigos šiuo periodu – patys gimdytojai irgi tiksliai nežino. Mat psichologai tikina, kad jų vaikas turi teisę į lytinį gyvenimą. Tėvai su šia teze sutinka, tačiau jei vaikas nesugeba pasitenkinti, ar tėvai turi teisę nepilnamečiam vaikui parodyti, kaip tai taisyklingai padaryti, ir po to jau nuprausti, perrengti? Ar tai nebus laikoma vaiko tvirkinimu? O kaip greta augantys nepilnamečiai broliai ir seserys? Jie turi teisę nematyti savimi nuolat besidominčio artimojo ar jo pykčio priepuolių, kai lytinio poreikio patenkinti nepavyksta.

Auklėtinių masturbacija – dažnas reiškinys dienos centruose

Su neįgaliųjų branda neišvengiamai susiduria ir specialiųjų centrų darbuotojai. Vilniaus „Vilties“ specialiąją mokyklą-daugiafunkcinį centrą lanko apie 40 sunkią negalią turinčių asmenų iki 21 metų. Centro direktorė Augienė Vilūnienė tikina savo praktikoje susidūrusi su ne vienu atveju, kai vadinamasis lokys auklėtiniams nubunda užsiėmimų metu.

„Buvo ankstesniais metais mūsų mokykloje keletas mergaičių, kurios itin aktyviai domėjosi savimi. Tas labai vargino, aplinkiniai mokiniai taip pat į tai reagavo. Juk negali leisti, kad visiems sėdint prie pietų stalo staiga vienas jų pradeda tenkinti lytinius potraukius. Kai aš pamatau, kad vaikas artėja į tą būseną, aš turi jį išsivesti, kad jis pabūtų vienas. Palikti vieno vaiko patalpoje negalima, reikia palikti praviras duris, nes tuo pačiu metu gali prasidėti epilepsijos priepuolis. Pas mus mokosi 40 vaikų, kuriuos ištinka epilepsijos priepuoliai, ir mes niekada nežinome, kada įvyks iškrova smegenyse.

Vienam vaikui reikia skirti apie valandą, jeigu po susijaudinimo jį dar reikia sutvarkyti, apiplauti. Ar gali klasės auklėtojas, kuris su kitu specialistu dviese prižiūri 7 vaikus, skirti valandą vienam? Likęs vienas specialistas su 6 vaikais nesusitvarkys: vieną reikės palydėti į tualetą, kitam – keisti sauskelnes, kitas gali pradėti galvą daužyti, nes neturi kuo užsiimti. Jeigu paliksi tokį vaiką be veiklos, jam bus labai nuobodu“, – pasakojo A. Vilūnienė.

Siūlo paskirti konkretų vietos ir laiko režimą

Pirmiausia, anot „Vilties“ specialiosios mokyklos direktorės, vaiko brandą, jo besikeičiantį kūną bei elgesį pastebi tėvai ir jie turėtų priimti sprendimą, kur ir kada vaikui leisti pabūti su savimi. Direktorės nuomone, pati palankiausia tam aplinka – namai. Juose vaikas turi savo atskirą erdvę, kur jaučiasi saugus. Būtina atžalą mokyti, kad „lokiui nuraminti“ skiriamas konkretus paros laikas ir vieta, po to tėvai turėtų vaiką nuprausti, perrengti švariais rūbais.

Jeigu tėvai nesutinka, kad vaikas lytinį potraukį tenkintų namuose, galima pagalbos kreiptis į dienos centrą, kurį atžala lanko. Tačiau A. Vilūnienė atkreipia dėmesį, kad ne kiekviename centre yra laisva atskira patalpa tokiems auklėtinių poreikiams tenkinti, ne visi centrai turi pakankamai specialistų, kurie galėtų po vieną vaiką tuo metu prižiūrėti.

Visgi ką daryti, kai vaikas nesugeba lytinio potraukio patenkinti pats, specialiosios mokyklos direktorė atsakymo neturi.

„Mes tada ieškojome gydytojo, kuris galėtų kalbėti šita tema, bet neradome. Ką daryti, jeigu vaikas negeba savimi pasirūpinti, Lietuvoje atsakymo negirdėjau. Danas pasakytų, kad yra specialistas, slaugytojas, kuris turi medicininį išsilavinimą, arba socialinis darbuotojas, kuris gali tokiems žmonėms padėti. Ar tas slaugytojas gali padėti vaikui, kuris nepilnametis? Negaliu atsakyti į šitą klausimą“, – apgailestavo A. Vilūnienė.

Lytinis paauglių potraukis – ne liga

Kad lytinis švietimas Lietuvoje yra tabu, o neįgaliųjų lytiniai poreikiai apskritai ignoruojami, patvirtino ir Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asociacijos vadovė Dana Migaliova. Ji tikina ne kartą susidūrusi su požiūriu, kad žmonėms su negalia lytinis gyvenimas yra apskritai nereikalingas. Retas kuris susimąsto, kad turėti vaikų, gyventi lytinį gyvenimą yra vienas iš pagrindinių fiziologinių žmogaus poreikių, kaip valgyti ar gerti.

„Daugeliu atvejų, ypač uždarose socialinės globos įstaigose, labai dažnai ir namuose, sako, viskas buvo gerai su tuo vaiku – ar mergaite, ar berniuku. Ir staiga, kai suaugo, staiga pradėjo pykti. Nežinome, kas darosi su tuo vaiku: bėga, šaukia, rėkia, daužosi. Net nepagalvoja tėvai ar specialistai, kad tam žmogui kaip pavalgyti sočiai, kaip išsimaudyti, taip būtini yra šitie poreikiai. Žmonės gi bręsta ir jiems taip pat reikia šituos poreikius tenkinti“, – sakė D. Migaliova.

Pati prižiūrinti 40-metį negalią turintį sūnų moteris tikina, kad ji iš patirties žino, kaip brendimas gąsdina patį paauglį. Emocinius protrūkius kelia ne tik hormonai, bet ir paties vaiko nesugebėjimas suvokti, kas vyksta su jo kūnu, kodėl berniukams ant rankų, ant krūtinės pradeda augti plaukai, merginoms formuojasi krūtinė, keičiasi figūra.

„Žmogus nesupranta, kas su juo darosi, o aplinkiniai nesupranta, kad reikėtų padėti, ir tada pradeda duoti daug raminamųjų vaistų, galvoja, kad čia kažkas atsitiko. Nuo raminamųjų vaistų žmonės pasidaro vangūs, padidėja prakaitavimas, jie būna mieguisti, mažiau juda, pradeda augti svoris. Kitus tie raminamieji vaistai atvirkščiai veikia: juos pradeda kankinti nemiga, atsiranda rimtesnių elgesio sutrikimų, nes gydo tai visai ne nuo to. Čia gi ne liga galiausiai, čia yra gamta. Reikėtų pagalvoti, kaip galima būtų palengvinti tą brandą, kaip padėti žmogui suprasti, kas vyksta su jo kūnu. Tiesiog nepagalvoja, kad reikėtų elgtis kaip ir su kiekvienu paaugliu, augančiu žmogumi, ir aiškinti kūno dalių paskirtis.

Svarbiausia – nebijoti ir pirmiausia žiūrėti ne į vaiko negalią, o į bręstantį žmogų. Jeigu reikia – susitarti, kad yra vieta ir laikas, parodyti, kaip vaikinas ar mergina gali save patenkinti, ir padėti po to susitvarkyti, nusiprausti, persirengti. Mokant pažinti savo kūną, sutrikusio intelekto žmonėms be galo svarbūs paveiksliukai. Kaip mes mokome pirmokus, kas yra miškas, laukas, gėlės? Su paveiksliukais ir paskui žodį pasakome. Čia irgi taip pat mokome, kokios yra žmogaus kūno dalys: rankos, kojos, galva ir visos kitos. Ir tų kitų kūno dalių paskirtis. Tik nereikia šito bijoti ir nereikia gąsdintis“, – ragino D. Migaliova.

Užsienis seniai išmoko sutramdyti bundantį lokį

Asociacijos vadovės teigimu, skirtingai nei Lietuvoje, Skandinavijos valstybėse didelių socialinės globos įstaigų nėra. Sistema sukurta tokia, kad specialistai yra neįgalius vaikus auginančių tėvų partneriai, teikiantys konsultacijas ir vaikų lytinės brandos metu. Pagrindinis principas – suteikti negalią turintiems vaikams daug veiklos, įdomių užsiėmimų ir gerų emocijų.

„Sutrikusio intelekto žmonės Skandinavijos šalyse daug sportuoja, daug juda, jie gauna labai daug teigiamų emocijų iš visai kitokių veiklų ir jiems nereikia užsiiminėti savo kūnu. Ir tada tas vadinamasis lokys ilgai miega. Jie taip ir vadina – miegantis lokys. Jei jau atsibunda – jie žino, ką daryti, bet iš tiesų stengiasi tiek daug duoti veiklų ir tiek išorinės kitos įdomios stimuliacijos, tiek daug įspūdžių, kad tam paaugliui potraukis domėtis savo kūnu būna minimalus“, – tikino D. Migaliova.

Lietuvoje ieškantys pagalbos neįgalius vaikus auginantys tėvai gali kreiptis į bendriją „Viltis“, kur organizuojamos diskusijos lytinės brandos temomis. Seminarai vyksta dienos centre „Šviesa“, kituose socialinės globos dienos centruose. Pagalbos galima kreiptis ir į vaiko raidos centrus, psichologus. Esant perdėtam seksualumui galima vartoti ir lytinį potraukį slopinančius medikamentus, tačiau juos paskirti gali tik gydytojai.

„Aš manau, kad tai vienintelis beveik civilizuotas būdas, kuris taikomas Lietuvoje. Medikamentais galima reguliuoti padidėjusį potraukį, bet vien vaistai, be kitų veiklų, nebus veiksmingi. Žinau, kad Lietuvoje yra atvejų, kada neįgaliam asmeniui buvo atlikta sterilizacija. Tai Lietuvoje yra nelegalu, bet tėvai, nežinodami, ką daugiau daryti, šitaip sprendžia klausimą. Jis ypač skausmingas mažose savivaldybėse, kur labai nedaug pagalbos, nedaug veiklų yra neįgaliesiems. Tada padidėja lytinis potraukis ir tėvai mato vienintelį būdą tokį. Būdas neveiksmingas. Vieni po sterilizacijos užsidaro savyje, kiti tampa agresyvūs. Gali būti ir blogiau, nes mes einame prieš gamtą, o tai veikia žmogaus charakterį ir elgesį“, – įspėjo D. Migaliova.

Ministerija atsitvėrė tylos siena

LRT.lt dar spalio 21 dieną kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (ŠMSM) su klausimais, kiek tėvai gali patys užsiimti neįgalių vaikų lytiniu švietimu, kurie veiksmai yra leistini, o kurie gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę ir traktuotini kaip vaiko tvirkinimas. Vietoje atsakymų ministerijos Komunikacijos skyrius atsiuntė žinutę: „Ministerijoje kuruojanti šią sritį specialistė šiuo metu serga, perdavėme Jūsų klausimus Nacionalinei švietimo agentūrai – ryšių su visuomene specialistėms.“ Į Nacionalinę švietimo agentūrą telefonu kreiptasi kelis kartus, tačiau kaskart agentūros atstovai patikindavo, kad sritį kuruojanti specialistė atostogauja.

Vienintelė informacija, kuri galėtų pagelbėti aklavietėje atsidūrusiems tėvams, – ŠMSM Komunikacijos skyriaus atsiųsta 2017 m. Švietimo aprūpinimo centro parengta atmintinė. Tai patarimai mokytojui lytiškumo ugdymo pradinėse klasėse tema. Atmintinėje trys puslapiai skirti intelekto negalią turinčių asmenų lytiškumo raiškai ir ugdymo ypatumams.

„Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad asmenų, turinčių intelekto sutrikimą, lytiškumas gali reikštis labai įvairiai ir tai priklauso nuo intelekto sutrikimo laipsnio, individualių savybių ir aplinkinių požiūrio. Vaikų, turinčių negalią, lytiškumas reiškiasi noru apkabinti, pabučiuoti, laikytis už rankų. Asmenys, turintys intelekto sutrikimą, kaip ir visi kiti žmonės, jaučia lytinį potraukį, bet dažnai jo nesugeba valdyti, taip pat, neturėdami tarpasmeninių santykių ir savikontrolės įgūdžių, jie neretai masturbuojasi viešose vietose, o tai piktina aplinkinius žmones. [...] Didžiausią nerimą tėvams ir pedagogams kelia sutrikusio intelekto vaikų ir paauglių masturbacija. Tėvams ir pedagogams svarbu koncentruotis ne į masturbaciją, o į priežastis, dėl kurių ji vyksta: dėl daug išorinių dirgiklių arba jų trūkumo, pojūčių sutrikimų, noro atkreipti dėmesį, higienos problemų, raumenų įtampos, emocinio skurdo ar stimuliavimo bado“, – rašoma patarimuose.

Taip pat nurodoma, kad jei vaikas viešai liečia savo lyties organus, masturbuojasi, nedelsiant ramiai ir įtaigiai reikia pasakyti: „Ne, tai privatu. Viešoje vietoje savęs neliečiame.“ Taip pat tokiu atveju labai svarbu nukreipti vaiko dėmesį į kitą jį galinčią sudominti veiklą. Taip pat pabrėžiama, kad sutrikusio intelekto vaikams ir paaugliams namuose būtina asmeninė erdvė. Tai padėtų jiems suprasti to, kas asmeniška, ir to, kas vieša, skirtumą, įvaldyti asmeninio ir viešo elgesio įpročius.

Ką daryti, kai vaikas nepajėgia savęs lytiškai patenkinti, jeigu nežino, kaip tai padaryti, jeigu dėl to kyla emocinės iškrovos, pykčio priepuoliai, – patarimų nėra.

Ragina tėvus sukilti prieš sustabarėjusią sistemą

Profesorius Dainius Pūras, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos Specialiųjų procedūrų koordinavimo komiteto pirmininkas nesistebi, kad valdžios institucijos vengia atsakyti į pateiktus klausimus, nes, jo tikinimu, ši sritis mūsų valstybėje yra paaukota.

„Šita tema Lietuvoje nėra atvira, o nėra atvira dėl to, kad mūsų visuomenėje ir valdžioje vyrauja fundamentalistai, kurie gąsdina Vakarų ir Šiaurės įtakos grėsme. Po 30 metų galvos daužymo į sieną aš žinau, kad šito nebus bet kokiu atveju, nes tai yra ne prioritetas ir dėl ideologinių priežasčių, kad mes esame Marijos žemė ar kas nors panašiai, tai tegul žmonės kankinasi. Valstybė nusišalina cinišku būdu, ji šituos klausimus laiko arba nesvarbiais, arba svarbiais, bet ta prasme, kad reikia moralizuoti, kad apie tai reikia nekalbėti, kad viskas yra šlykštu, bjauru, kas yra žemiau bambos. O dar neįgalus – tai iš viso. Tai yra civilizacijos trūkumas, dėl ko mes priversti per žiniasklaidą tokius mokymus daryti“, – piktinosi D. Pūras.

Jis pamena pirmuosius užsienio specialistų bandymus apie neįgaliųjų lytinį potraukį kalbėti Lietuvoje. Ši iniciatyva buvo sutikta abejingai, iškeltas klausimas, ar apskritai tema verta diskusijos, mat Lietuvoje įprasta panašias problemas spręsti vaistais.

„Jeigu mes neleidžiame poreikiams būti realizuotiems, tai ta energija niekur nedingsta, dėl to gali būti agresijos priepuoliai. Tai yra žmogaus teisių klausimas tuos poreikius patenkinti. Tik asmenys su intelekto negalia sunkiau žodžiais reiškia savo jausmus, dėl to kyla problemų, ir tada mes griebiamės sunkiosios artilerijos – psichotropinių vaistų ar net guldymo į psichiatrines ligonines.

Su neįgaliųjų sterilizacija pasaulis yra nudegęs ne kartą ir dėl to aiškiai nubrėžė ribas. Šitie dalykai yra prilyginti nusikaltimams. Turi būti raudona linija užbrėžta, nes kitą kartą mes dar nuspręsime kokių smegenų pašalinti kam nors, kai žmonės pradeda siūlyti, kad tegul lieka gyventi tik visiškai sveiki. Tai čia naciai tuo visuomenės gryninimu užsiiminėjo. Dėl to ir yra tarptautinės konvencijos ir labai stiprios rekomendacijos: negali gauti informanto sutikimo – negali būti. Yra kiti būdai tikslo siekti, o ne grubiai pažeidžiant kūno vientisumą negavus žmogaus sutikimo“, – tikino D. Pūras.

Profesoriaus nuomone, realių pokyčių ir valdžios institucijų atsakomybės pirmiausia turi reikalauti neįgalius vaikus auginantys tėvai. Jie vieningai ir užtikrintai turėtų siekti pakeisti sumedėjusią įstatyminę bazę, reikalauti efektyvios lytinio švietimo sistemos ir veiksmingos pagalbos neįgaliesiems su tinkamai parengtais specialistais.