„Vienas vaikas mokytojai yra pasakęs, kad jam čia labai patinka. Kai jo paklausė, kas taip patinka, jis atsakė, kad čia nešaudo“, – portalui LRT.lt pasakojo Vilniaus lietuvių namų direktorius Gintautas Rudzinskas. Šioje, o ir ne vienoje kitoje Lietuvos mokykloje, kartu su lietuvaičiais mokosi ir iš Ukrainos atvykę moksleiviai. Tokių mokinių yra kiek daugiau nei 500.
Pasak G. Rudzinsko, svarbu, kad į Lietuvą mokytis atvykę ukrainiečiai, ypač iš karo paliestos zonos, ne tik turėtų visas sąlygas mokytis, bet ir atitrūktų nuo aplinkos, iš kurios atvyko. O štai Naujojoje Akmenėje du ukrainiečius vaikus lietuvių kalbos mokanti pedagogė Olga Orienė pasakojo, kad vaikai atvyksta norėdami mokytis. Tačiau pagalbos prireikia ne tik jiems, bet kartais – ir patiems mokytojams.
Vaikų istorijos sukrečia
Kitataučiai vaikai taip pat mokosi ir Vilniaus lietuvių namuose. Jų direktorius Gintautas Rudzinskas portalui LRT.lt pasakojo, kad šiuo metu jo vadovaujamoje mokykloje mokosi 52 ukrainiečių vaikai ir tai yra gausiausia mokinių grupė pagal šalis.
„Dar laukiame penkiolikos mokinių klasės iš karo zonos, jie turėtų atvykti lapkričio mėnesį. Šie vaikai atvažiuos vieneriems mokslo metams, tačiau paprastai dalis jų lieka mokytis ir toliau. Metus mokosi rusų kalba, kadangi Doneckas ir Luhanskas yra rusiškos teritorijos, rusiški rajonai. Jie atvažiuoja iš rusiškų mokyklų, mokosi rusų kalba, o tada norintieji lieka ir eina į išlyginamąsias klases ir mokosi kartu su kitais mokiniais“, – kalbėjo G. Rudzinskas.
Šiuo metu, pasak Vilniaus lietuvių namų direktoriaus, iš karo zonos yra atvykę apie 20 mokinių, jie priimami jau penkerius metus, o kasmet keli vaikai lieka mokytis toliau. Mokykloje taip pat mokosi vaikų ir iš kitų Ukrainos regionų, be to, yra lietuvių kilmės vaikų, kurie, kaip sakė direktorius, grįžta į tėvų šalį.
„Paprastai visi nori likti, tik ne visus galime pasilikti, nes kai kurie turi sveikatos problemų ir turi augti šeimoje, negali valdiška įstaiga kai kuriais atvejais vaiko saugumo užtikrinti. Būna, kad vaikas ir labai nori likti, bet jo tėvai nori, kad jis sugrįžtų į Ukrainą“, – pasakojo G. Rudzinskas.
Jis kalbėjo, kad norinčiųjų atvykti mokytis į Lietuvą yra daug, per atostogas jiems parodoma, kad galimas visiškas užimtumas, ir vaikai lieka net ir vasarą, jie gali grįžti į poilsio stovyklas. Kai kurių atvykstančių vaikų istorijos, kaip pasakojo Vilniaus lietuvių namų direktorius, iš tikro yra sukrečiančios.
Paprastai visi nori likti, tik ne visus galime pasilikti, nes kai kurie turi sveikatos problemų ir turi augti šeimoje.
„Iš Ukrainos vaikai atvažiuoja labai traumuoti. Būna, kad vienas iš tėvų žuvęs. Vienas vaikas mokytojai yra pasakęs, kad jam čia labai patinka. Kai jo paklausė, kas taip patinka, jis atsakė, kad čia nešaudo. Aštuntokas vaikas, o jam tas šaudymas tiek įsigėrė, kad jis patenkintas tuo, jog čia nešaudo.
Tikslas yra padedant Lietuvai ne tik mokyti, bet ir suteikti sąlygas atsijungti nuo tos aplinkos. Juk jie palikę savo namus, netekę tėvų, jie gyveno kažkokiuose laikinuose globos namuose. Dėl to mes juos daug kur vežiojame, vedame į renginius, stengiamės visur įtraukti mokykloje, į visas šventes, kad tik jie gerai jaustųsi. Didelį dėmesį skiriame tautinėms, patriotinėms šventėms“, – dalijosi direktorius.
Jis pasakojo, kad vaikams stengiamasi aprodyti kuo daugiau Lietuvos. Be Vilniaus, vykstama į Kauną, Kernavę, Šiaulius, Panevėžį, Nidą, Palangą. Taip pat užsiimama edukacinėmis programomis, tokiomis, kaip šokolado gamyba, kibinų kepimas, organizuojamas kitoks popamokinis užimtumas – muzikos, sporto pamokos, muziejai ir t. t. Vaikai gyvena mokyklos bendrabutyje, gauna nemokamą maitinimą.
G. Rudzinskas pripažino, kad pirmaisiais metais, kai į Vilniaus lietuvių namus atvyko vaikų iš Ukrainos, jis labai bijojo. Direktorius pasakojo, kad trūko patirties dirbant su tokiais vaikais, buvo samdomi psichologai.
„Tačiau pasirodo, kad be reikalo bijojome. Juos labai gražiai priima mūsų vaikai, ypač kiti ukrainiečiai. Dabar jau likusi tik viena psichologė, tačiau pradžioje psichologo, socialinio pedagogo pagalba būna labai reikalinga. Vėliau jie greitai įeina į tas vėžes“, – komentavo G. Rudzinskas.
Šiemet mokyklą jau baigė pirmieji tokie atvykę mokiniai, jiems buvo sudarytos sąlygos toliau mokytis universitetuose ar kolegijose, jų mokslas bus finansuojamas. Vilniaus lietuvių namų direktorius neslėpė, kad tokių galimybių Ukrainoje šie vaikai neturėtų.
Mokytojai perkasi mokymo priemones, padeda vieni kitiems
Tačiau iš Ukrainos atvykę vaikai mokosi ne tik Vilniaus mokyklose – ukrainiečių mokinių yra ir mažųjų miestų mokyklose, pavyzdžiui, Akmenės rajone. Šio rajono mokyklose mokosi ne vienas iš Ukrainos atvykęs mokinys. Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas pripažino, kad dėl to mokytojams darbas tampa sudėtingesnis, tačiau teigė, kad, bent jau viešai, kol kas pasipiktinimo nebuvo.
„Mokytojams sudėtingiau, nes pradiniame etape šie vaikai nemoka lietuvių kalbos, tad ypatingas dėmesys skiriamas lietuvių kalbos mokymui. <...> Dėkoju mūsų mokytojams, juk jiems atsiranda problemų. Žinau, kad kai kurie net ir vadovėlius siuntėsi, kad prisimintų rusų kalbą, padėtų mokiniams.
Aišku, tai yra papildomas darbas, papildomas ugdymas, laiko atėmimas iš kitų mokinių“, – pasakojo V. Mitrofanovas ir pridūrė, kad būtų teisinga, jei mokytojams, kurių klasėse mokosi ir kitų tautybių vaikai, būtų skiriamas priedas prie atlyginimo.
Jis kalbėjo, kad rajono savivaldybėje yra įsteigtas etatas užsieniečių integracijos klausimams. Akmenės meras teigė, kad dėmesį skirti reikia ne tik vaikų, bet ir jų tėvų integracijai. Pasak jo, jei tėvai sėkmingai integruosis, turės darbus, vaikai taip pat jausis saugesni.
Naujojoje Akmenėje dirbanti mokytoja O. Orienė pasakojo mokanti du mokinius, atvykusius iš Ukrainos. Vieną jų – berniuką – ji moko jau antrus metus, o aštuntokė mergaitė jos mokine tapo šiais mokslo metais. Pedagogė pasakojo, kad mato jų norą mokytis, o berniukas jau daro pažangą ir net su draugais pradeda kalbėti lietuviškai.
Su mokiniais O. Orienė dirba individualiai: nors ji dėsto rusų kalbą, kartą per savaitę turi pamoką, kurioje iš Ukrainos atvykusius vaikus moko lietuvių kalbos: „Pagrindinis tikslas yra sudaryti mokiniams sąlygas, kad jie galėtų komunikuoti, įgytų kultūrines kompetencijas, pradmenis, galėtų bendrauti. <...> Mokomės žingsnis po žingsnio. Mokiniams sakau, kad jie nebijotų klysti. Pirmiausia supažindinau su abėcėle, klausomės įrašų lietuvių kalba. Pradėjome nuo etiketo frazių – pasisveikinti, atsisveikinti, papasakoti apie save.“
Pedagogė pasakojo, kad į individualias pamokas mokiniai iš Ukrainos eina noriai, stengiasi mokytis. Paklausta, kaip vaikams sekasi kitų dalykų, pavyzdžiui, matematikos ar biologijos, pamokos, O. Orienė kalbėjo, kad iš pradžių buvo sunkoka. Beje, kol kas jiems nėra rašomi pažymiai – jų darbai vertinami įskaitomis. Mokytoja sakė, kad antrus metus besimokantis berniukas jau norėtų, kad jo pasiekimai būtų vertinami pažymiais, tačiau kol kas pažymiais bus vertinami tik dailės, technologijų ir rusų kalbos pasiekimai.
Pagalbos, anot mokytojos, prireikia ir kolegoms. „Mokytojams taip pat daviau žodynų, padedu, jei kreipiasi. Manau, kad jiems sudėtinga. Klasės nemažos, o ir įvairios – yra išdykėlių vaikų, kuriuos reikia sudrausminti. Jei klasėje yra 27 mokiniai, o dar reikia ir su kitataučiu vaiku kalbėti... Turėtų būti mokytojo padėjėjas klasėje“, – kalbėjo pedagogė.
Tiesa, ji pasidžiaugė, kad mokyklos kolektyvas nusiteikęs geranoriškai, padeda iš Ukrainos atvykusiems vaikams. Kiti mokiniai taip pat noriai su jais bendrauja, o mokytojai skatina, kad bendravimas vyktų, kiek galima, lietuviškai, – taip greičiau išmokstama kalbėti lietuviškai.
Prisitaikyti turi ne vaikai, o suaugusieji
Vaikų psichiatras Linas Slušnys portalui LRT.lt komentavo, kad būtent kalbos mokėjimas yra pirmasis žingsnis į sėkmingą tiek vaikų, tiek suaugusiųjų integraciją. Pasak jo, adaptuotis naujoje aplinkoje ukrainiečiams (ir apskritai iš kitų šalių atvykusiems mokiniams) būtent ir padeda tai, kad jie nėra išskiriami ir mokosi vienoje klasėje kartu su kitais vaikais, šiuo atveju – lietuviais.
Visgi jis pastebėjo, kad savo vaidmenį turi atlikti ir suaugusieji: „Ne vaikas turi prisitaikyti. Suaugusieji turi prisitaikyti prie tokių vaikų. Vaikus čia atvežė. Jie galbūt ir nenorėtų taikytis, jiems turbūt svarbiau kiti dalykai. Bet mums, suaugusiesiems, reikia išmokti prisitaikyti prie jų ir padėti. Nereikia skubėti, kad lietuvių kalbą jis išmoktų per savaitę ar dvi. Jis gali ją išmokti per mėnesį, bet svarbiausia, kad jis jaustų, jog turi paramą ir pagalbą.“
Paklaustas, kas vaikams, atvykusiems iš Ukrainos mokytis į Lietuvą, gali būti sunkiausia, L. Slušnys vieno atsakymo neturėjo – kiekvieno vaiko istorija skiriasi. Visgi jis teigė girdėjęs, kad esminių sunkumų neiškyla. Pašnekovas kalbėjo, kad nors švietimo sistema dažnai kritikuojama, Lietuvoje yra smarkiai pažengta požiūrio į vaiką aspektu, be to, mokymo metodai tikrai pažangesni nei mokyklose, iš kurių į Lietuvą atvyko ukrainiečiai vaikai.
„Jiems čia saugu ir viskas gana aišku. Nėra taip labai sudėtinga. Galbūt sunkiausi dalykai yra kultūriniai – tam tikros kultūros, taisyklių ir susitarimų perėmimas. Kai kurie vaikai per visą karinį balaganą jau nebeturėjo net ir taisyklių, neturėjo ritmo, daug kas buvo pažeista. Tačiau jiems atvykus čia, mokytojai tą ritmą jaučia. Įsivaizduoju, kad reikia jį sustatyti atgal, reikia atgal sustatyti tam tikras taisykles, ir tai nėra lengva“, – kalbėjo L. Slušnys.
Pasak jo, pedagogai (ir, apskritai, suaugusieji) turėtų suprasti, kaip dirbti, kad atvykusio vaiko neišgąsdintų, nes tik į lietuvišką mokyklą atėjęs kitatautis vaikas bijo, kad nemokant kalbos jam nesiseks mokytis. Be to, jis pabrėžė, kad svarbu suprasti, jog visi vaikai, nepriklausomai nuo tautybės, mokosi skirtingai, todėl reikia turėti kantrybės.
„Stebėjimas, klausymas ir įvairių mokymo metodų taikymas – tai trys pagrindiniai dalykai, kuriuos naudodamas bet kuris pedagogas gali pasiekti puikiausių rezultatų“, – komentavo L. Slušnys.
Skiriasi ugdymo programos, kyla iššūkiai adaptuojantis
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) duomenimis, šiais mokslo metais Lietuvos mokyklose iš viso mokosi 518 vaikų, atvykusių iš Ukrainos. Iš jų 190 atvyko tiktai mokytis, o kiti 328 yra Ukrainos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje.
Kaip komentavo ministerijos atstovai, specialiai ukrainiečiams, ar apskritai kitataučiams vaikams, programos nėra pritaikomos. Ukrainiečiams teikiama tokia pati mokymosi pagalba, kaip ir kitiems iš užsienio atvykusiems vaikams.
„Mokinys gali mokytis išlyginamojoje klasėje ar mobiliojoje grupėje, jam gali būti sudaromas individualus ugdymo planas, skiriamos papildomos lietuvių kalbos pamokos, konsultacijos. Dažnai sklandžiau integruotis, pramokti lietuvių kalbos mokyklose jiems padeda ir bendraamžiai savanoriai“, – rašoma ministerijos komentare.
ŠMSM taip pat komentavo, kad šiemet mokyklos pradėjo dirbti pagal atnaujintus bendrojo ugdymo planus, kuriuose pirmą kartą numatyta galimybė mokyklai perskirstyti dalykų pamokas. Kitaip tariant, mokinys kurį laiką gali nesimokyti kurio nors dalyko ar kitiems dalykams skirti mažiau pamokų, bet intensyviau mokytis lietuvių kalbos.
Paklausta, su kokiais iššūkiais susiduria į Lietuvos mokyklas mokytis atvykę ukrainiečiai vaikai, ŠMSM komentavo, kad tie vaikai, kurie atvyko iš karo zonos, visų pirma susiduria su adaptacijos naujoje aplinkoje, atskirai nuo šeimų, problema.
„Ir atvykę iš karo zonos, ir visi atvykusieji, žinoma, nemoka lietuvių kalbos, reikia jos mokytis nuo abėcėlės. Taip pat yra ir kai kurių Lietuvos ir Ukrainos ugdymo programų skirtumų. Pavyzdžiui, jie nėra mokęsi Lietuvos istorijos, geografijos, lietuvių literatūros, pasaulio pažinimo, skiriasi biologijos, chemijos programos“, – vardijama ŠMSM atsakyme.
