Per 2019–2020 medžioklės sezoną siūloma leisti sumedžioti 120 vilkų. Šis dešimčia didesnis nei pernai limitas jau sulaukė gausybės komentarų. Nukentėję ūkininkai sako, kad toks kiekis vis tiek yra per mažas, vilkų gynėjai teigia, kad reguliari medžioklė problemos iš esmės nesprendžia, o tam tikrais atvejais gali ją ir padidinti.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiasis patarėjas Algirdas Klimavičius sako, kad šį sezoną yra siūlomas 120 vilkų limitas, nes nėra tikslios informacijos apie vilkų veisimąsi.
„Lietuva žino, kad 37 vilkų šeimos atsivedė jauniklių ir ne mažiau kaip 120 jauniklių sulaukė rudens. Tokį limitą mes galime patvirtinti, nes tik tiek faktų turime“, – aiškina A. Klimavičius.
Informacija, esą 120 vilkų sudaro 40 proc. visos Lietuvos vilkų populiacijos, anot Aplinkos ministerijos atstovo, yra neteisinga.
„Aš labai apgailestauju, kad kolegos gamtosaugininkai iš nevyriausybinio sektoriaus neteisingai interpretuoja duomenis. Jie paima kai kuriuos skaičius sau naudingu būdu ir pagrindžia savo nuomonę. Tokiu būdu interpretuoja ir pateikia kaip galutinį skaičių.
Nėra taip, kad Lietuvoje gyventų tik 37 šeimos, – šis skaičius dauginamas iš 8 ir taip išsiaiškinama apytikrė populiacija. [...] Nustatyti visos populiacijos dydį – labai sunku. [...] Visiškai nerealu tikėti, kad mes kada nors tiksliai žinosime vilkų skaičių“, – aiškina A. Klimavičius.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorius Alius Ulevičius pritaria – tiksliai suskaičiuoti vilkų skaičių yra neįmanoma. Anot jo, tokiu atveju reikia vadovautis vertinimais, pagrįstais faktinių duomenų surinkimu.
„Dabar egzistuojanti metodika skaičiuoti esamas vilkų šeimas, mano manymu, yra visai nebloga. [...] Žinoma, ji nėra be priekaištų, bet tai yra kažkas, kuo galima remtis planuojant kvotas ar stebint populiacijos dydį“, – pastebi profesorius.
Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos narys Vaidas Balys taip pat sako, kad tobulo būdo suskaičiuoti vilkams nėra ir nebus, todėl galima remtis tik tuo, ką pavyksta padaryti.
„Į šį klausimą dar ilgai nebus atsakymo“, – sako V. Balys.
Situacija blogėja
Pastaruoju metu ne tik suaktyvėjo vilkų išpuoliai, bet ir išsiplėtė jų geografija. Ūkininkas, Lietuvos avių augintojų asociacijos narys Žilvinas Augustinavičius pastebi, kad vilkai atklysta į teritorijas, kuriose anksčiau jų nebūdavo.
„Tose teritorijose pastebimi gana dideli išpuolių atvejai. Jie net dažnesni nei tose teritorijose, kuriose vilkai būdavo pastebimi ir anksčiau. Manome, kad populiacija plečiasi“, – kalba ūkininkas. Anot jo, galbūt vilkai ieško naujų teritorijų gyventi net ir nemiškingose vietose.
Anot Ž. Augustinavičiaus, kai kurie ūkininkai dėl nuolatinių išpuolių atsisakė avių ūkio. „Jeigu plėšrūnas išmoksta įveikti taikomas apsaugos priemones, išvengti išpuolių galima tik tokiu atveju, jei avys yra uždaromos į tvartus. Šiuo atveju situacija blogėja“, – komentuoja ūkininkas.
Teigiama, kad vilkai tapo aktyvesni ne tik todėl, kad padidėjo jų skaičius, bet ir dėl miške sumažėjusios šernų populiacijos. Kaip bebūtų, šernų populiacijos mažėjimo su pagausėjusiais vilkų išpuoliais profesorius nesieja.
„Šernai yra mėgstamas vilkų grobis, bet vilkai pasižymi tuo, kad jie gali lengvai persiorientuoti į kitą grobį. Šiuo atveju jie turi galimybę persiorientuoti į kitus kanopinius gyvūnus, sakykime, elnius, stirnas, kurių pastaraisiais metais daugėja.
Kalbant apie išpuolius prieš naminius gyvūnus, yra duomenų, kad, sumažėjus laukinių žvėrių pasiūlai, jie ima puldinėti naminius gyvūnus. Vis dėlto ši situacija Lietuvoje nėra taikytina, nes laukinių žvėrių pasiūla vilkams yra. Aš nesiečiau šernų skaičiaus sumažėjimo su intensyvėjusiu naminių gyvūnų užpuldinėjimu – greičiau tai susiję su naminių gyvulių pasiūla“, – paaiškina A. Ulevičius.
V. Balio aiškinimu, vilkų populiacija pastaruosius 15 metų augo, tačiau ar tai vyksta iš metų į metus – daug sunkiau įvertinti.
„Vienais metais yra vienokia situacija, kitais – kitokia. Reikėtų žvelgti į penkerių ar šešerių metų duomenis ir, jeigu jie bus sėkmingai renkami, galėsime tą tendenciją fiksuoti geriau“, – akcentuoja V. Balys.
V. Balio teigimu, čia iškyla vertybinis – žmogaus požiūrio į gamtą – konfliktas.
„Yra dvi kraštutinės pusės: vieni į gamtą žiūri kaip į kliuvinį, kiti – kaip į ką nors sakralaus, kur gyvena ne tik žmogus, bet ir gyvūnai [...], tad šie vertybiniai konfliktai nėra išsprendžiami kompromisu. [...] Tačiau tas principas, kad sumažintume vilkų tiek, kad jų neliktų nė kvapo, yra nepriimtinas“, – sako V. Balys.
Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
