Pusantros savaitės liepsnojusi Alytaus padangų perdirbimo gamykla parodė, kad plano, kaip elgtis nutikus panašiai nelaimei – nėra. Tačiau tai – ne didžiausia ekologinė nelaimė Lietuvos istorijoje: šįmet suėjo 30 metų nuo gaisro Jonavos „Azoto“ gamykloje. Kaip jonaviškiai atsimena šį gaisrą ir ar miestas turi planą, ką darytų kitos nelaimės atveju?
Jeigu jonaviškio paklaustumėte, kur geriausia vieta pamatyti miesto panoramą, tikriausiai sulauktumėte atsakymo – Chemijos gatvės daugiabučių kiemai. Nuo kalno atsiveria popietę gan tuštokas miestas, o virš jo – trąšas gaminančios įmonės „Achema“ kaminai.
Būtent šioje gamykloje, tuomet vadintoje „Azotu“, 1989-aisiais įvyko iki šiol didžiausia šalies pramonės katastrofa. Išsiliejus plaučius deginančiam amoniakui, kilęs gaisras oficialiai nusinešė 7 gyvybes, tūkstančiai – apsinuodijo.
Kalbinti jonaviškiai nelaimę atsimena ir šiandien ir lyg susitarę tvirtina: gyventi šalia gamyklos – nebaisu.
„Ne, mes nebijome. Aš čia gyvenu nuo 1964 metų. O ko mums bijoti? Aš gi buvau per sprogimą komiteto narys, gelbėjomevisus. Mes išvežėme gyventojus, užkalėme langus, šeimas išvežėme visi, o patys sėdėjome čia, mieste. Mano vaikas buvo dar mažas ir tada, kai tik išnešiau į lauką jį, aš Žeimiuose gyvenu, čia netoli. Vaikas būdamas pusės metų iš karto suprato, kad oras ne tas – pradėjo rėkti“, – pasakoja vienas gyventojas.
Tačiau kita gyventoja, paklausta, ar žinotų, ką daryti, jei tokia avarija atsitiktų Jonavoje, patikina – greičiausiai ne.
„Aš manau, kad švietimo sistema turėtų būti. Saugos pamokos mokyklose kaip ir yra, bet mokiniai į ją labai rimtai nežiūri. Tai turėtų būti ta agitacija, pradedant nuo suaugusių ir kad jie perteiktų savo vaikams mokyklose. Ne tik teorines dalis, bet ir kad juos kaip ir pilietiškai paskatinti ir paaiškinti. Nes jaunimas dabar nuo to nutolęs, nesuvokia grėsmių, kurios gali būti, jei atsitiktų jų mieste“, – LRT RADIJUI sako jis.
Kad žmonės ir institucijos nežino, kaip elgtis ekstremalios situacijos atveju, paliudijo ir gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje. Aplink gyvenantys žmonės skundėsi, esą informacijos, kaip reaguoti į panašias nelaimes – mažai, todėl pirmosiomis dienomis kvėpavo dūmais.
„Jeigu nutiktų nelaimė, tai gyventojai būtų (informuoti – LRT.lt). Na, pagrindinis dalykas būtų sirena ir garsiniai informavimo kanalai, radijas, televizija. Lygiai taip pat yra pasiruošta – galima važinėti ir įgarsinti informaciją.
Tačiau pagrindinis dalykas, kad tai sprendžia ne kažkas atėjęs, ne meras, lakstydamas po rajoną, ne iš kažkur atvykęs pareigūnas, o visam tam turi vadovauti operacijų centras. Ir jo vadovas turi nuspręsti, kaip informuoti gyventojus. Aš tikiu, kad tai būtų padaryta, jei įvyktų kažkokia nelaimė“, – teigia Jonavos rajono vicemeras Eugenijus Sabutis.
Tačiau ne tik informacijos stygius paženklino Alytaus gaisrą – mieste trūko respiratorių, o ugniagesiams kuro teko vykti keliolika kilometrų nuo gaisravietės.
„Nelaimių būna įvairių, nelaimės būna ne tik gaisrai, ne tik įvairių cheminių medžiagų nuotėkis ir respiratoriai, dujokaukės – jos nėra universalios, yra labai daug įvairių paskirčių. (...) Žinome, kad jos turi savo galiojimo terminą, tai būtų tikrai neleistinas savivaldybės ir valstybės lėšų švaistymas jų „užsipirkti“. Tačiau institucijos, kurios atsakingos, pavyzdžiui, gaisro atveju – gaisrininkai, jos tikrai turi tų priemonių“, – dėsto jis.
Prie Jonavos ugniagesių būstinės – naujausias pirkinys – šimtus tūkstančių kainavęs gaisrinės automobilis. Kopėčios siekia 9 aukštą, esą tai – aukščiausias miesto pastatas. Garaže – dar du automobiliai, o būstinėje, pasak viršininko, trečiadienį budėjo aštuoni ugniagesiai.
„Visi ugniagesiai naudojasi spausto oro aparatais – tomis vadinamomis izoliuojančiomis dujokaukėmis. Ir kažkokių kitokių dujokaukių mes neturime. Jeigu kalbėsime konkrečiai apie „Achemą“, įmonė turi savo cechuose rezervinių dujokaukių tam tikrą kiekį. Ir mes kažkada bendravome su atsakingais įmonės pareigūnais. Jie esant reikalui, nepaisant to, kad ten kiekvienas turi asmeninę dujokaukę, iš rezervo dar surinktų tą poreikį“, – supažindina Jonavos ugniagesių vadas Saulius Kuliešius.
Jo teigimu, įmonė noriai bendrauja ir įsileidžia į gamyklos teritoriją, tad ugniagesiai ją gerai pažįsta. Paskutinės valstybinio masto pratybos vyko prieš 6-erius metus, tačiau vis rengiamos mažesnės – vadinamosios „stalo pratybos“.
„Jeigu kalbant apie „stalo pratybas“, tai jos vyksta taip: susirenka atsakingi asmenys, vadovai ir yra pasakoma, kad išsiliejo tiek ir tiek tonų amoniako, vėjas tokios krypties, pučia į tą pusę ir (suplanuojami – LRT.lt) visų tarnybų veiksmai. Na, ir tiesiog visi pasakoja, kas ką daro – skambina, (palaikomas – LRT.lt) ryšys su seniūnijomis, su atsakingais kitais pareigūnais. Viskas vyksta realiai, ne tai, kad aš paskambinsiu – imi telefoną ir skambini. (Per pratybas buvo nuspręsta – LRT.lt), kad reikėjo evakuoti Ruklos miestelį“, – pasakoja S. Kuliešius.
Be miesto ugniagesių automobilių, gesinant gaisrą, prisijungtų ir rajono pajėgos. Esant poreikiui, galėtų atvažiuoti gelbėtojai iš aplinkinių miestų, o jeigu nelaimė labai didelė, padėtų ir specialiosios kariuomenės pajėgos.
„Tiksliausia būtų vadinti taikos meto užduočių budinčiomis pajėgomis, kurių yra kariuomenėje išdėstyta per visą Lietuvą, kad visuose regionuose galėtų reaguoti į visus iškilusios nenumatytus atvejus“, – LRT RADIJUI teigia Lietuvos kariuomenės atstovas Gintautas Ciunis.
Šios pajėgos buvo pasitelktos ir Alytuje. Tiesa, į gaisravietę karių nesiuntė – jie padėjo evakuoti netoli gaisravietės esantį reabilitacijos centrą. Pasak kariuomenės atstovo G. Ciunio, budinčiose pajėgose – tai keli šimtai karių, kurie, juos pakvietus, vietoje galėtų atsidurti po kelių valandų.
„Labai dažnai būna tų atvejų, apie kuriuos mes nepagalvojame. Na pavyzdžiui, žvejų nukėlimas nuo Kuršių marių ledo – tai yra ta pati taikos meto užduotis. Galbūt netgi kai mes dabar kalbame, kažkuri išminuotojų grupė važiuoja išminuoti sprogmenio kokio nors ūkininko lauke. Tų užduočių yra labai nemažai ir jos priklauso nuo situacijos“, – atskleidžia jis.
Tačiau po gaisro Alytuje jonaviškiai prisiminė dar vieną skaudulį – miesto pašonėje, apleistoje bendrovėje, sukrautas padangas. Vos keli kilometrai už Jonavos įsikūrusi padangų perdirbimo gamykla. Dabar įmonė bankrutavusi, o bankroto administratorius ieško, kur visas šias padangas padėti. O kol ieško, iš už tvoros matyti kalnai padangų.
„Tai yra pastovūs tikrinimai ir ypač priešgaisrinės saugos tikrinimai. Per pastaruosius metus buvo tikrinta aštuonis kartus, nustatyti pakartotiniai pažeidimai. Po paskutinių nustatymo pažeidimų Jonavos Priešgaisrinės apsaugos skyrius sustabdė tos įmonės veiklą ir šiuo metu ta įmonė yra bankrutavusi, jos reikalais rūpinasi bankroto administratorius.
Tačiau galėtų atrodyti, kad savivaldybė sėdi sudėjusi rankas ir nieko nedaro, o iš tikrųjų savivaldybė labai tampriai dirba su bankroto administratoriumi ir, esant poreikiui, tikrai siūlo savo pagalbą, kaip spręsti tų padangų papildomos apsaugos klausimą, galbūt net išvežimo klausimą“, – atsako Jonavos rajono vicemeras E. Sabutis.
Apie panašiai sandėliuojamas padangas kalba ir Zarasų gyventojai, o gaisras Alytuje paragino peržiūrėti tiek padangų laikymo tvarką, tiek ugniagesių finansavimą.
Anot aplinkos ministro, taisykles pažeidusios įmonės neturėtų atsipirkti tik baudomis, tačiau kai kurie ekspertai sako, kad tai problemos nespręstų – reikia galvoti, kur dėti perdirbtas padangas.
