Lietuvoje

2019.10.25 05:30

„Černobylio“ serialo scenarijų prisiminęs Cesiulis: žmonės nori tiesos, o kai kas galbūt nori ir kad būtų kitaip

savivaldybė surinko per 130 tūkst. lėšų gaisrininkų premijoms
Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2019.10.25 05:30

Daugiau nei savaitę su gaisru padangų perdirbimo įmonėje kovojančio Alytaus meras Nerijus Cesiulis šiandien sako, kad dabar mato gražiausią vaizdą per visą savaitę. Visuomenė nerimauja dėl gaisro padarinių gamtai ir žmonėms, o meras gaisrą vadina gera pamoka visai Lietuvai. „Dienos temoje“ žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus interviu su N. Cesiuliu iš gaisravietės Alytuje.

– Pone N. Cesiuli, sveikinamės iš velnio skylės – būtent taip jūs pavadinote šią vietą. Jūs ką tik atėjote iš ten, kur dar liepsnoja ugnis ir yra dūmų. Kokia situacija viduje?

N. Cesiulis: Ugnies mačiau dabar tiktai vieną židinį, dūmų dar yra, technika įvažiavo ten, kur turėjo įvažiuoti. Tai, ką matau, tai yra gražiausias vaizdas, ką esu matęs per šitą visą savaitę, tai yra labai gražu. Manau, šiandien technika padarys tiek daug, kiek net negaliu patikėti, kad gali tiek padaryti.

– Gaisrą jau greitai pavyks užgesinti, bet kas laukia po to? Tonos šlamšto? Kas yra viduje?

N. Cesiulis: Iš tikrųjų viduje yra sudegusios padangos, yra peršautos padangos ir dar velniai žino, ko ten yra. Vienas dalykas, kiek yra tų padangų, bet dabar tos padangos yra persimaišiusios su purvu, su betonu. Kaip reikės atskirti, perlietos, kaip reikės ištraukti, nelabai įsivaizduoju, bet tikiu, kad yra institucijų, kurios mums patars, ką reikia daryti.

– Pone N. Cesiuli, jūs rašote nuolat feisbuke apie ugniagesius, dėkojate jiems už pasiaukojamą darbą. Vakar vieno, kaip skaičiau, traktoristo 39-ąjį gimtadienį čia atšventėte, ir rašote apie tai, kad ugniagesiai neatlaiko ir jau griūva – ir plaučių uždegimas, ir išsekimas. Ar nebuvo galima prašyti kitų miestų pagalbos? Kodėl būtent alytiškiai turi be poilsio dirbti?

N. Cesiulis: Šitoje vietoje nedirba tiktai alytiškiai, matome čia atvažiavusias Alytaus komandas, atvažiavo Varėna, Lazdijai, atvažiavo Vilnius. Čia mums padeda bent 6 savivaldybės su komandomis, nes gaisras nėra labai mažas. Kaip patys matote, žinote tai. Čia kas gali, važiuoja, net žmonės, kurie grįžta namo visą parą atidirbę, pasnaudžia ir vėl atvažiuoja dirbti, bent kiek gali, nes jie supranta, kad gesina labai labai didelį objektą. Kai kurie gesina savo miestą, tą labai suprasdami, nes padariniai po to, kokie čia bus, tai bus tikrai tragiški.

– O kaip nutiko, kad ministerija paskelbė apie gaisro užgesinimą jau prieš keletą dienų, tačiau mes dar esame gaisravietėje, kurioje pluša tiek ugniagesių?

N. Cesiulis: Dabar apie keturiasdešimt kelis. Nežinau, kaip čia nutiko, kad kažkas paskelbė. Čia kažkur buvo suformuotas informacinis centras, kuris turi informuoti visuomenę. Bet manęs, kaip viso šito gaisro dabar vadovo ir kaip gelbėjimo vadovo, ir ugnies vadovo, kuris čia dirba, neinformavo. Apie 10 min. išbuvau išėjęs iš objekto, ugnis degė, o po 10 min. matau internete, kad jau viskas užgesinta. Norėjau pats įsitikinti, grįžau. Matome, kad praėjo dar 2 dienos, ir dar aš negaliu pasakyti, kad gaisras užgesintas. Gal komunikacijos stoka yra šioje vietoje.

– Pone N. Cesiuli, ar sulaukiate centrinės valdžios pagalbos? Ar užtektinai dėmesio skyrė, ar paliko šią problemą patiems alytiškiams?

N. Cesiulis: Negaliu sakyti, kad nesulaukėme. Kariuomenė padėjo, padėjo policija labai smarkiai. Aišku, padėjo ir valstybės rezervas, tik galėjo galbūt šiek tiek anksčiau. Vėlgi manau, kad tai yra labai geras dalykas, tokia labai gera pamoka visai Lietuvai. Aišku, nenorėjau, kad ji būtų Alytuje. Bet po to mes padarysime išvadas iš to, kaip čia kas dirba ir kaip čia kas nors daro.

– Bet ar jums kažko trūko iš valstybės? Respiratorių gavote, Vidaus reikalų ministerija pasirūpino jais?

N. Cesiulis: Šiandien mums nieko netrūksta.

– O prieš keletą dienų?

N. Cesiulis: Aš jau rašiau, kad pirmą dieną mes čia visi atviromis burnomis vaikščiojome, ir niekas nežinojo, kad taip yra. Vyrams biotualetų nebuvo, vandens trūko – čia daug ko trūko. Nežinojome, kaip daryti, nuo kur gesinti, kaip evakuoti, bet tą padarėme ir tą padarėme, kol kas, atrodo, sėkmingai: gaisras mažėja, žmonės evakuoti, kažkokių didelių nelaimių nėra. Taip, kai kuriems vyrams yra išsekimas, gaisrininkams, kurie yra šaunuoliai, bet, žinokite, čia ne visi vyrai, 24 valandas praleidę nuolatinai gesinant. Ne visi vyrai dar tokį gyvenime turėję išbandymą, nes užgesinti namelį, butelį ar dar kažką yra visai kiti dalykai, o 24 valandas išuostyti po 20 balionų ir daugiau, tai yra jau kažkas.

– Gal galime pasižvalgyti po vidų, kas dar vyksta? Čia ugniagesiai ilsisi, kiek suprantu?

N. Cesiulis: Bet tada nors šalmą užsidėkite. Aš labai trumpai, po to atsargiai – pavojinga, tai yra gaisro zona. Jei labai trumpai pažiūrėjus, tai matote toje vietoje yra suverstos padangos, jaučiate kvapą?

– Jaučiu, kvapas jau smelkiasi.

N. Cesiulis: Tai čia jau vadinasi, kad nėra kvapo. Bet būtent tos padangos, kurios buvo perdirbtos ir jos dabar suvežtos ir maišomos, jas mes užgesinome vieną kartą, užgesinome antrą, trečią, permaišome, ir ketvirtą kartą ten, toliau, prie eskalatoriaus, matome, kad smilksta. Nežinau, kas ten dega, kaip ten dega, kas čia yra ore ir kiek čia visi vyrai to prisiuostę, bet, manau, galbūt kokie chemikai pasakys, ką mes čia uostėme. Šitoje vietoje ką mes turime reikės kažkada išvežti. Čia išvežti yra gražu, bet kaip mes išvešime būtent tą medžiagą, kuri permaišyta ir kuri dabar dar dega, nežinau, bet manau, kad greitu metu sužinosime.

– Kiek prireiks padarinius malšinti, kaip manote?

N. Cesiulis: Tai gesinimas, o po to likvidavimas. Po to dar biurokratinės procedūros. Tai kiek čia užtruks, neįsivaizduoju.

– Vyriausybė sako, kad tai vis dėlto yra savivaldybės kompetencija, nes ekstremalioji situacija tiktai mieste ir rajone, ne valstybės mastu, kad jūs turėjote būti tam pasiruošę.

N. Cesiulis: Parodykit man nors vieną miestą, rajoną, kuris pasiruošęs tokiai nelaimei. Kas galėjo tikėti, kad čia bus? Kas galėjo tikėti, kad tvenkinius du išsemsim pilnai ir trečio pritrūksim? Kas galėjo tikėti, kad čia įgrius lubos beveik hektaro? Čia tiktai mums visiems atrodo, kad čia kažkas. Bet čia niekas negalėjo nei planuoti, nei prognozuoti tokio dalyko.

– Alytaus žmonės rinko parašus dėl vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės atsistatydinimo. Jūs pasirašytumėte? Galbūt ir pasirašėte?

N. Cesiulis: Aš nesirašiau niekur, nenoriu čia velti politikos. Tikrai sąžiningai sakau: nenoriu čia velti politikos. Šiandieną mums reikia gesinti gaisrą, o ne politikuoti.

– Kada pats buvote namie ir ar turite mažų vaikų? Kiek valandų miegojote šiąnakt?

N. Cesiulis: Tris miegojau valandas, gal keturias, nežinau. Turiu mažų vaikų.

– Ir kur gyvenate? Šalia gaisro vietos?

N. Cesiulis: Aš gyvenu kilometras nuo šitos vietos. Aš irgi esu vietinis. Matau pro langą, kas vyksta. Sunku užmigti – galbūt nuovargis, gal pyktis susimaišęs, čia viskas gal susimaišę. Bet, manau, normalu, tai yra žmogiška.

– Ant ko pykstate labiausiai?

N. Cesiulis: Ant ugnies, kol kas ant dūmų ir ugnies. Kai pabaigsim, tada, nežinau, galbūt pradėsiu...

– O matyti išsiaiškinimas, kodėl taip atsitiko? Kodėl tokia įmonė veikė? Kodėl tiek padangų buvo prikrauta šalia gyvenamųjų namų?

N. Cesiulis: Visada sakau: yra 3 stadijos – gesinimas, dabar gesinimas, po to likvidavimas, o po to jau prasidės, kas kaltas, kas nekaltas. Va, ten tai galės pasireikšti institucijos, rašyti raštu, klausinėti. Šitą tai moka jos.

– Mere, ar tiesa, kad susiduriate su tokiais absurdiškumais, kaip naktį pritrūksta gaisrinė degalų ir reikia jums skelbti viešąjį konkursą, kad galėtumėte degalų įpilti, įsigyti?

N. Cesiulis: Na, matot, taip yra. Pavyzdžiui, Varėnos brigadai, kuri turi nusipirkusi degalų artimiausioje degalinėje, viešieji pirkimai pigiausia kaina, o Alytuje tokio degalinių tinklo nėra. Jie turi kortelę, jie negali kitur įsipilti.

– Tai nakties metu?

N. Cesiulis: Jiems reikia važiuoti, nes niekas negalvojo, kad čia mes devintą parą būsime. Niekas taip nesitikėjo. Kai matome, kad tokia situacija yra ir problema yra, ir mums reikia ją spręsti. Tada mes važiuojame vežti degalų, nes, įsivaizduokite, važiuoti nuo Alytaus iki Varėnos – apie 50 kilometrų. Tai pirmyn atgal bei kol įsipils degalų naktį, tai beveik kokias 2 valandas. Tai 2 valandas gaisras dega, o mes važinėjame degalų. O atvažiavusios ir Lazdijų brigados, ir visų kitų miestų. Bet, manau, ekstremaliojoje situacijoje yra daug dalykų, kurie šiek tiek kitokie yra, ir to suprognozuoti neįmanoma.

– Ar numanote padarytą poveikį gamtai? Ir feisbuke sklido nuotraukos nugaišusio kiškučio, ir žmonės į ligoninę kreipėsi.

N. Cesiulis: Aš nesu nei chemikas, nei kažkoks gaisrininkas, tiesiog esu žmogus alytiškis ir rūpi užgesinti. Yra institucijos, kurios gauna atlyginimus, dirba savo darbą ir suskaičiuos, kiek čia yra gamtai žala ar kam čia yra padaryta – miestui pirmiausiai.

– Ir žmonės aukoja. Kam kilo idėja paskelbti sąskaitą ir iš viso ar tai nėra savivaldybės, ar nėra vyriausybės, kad žmonės turi susimesti maistui, atlyginimams?

N. Cesiulis: Gal taip nėra. Matote, mūsų pradėjo klausinėti, kaip galima paremti ugniagesius, ir pradėjo visi čia vežti maistą. Mes to maisto jau neturime, kur dėti. Tai šitoje vietoje, kadangi buvo pasiūlytas maistas, vežimas, ir panašiai, mes pasakėme: „Geriau aukokite.“ Ir jie paprašė: „Į kokią sąskaitą pervesti pinigus, nes norime, kad jie priedą gautų, kad jų šeimos gautų, nes tikrai vyrai darė čia neįtikėtinus darbus?“ Tai atidarėme sąskaitą. Šiandien yra per 100 00 eurų. Kiek bus rytoj, poryt, nes dar gaisras, kol mes jį likviduosime, gal užtruksime ir sulauksime gal ir švenčių. Tai pažiūrėsime. Žmonės patys nori prisidėti, tai labai gražu, tai yra vieninga.

– Dar prašysiu parodyti tą vietą, kur aukojamas maistas ir ugniagesiai gali atsipūsti.

N. Cesiulis: Matote, stogo dar truputį nepadarėme, bet gal čia ir nepadarysim, tikėtina, užgesinsim, bet žiūrėkit – žmonės veža sultis, mineralinį – viską, ką gali, tą veža.

– Viskas čia žmonių suvežta?

N. Cesiulis: Pirmiausiai pradėjo vežti įmonės, kurios turi maisto gamybos licencijas. Nežinau, ar jos turi išvežimui, net nepasidomėjau, aš čia net nekontroliuoju. Bet jie nori atvežti ir nori maitinti ugniagesius. Nori prisidėti prie jų, kad jie greičiau galėtų gesinti, – tai nežinau... Aišku, gražu, kai atvažiuoja trečią nakties iš Panevėžio žmonės, kurie net nealytiškiai, atveža karštos rūkytos žuvies ir sako: „Vyrai, pasimaitinkit, būkit sveiki ir darykit tai, ką turite, geriausiai.“

– Mere, ar matėte serialą „Černobylis“?

N. Cesiulis: Mačiau, deja.

– Ar priminė situacija čia tai, ką matėte filme?

N. Cesiulis: Dar net geriau mes čia padarėme nei Černobyly, manau. Iš tikrųjų panašus scenarijus, labai panašus.

– Mere, pabaigoje – kas jums patarė feisbuke viską komunikuoti ir rašyti? Dėl jūsų įrašų ir informacijos staigiai tapote žinomu visoje Lietuvoje.

N. Cesiulis: Žinot, čia komunikacija. Kas yra komunikacija? Jei tu rašai iš širdies ir nemeluodamas rodai: numirė kažkas, kiškis numirė, pasidarė kažkas – pasidarė, tai tu rašai, tu tiesiog turi būti tuo žmogumi, kuris turi rodyti visuomenei, kas yra kas. Tai aš rodau visuomenei: jei čia kažkas atvežė maisto, na, ir atvežė, jei instancija kažkokia sako, ar turi licenciją išvežimo, aš pasakau tą žmonėms. Žmonės pagaliau nori tiesos, o kai kas galbūt nori ir kad būtų kitaip.

Dienos tema. „Ugnies vadovas“ Nerijus Cesiulis: parodykite man bent vieną miestą, kuris būtų pasiruošęs tokiai nelaimei