Lietuvoje

2019.10.24 08:48

Nausėdos patarėja Šulcė: proveržį kurs didesni kultūrininkų atlyginimai

Darius Matas, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2019.10.24 08:48

„Turim investuoti ne tik į pastatus, tačiau ir į kultūros darbuotojų atlyginimus, kad jie galėtų kurti proveržį ir kurti turinį – tai yra vienas svarbiausių dėmenų kultūroje.“, – LRT RADIJUI sako vyriausioji prezidento Gitano Nausėdos patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė.

– Visai neseniai buvote paaukštinta pareigose, tad sveikinu.

– Dėkoju.

– Ar jau spėjote apsiprasti?

– Turbūt to adaptacinio laikotarpio net ir nebuvo – pačią pirmą dieną buvo didelė atsakomybė, daug darbų, ir tiesiog kiekvieną dieną nauji darbai, nauji iššūkiai ir intensyvumas.

– Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovo buvo ieškota beveik 3 mėnesius. Prezidentas yra sakęs, kad rinkosi itin atsakingai. Daug dėmesio skyrė ir tam, kiek kandidatu pasitiki švietimo, mokslo ir kultūros atstovų bendruomenė. Pačios vertinimu, kokios jūsų savybės ir gebėjimai lėmė prezidento išreikštą pasitikėjimą?

– Turbūt viena pagrindinių savybių – gebėjimas telkti bendruomenę dialogui. Apskritai norėčiau pabrėžti, kad kultūros, mokslo ir švietimo grupė yra ne tik viena asmenybė, bet tai yra visa mūsų 4 patarėjų grupė, kuri kartu su manimi turi pačių įvairiausių kompetencijų ir gebėjimų.

– Koks jūsų asmeninis santykis su švietimo, mokslo ir kultūros atstovų bendruomene? Jei jau minėjote, kad svarbus tikslas yra telkti, kaip planuojate įtraukti į svarbių klausimų priėmimo procesą?

– Vienos pagrindinių mūsų iniciatyvų, kurias pradėjome iš karto Prezidentūroje, tai yra kultūros forumai. Kultūros forumai yra skirti ne tik kultūrinei bendruomenei, bet ir mokslininkų bendruomenei. Vienas esminių susitikimų vykęs praeitą savaitę taip pat buvo su mokslininkų bendruomene, su institutų vadovais, mokslininkų profesinėmis sąjungomis. Susitikimo metu mes aptarėme jų problematiką ir kryptis, kuriomis galime kartu dirbti.

– Savo inauguracijos kalboje prezidentas įsipareigojo, kad kultūra tiek finansavimo, tiek ir požiūrio prasme taps valstybės prioritetu. Kaip tai planuojama pasiekti?

– Kaip jau minėjau anksčiau, prioritetas turi būti įrodytas ne tik žodžiais, bet turi būti įrodytas ir darbais. Vienas pagrindinių žingsnių yra 2020 metų biudžetas. Kultūros ministerija, kartu su vyriausybe turėtų kalbėtis kaip galima tą biudžetą, jeigu tai yra įmanoma, padidinti, o kitu atveju – kaip tą biudžetą ir jo lėšas nukreipti į pačias svarbiausias ir pačias jautriausias kultūros sritis. Pavyzdžiui, nepakanka vien tiktai finansuoti į kultūrinius pastatus, tai yra investuoti į infrastruktūrą, kas yra pakankamai neblogai ir nuosekliai daroma: turime atsinaujinusią Martyno Mažvydo, Adomo Mickevičiaus bibliotekas, kitur kultūrinius pastatus, tačiau taip pat turime investuoti ir į turinį, tai yra į kultūros darbuotojų atlyginimus, kad jie galėtų, būdami patalpose, kurti proveržį ir kurti turinį – tai yra vienas svarbiausių dėmenų kultūroje.

– Šiuo metu jūsų minimas naujasis kitų metų biudžetas yra svarstomas Seime. Jame – mažesnis finansavimas kultūros įstaigoms. Apie tai buvo nemažai kalbama viešojoje erdvėje. Kokios prezidento galios tai pakeisti?

– Mes išreiškiame poziciją, kad 15 procentų mažėjimas, kuris buvo anksčiau numatytas viešiesiems pirkimams ir taip pat turtui įsigyti, kas kultūros įstaigoms: bibliotekoms, muziejams, filharmonijoms yra gana skausminga, nes tai reikštų jų kūrybinio potencialo apkarpymą ir tai reikštų, kad jie galėtų mažiau įsigyti tiek meno kūrinių, tiek įvairiausios infrastruktūros, parodoms skirtų darbų. Tai mes išreiškiame poziciją, kad turi būti atsižvelgta į kultūros įstaigų specifiškumą, ir tas mažėjimas kultūros sektoriuje neturėtų būti toks, kaip kitose biudžetinėse įstaigose. Derybų metu, rodos, į šitą yra atsižvelgiama. Kultūros ministerija informavo, kad kultūrinėms įstaigoms biudžetas nebus mažinamas turtui įsigyti. Taip pat 2020 metais augs kultūros darbuotojų atlyginimai.

– Net jei asignavimai kultūrai nemažėtų, ar tai savaime paverčia kultūros sritį prioritetine? Ar galite įvardinti, kokie konkretūs šalies vadovo prioritetai vis tik kultūroje yra? Na pavyzdžiui, po 5-erių metų kadencijos, ko norima pasiekti šioje srityje?

– Jeigu mes sakome, kad kultūra yra prioritetas, tai padaryti poveikį prioritetinėje srityje nepakanka nei vienerių, nei 2 metų. Tai turi būti nuoseklus mūsų kelias link to prioriteto. Mūsų grupėje mes išsiskiriame keletą prioritetinių sričių. Viena jų – didesnė regionų įtrauktis į kultūros vartojimą. Atlikti tyrimai rodo, kad kultūros prieinamumas didžiuosiuose miestuose, ypatingai Vilniuje, yra pakankamai geras, nes mes turime galimybes dalyvauti pačiose įvairiausiose meninės raiškos formose, nuo naujojo cirko, modernaus meno, klasikinės dailės ir kitų pačių įvairiausių meninės raiškos priemonių.

Tačiau kai pažvelgiame į regionus, prieinamumas prie skirtingų meninės raiškos formų, įtraukimas į kultūros vartojimą tenai gerokai krenta. Krenta nuo moksleivių per įvairiausias kitas amžiaus kategorijas. Senjorų įsitraukimas yra beprotiškai mažas kaimo regionuose ir vietovėse. Tai turbūt mes turime pasakyti, kad regionai yra labai svarbūs ir turi būti labai svarbūs kultūros ir kompetencijų centrai. Tą reikėtų stiprinti, pavyzdžiui, Panevėžys galėtų būti kultūros regioninis centras teatro srityje, Šiauliai turi puikų Aušros muziejų. Reikia stiprinti tą įtraukti regionuose, ne tik didžiuosiuose miestuose. Kitas prioritetas kultūros srityje, į kurį labai kreipiame savo dėmesį yra tarp sektorinis bendradarbiavimas. Mes kalbame apie kultūrą, neretai kaip apie atskirą vienetą, tačiau nekalbame apie tai, kad kultūra „palenda“ ir po ekonomika, ir po inovacijomis, ir po skaitmeninimu. Kultūra yra ir paveldas: materialus ir nematerialus. Kultūra susisieja ir su socialine sritimi. Galiausiai kultūra be galo siejasi su švietimu. Ir jeigu mes padarysime daugiau kultūros sanglaudų su šiomis sritimis, mes gausime geresnius rodiklius ne tik skurdo ir inovacijų srityse, bet ir visose kitose srityse. Aš norėčiau dar paminėti vieną puikų tarp sektorinį bendradarbiavimo pavyzdį – tai kultūros pasas. Kultūros ministerija ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija susijungė šiam bendram projektui, kuris dabar jau tęsiasi 2 metus. Moksleiviai gali lankyti švietimo įstaigas nemokamai ir pasinaudoti kultūros paso skiriamomis lėšomis. Kultūros pasas kainuoja 15 eurų per metus. Didžiųjų miestų moksleiviai gali pasinaudoti laisvai kultūros paso paslaugomis, tačiau regionų gyventojams yra sudėtingiau išnaudoti tuos 15 eurų, nes moksleiviams dideles lėšas kainuoja atvykti į kultūrines įstaigas didžiuosiuose miestuose, atvykti į teatrą.

Ir vėl gaunasi šiokia tokia kultūrinė atskirtis, disproporcija, nes regionai negali taip efektyviai pasinaudoti kultūros pasu, kaip didžiųjų miestų gyventojai.

– Kritikai teigia, kad 15 eurų kultūrai yra labai nedidelė suma, net jeigu ir nereikia vykti tolimo atstumo.

– Visiškai sutinku. Kaip ir minėjau, tai yra patys pirmieji žingsniai. Jeigu mes pasakysime, kad kultūra iš tiesų yra prioritetas, mes to laikomės, tai mes nusimatome ir tolesnius žingsnius. Svarbiausia, kad mes turime kryptį. Norėtųsi, kad tos krypties mes ir laikytumėmės ateinančius ne tik metus, bet ir ateinantį dešimtmetį bei ilgiau.

– Jūs minėjote regionus, tačiau regionuose, lengva pasakyti, kad reikia pasirinkti tam tikrą specializaciją ir tada kultūra žmonės ten susidomės savaime. Savivaldybės gali atsakyti, kad tam reikia lėšų, tam reikia naujų pastatų, tam reikia kitų kažkokių dalykų. Ar nebus taip, kad vis tik nepavyks to įgyvendinti?

– Mes turime su ministerijomis, valstybinėmis įstaigomis, savivaldos lygmeniu, nevyriausybinėmis organizacijomis galvoti. Jei visos šios sritys susijungs bendram tikslui siekti, rezultatas bus. Svarbiausia turėti tą pradinę viziją pasakyti, kad mes dėl to susitariame ir nuosekliai jos siekti.

– Nors biudžetas dar nepatvirtintas, mokytojų profesinės sąjungos pirštu rodo į du kartus mažiau pažadėtas naujas lėšas, nei kad anksčiau buvo žadama. Lapkričio mėnesį yra planuojamas streikas. Kad įsipareigojimai neįgyvendinti, prisipažįsta ir ministras Algirdas Monkevičius. Jo teigimu, taip nutiko, nes biudžetas orientuotas į socialinę politiką. Prezidentas siūlo profesinėms sąjungoms tartis, nestreikuoti. Ko gi tada verti susitarimai, kai jų nėra laikomasi?

– Be jokios abejonės susitarimų privaloma laikytis ir tai yra nekvestionuojamas dalykas. Kaip mes galime pasitikėti savo valstybe, jos institucijomis, jeigu susitarimų nėra laikomasi. Žinoma, jeigu yra vienoks ar kitoks nuokrypis, ir jisai egzistuoja visose srityse, ir tai neišvengiama, turime sėstis ir kalbėtis, kodėl taip atsitiko, kokie tolesni žingsniai, ir koks galimas sprendimo būdas. Profesinės sąjungos ir mokyklų bendruomenė turi žinoti, koks bus tolesnis kelias, turi gauti atsakymus, kodėl nebuvo laikomasi susitarimų, kaip bus jų reikalavimai įgyvendinami.

– Jūs gal jau turite atsakymą? Galbūt prezidentas domėjosi, kaip taip susiklostė, kad buvo pažadėta iš ministerijos skirti vieną pinigų sumą, o staiga biudžetui pasiekus Seimą paaiškėjo, kad ten yra perpus mažiau?

– Kiekvieną rudenį dvi didžiausios mokytojų profesinės sąjungos su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija derasi dėl įsipareigojimų švietimui. Po to yra pasirašoma šakos kolektyvinė sutartis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija su Milešino (Egidijus Milešinas yra Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas - LRT.lt) vadovaujama profesine sąjunga būtent ir derėjosi dėl šakos kolektyvinės sutarties. Ta sutartis buvo perduota pasirašyti vyriausybei ir dabar vyriausybė, sutarties, dėl kurios punktų buvo deramasi, kol kas nėra pasirašiusi. Vyksta tolesnės diskusijos ir sprendimai. Mes tikimės, kad rezultatas bus pasiektas kuo greičiau ir nedelsiant. Pats svarbiausias dalykas yra ne tik mokytojas, bet ir vaiko interesai.

– Būtent vaikai, ypač regionuose, ir toliau yra priversti mokytis pustuštėse mokyklose, kuriose išsilavinimo kokybė smarkiai nusileidžia, palyginti su didžiaisiais miestais. Vis didėja socialinė atskirtis. Tai ne visai dera su prezidento siūloma gerovės valstybės koncepcija. Kaip spręsti šį iššūkį siūlo šalies vadovas?

– Greitų sprendimo būdų nėra. Švietimo sritis yra be galo kompleksiška sritis. Norint surasti rezultatą, geriausią sprendimo būdą, reikia susėsti, nuosekliai peržiūrėti visą švietimo sistemos architektūrą ir aiškiai įsivardinti, kur yra švietimo sistemoje mūsų prioritetai, ką mes norime pasiekti. Ar mes norime išlaikyti mokyklas kaip švietimo ir kartu kultūros centrus regionuose? Ar mes norime gerinti švietimo ugdymo kokybę ir galbūt galvoti apie mokyklų tinklo jungimą? Kaip jau minėjau, vieno greito ir teisingo būdo švietimo sistemoje nėra. Kaip tik reikėtų labai nuosekliai ir kritiškai peržiūrėti visą švietimo sistemą ir aiškiai įsivardinti, ko mes siekiame.

– Pritartų prezidentas, jeigu būtų svarstoma optimizuoti mokyklų tinklą, kai kurias jų uždarant?

– Kol kas reiktų aiškiai įsivardinti ir paskaičiuoti, ką mes pasiektume pasirinkę vieną ar kitą sprendimo būdą. Turbūt reikėtų kalbėtis su savivaldybėmis, mokyklų bendruomenėmis, profesinėmis sąjungomis, ir, žinoma, ministerija.

LRT.lt primena, kad prezidentas Gitanas Nausėda Švietimo, mokslo ir kultūros vyriausiojo patarėjo ieškojo beveik tris mėnesius. Kiek daugiau, nei prieš 2 savaites, spalio 7 d. paaiškėjo, kad ja tapo Sonata Šulcė. Prieš tai ji Švietimo, mokslo ir kultūros skyriuje dirbo patarėja. S. Šulcė Vilniaus universitete yra baigusi istorijos ir antropologijos bakalauro studijas ir politikos mokslų magistro studijas. Vyriausioji patarėja dirbo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, buvo atsakinga už ilgalaikės kultūrinės veiklos planavimą ir organizavimą. Ji taip pat rengė publikacijas apie kultūros istoriją įvairiems Lietuvos žiniasklaidos leidiniams, yra išleidusi knygą „Vilniaus istorijos: gidas po XVIII a. miestą“.

Parengė Vismantas Žuklevičius