Lietuvoje

2019.11.02 10:57

Lietuvis leidosi į misiją Jemene: realybė pranoko visus susikurtus vaizdinius

Indrė Urbaitė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.11.02 10:57

„Buvo sudėtinga dirbti su pacientais, nes jie neturi elementarios pagarbos gydytojui. Labai lengvai įsižeisdavo. Yra keletas atvejų, kuomet dėlpasikeitusios diagnozės gydytojas, apžiūros metu, būdavo tiesiognužudomas“, – LRT RADIJUI sako A. Slavuckis, ne kartą dalyvavęs humanitarinėse misijose.

Bijojo būti susprogdintas

Humanitarinis darbas – tai gyvenimo būdas ir pašaukimas, teigia Andrius Slavuckis, dirbantis su organizacija „Gydytojai be sienų“ („Medecins Sans Frontieres“ – LRT.lt). Vilniaus universitete įgijęs archeologo specialybę, A. Slavuckis patraukė į Prancūziją, kur gilinosi į humanitarinės logistikos mokslus. Baigęs juos, jaunas vyras pasekė savo tėvo pėdomis – jis dvidešimt dvejus metus dirbo toje pačioje organizacijoje kaip ir šiuo metu jo sūnus Andrius.

Prieš skrendant į karinių konfliktų draskomą Jemeną, humanitarinės logistikos specialistas sako prieš kelionę skaitęs ir bandęs įsigilinti į esamą situaciją šalyje, tačiau realybė pranoko visus susidarytus vaizdinius.

„Tiesioginio skrydžio į Jemeną nebuvo. Oro uostas bombarduotas. Vyravo blokada. Leidomės Džibutyje, iš kur mažu lėktuvėliu kilom į Jemeną. O ten nusileidus, mūsų mažą lėktuvėlį su vos dviem keleiviais pasitiko didžiulis autobusas, nešikai – visi puolėsi mums padėtis. Nenuostabu, atskrendančių ar išskrendančių lėktuvų nėra, aplinkui apdegę lėktuvai, išdaužyti angarai, o žmonės darbo pasiilgo“, – pirmaisiais įspūdžiais iš saulės nugarintų dykumų, kalnų ir gilių slėnių išvagotos, sausringuose Arabijos pusiasalio pietvakariuose įsikūrusios jauniausios Artimųjų Rytų valstybės dalinasi Andrius.

Nors pirmasis įspūdis Jemene buvo liūdnas ir slegiantis, tačiau pašnekovas jau spėjo save užgrūdinti kitose karo ar ligų išvargintose šalyse, tad, kaip pats sako, esamą situaciją priėmė ramiai, tarsi taip ir turėtų būti. Andrius tikina, kad dirbti šioje šalyje buvo ne tik sunku, bet ir labai pavojinga.

„Koalicinės pajėgos subombardavo pagrindinius kelius, įvairias susisiekimo priemones, angarus. Mums buvo labai sunku įrengti savo sandėlius. Bijojome, kad ir mus gali subombarduoti vien dėl įtarimų, kad galime, pavyzdžiui, slėpti ginklus“, – pasakoja humanitarinės logistikos žinias 28 mln. gyventojų turinčiame Jemene pritaikęs lietuvis.

Vandens stygius

Pasak jo, karo niokojamas kraštas skendo šiukšlėse. „Buvo susprogdinta atliekų rūšiavimo infrastruktūra, visos atliekos gulėjo gatvėse. Siaubingas vaizdas. Ligoninės bombarduojamos. Didelės geriamojo vandens tiekimo problemos, – apokaliptinius Jemeno vaizdus LRT RADIJUJE piešė A. Slavuckis. – Jemenas jaučia didelį vandens trūkumą: nedaug vandens saugyklų, o gruntinis vanduo greitai baigsis. Dėl šių priežasčių buvo tikrai labai sunku dirbti“.

Nepaisant išorinių trukdžių ir infrastruktūros stokos, Andrius sako buvo maloniai nustebintas vietinių žmonių išsilavinimu.

„Naftos platformos neveikė, tad ten dirbę aukštos kvalifikacijos specialistai, likę be darbo, padėjo mums. Su jais buvo labai gera dirbti, – sako humanitarinėse misijose dalyvaujantis vyras. – Tačiau jei apskritai, tai būdavo gan sudėtinga išsikviesti kokį vietinį specialistą, nes reikėdavo gerai žinoti jų gentinę sistemą, kas ką proteguoja, kas kokį giminaitį turi. Ten labai lengva įsipainiot į tas povandenines santykių sroves ir prisidirbt“.

Andriui akis į akį teko susidurti su bado kamuojamais paprastais Jemeno gyventojais. Pasak jo, pagrindinė bado priežastis yra ne maisto trūkumas, tačiau galimybė jo įsigyti.

„Visų pirma ten yra blokada, tad įvežti ką nors į Jemeną labai sunku. Antra bėda – valstybinio sektoriaus darbuotojai mėnesiais nebegaudavo algų. Atlyginimai vėluodavo pusę metų, – pasakoja A. Slavuckis. – Dienos metu pakelėse sėdi daugybė be darbo likusių vyrų ir valgo vietinio augalo kato lapus. Mums tiekdavo vištieną, kurios porcijos palaipsniui mažėdavo – vištienos gabaliukų būdavo vis mažiau ir mažiau. Buvo akivaizdu, kad kažkas vyksta“.

Smaugikinių šeimos augalas katas (lot. Catha edulis) yra ypatinga Jemeno kultūros dalis. Jis yra didelis, lėtai augantis, tačiau pasiekiantis iki 6 metrų aukštį. Jemene katas yra plačiai auginamas ir dažniausiai naudojamas kramtymui. Šio augalo sultys žmogaus organizmui turi panašų poveikį į kofeino. Katą Jemenas eksportuoja visiems savo kaimynams ir kitoms artimoms šalims. Kato lapus Jemene kramto tiek vyrai, tiek moterys.

Pagrobtąjį sočiai pamaitindavo

Pašnekovą Jemene stebino ir net šokiruodavo vietinių gyventojų negatyvus požiūris į medikus. „Jiems buvo nesuprantamas mūsų nemokamos medicinos formatas. Nemokami dalykai ten yra nepatikimi ir laikomi niekam tikusiais. Vaistinių savininkai pyko, kad mes griauname nusistovėjusią tvarką ir vaistus duodame nemokamai. Pacientai prašydavo kažko suleisti, kokių tai antibiotikų. Nepasitikėdavo jie medikais.

Buvo sudėtinga dirbti su pacientais, nes jie neturi elementarios pagarbos gydytojui ar seselei. Labai lengvai įsižeisdavo. Yra keletas atvejų, kuomet dėl pasikeitusios diagnozės gydytojas, apžiūros metu, būdavo tiesiog papjaunamas, nužudomas, – protu sunkiai suvokiamą realybę Jemeno ligoninėse komentuoja organizacijos „Gydytojai be sienų“ darbuotojas. – Artimiesiems dažnai nepatikdavo, kaip gydytojas pasako paciento diagnozę. Kildavo rimtų pykčio protrūkių, kuriuos tekdavo gesinti“.

Andrius pasakoja, kad Jemene grobti žmones yra sena tradicija, tačiau šalį paralyžiuojanti „Al Qaeda“ (islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė – LRT.lt) šią tradiciją pavertė žiauriu kovos įrankiu.

„Pagrobimo ritualas Jemene gyvuoja amžius. Taip sprendžiami gentiniai konfliktai. Pagrobtasis būdavo kaip svečias – pagrobėjo namuose valgydavo sočiai ir jausdavosi saugiai. Tačiau dabar nusistovėjusi sistema žlunga dėl teroristinių organizacijų, tokių kaip „Al Qaeda“.

Labiausiai bijomasi, kad nebūtume pagrobti būtent šios teroristinės organizacijos, kuri su pagrobtaisiais elgiasi žiauriai ir dažnai tų pagrobtųjų gyvenimai pasibaigia tragiškai, – apie teroristų keičiamas tradicijas ir nešamą smurtą šalyje pasakoja A. Slavuckis. – Buvo baisu važiuoti per kelio užkardas ir matyti daugybę ginkluotų vyrų. Niekad nežinai, kaip gali pasikeisti įvykiai“.

Atrodėme kaip ufonautai

Kitaip nei Jemene, kur šalis iki šiol yra kamuojama karo, Afrikoje Andriui teko padėti žmonėms kovoti su įvairiomis ligomis. Siera Leonėje, prisimena Andrius, neretai vietiniai buvo nematę baltaodžio žmogaus, kuris didelio pasitikėjimo jiems nekeldavo.

„Siera Leonės kaimas. Žmonės beveik arba visai nematę balto žmogaus. Staiga pasirodo automobiliai, nusileidžia malūnsparnis ir į kaimą ateina geltonai apsirengę ufonautai kažkokie – įsivaizduokite kaip vietiniams turėtų būti keista susidurti su padėti norinčiaisiais, – vietinių gyventojų reakcijas, į padėti ateinančius baltaodžius, vaizdžiai nusako pašnekovas. – Turėjome atskirą padalinį žmonių, kurie eidavo per kaimus ir pasakodavo kas yra „Gydytojai be sienų“, kaip mes dirbame, kokie yra Ebolos viruso simptomai – tiesiog šviesdavo žmones prieš mums pasirodant, kad jie ir patys ateitų į mūsų centrus“.

A. Slavuckis sako, kad nėra lengva įtikinti vietinius ateiti gydytis, mat vis dar labai tikima liaudies medicina.

„Labai padeda tai, kad tie, kurie ateina ir pasveiksta, būna geras pavyzdys kitiems. Jie papasakoja kaip mes dirbame ir tuomet atsiranda pasitikėjimas, – viliasi „karštuosiuose pasaulio taškuose“ dirbantis vyras. – Deja, dabar Ebolos virusas žiauriai išplito Konge (Kongo Demokratinė Respublika – LRT.lt). Viską sunkina dar ir vykstantis etninis karas tarp skirtingų grupių. Dėl to labai sunku patekti į tam tikras teritorijas. Tenka nuolat vesti derybas su įvairiausiomis grupuotėmis. Dėl šios priežasties šis virusas yra labai sunkiai stabdomas“.

Andrius sako, kad mes, europiečiai, daromės nejautrūs tiems, kas yra toli ir su mumis mažai siejasi, mat daug labiau išgyvenome dėl sudegusios Notre Dame (Paryžiaus Dievo Motinos katedra (pranc. Cathédrale Notre-Dame de Paris) – LRT.lt) katedros, nei dėl to, kas, pavyzdžiui, kasdien vyksta Siera Leonėje ar Konge.

„Tai atrodo taip tolima. Nerealu. Kažkokia Ebola kažkokiame Konge... Kaip ta Ebola palies Lietuvą? Iš dalies dėl to (dėl vyraujančių stereotipų – LRT.lt) žmonės ir nereaguoja jautriai, – liūdnai konstatuoja pašnekovas. – Gyvename informacijos pertekliuje, kasdien gauname daugybę žinių, sunku atsirinkti kas svarbu, o kas ne. Feisbuke žiūrime tik žemyn ir žemyn – retai kada sustojame ir įsigiliname į žinutės turinį. Kažkokia absurdiška, juokinga žinutė sulaukia dėmesio, o apie baisią situaciją Konge iš vis mažai informacijos. Atrodo, niekam tai neberūpi“.

Mėgiamu darbu įprasmina gyvenimą

A. Slavuckis sako, kad nemažai pasirinkusiųjų tokį humanitarinį darbą, jį meta, mat apima nevilties, bejėgiškumo jausmas, o neretai grįžus į namus būna sunku integruotis į savo taip vadinamą normalų gyvenimą. Lietuvis tikina, kad jam normalus gyvenimas yra ten, kur žmonės, išvarginti karų, konfliktų, skurdo ir bado, miršta arba yra išgelbėjami.

„Man ten gyvenimas patapo normalus. Aš čia (į Lietuvą – LRT.lt) grįžtu kaip į nenormalų gyvenimą, – sako Andrius. – Kuomet grįžtu į Lietuvą, viskas čia atrodo „vau“ – neįtikėtinas progresas, viskas pažengę. Pastebiu daugybę kritikuotinų ydų, tačiau suprantu, kad esu atitrūkęs nuo tokio gyvenimo ir man dabar rūpi visai kiti dalykai“.

Šiuo metu Andrius gyvena ir dirba toje pačioje vietoje – PAR. Nors, pasak jo, ten ir nėra kažkokių konfliktų, tačiau gyvenimas labai skiriasi nuo to, koks yra Lietuvoje. „Aš esu vilnietis. Mano sąmonėje tai yra didmiestis. O aš gyvenu kaime kažkur PAR. Tai žinoma, kultūriniai, mentaliteto skirtumai yra labai dideli“, – tikina A. Slavuckis.

Pašnekovas sako sulaukiantis kritikos, kad užsiimti humanitariniu darbu yra kvaila, tačiau į kritiką atsako argumentu, kad kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis, o mėgti darbą ir matyti jo vaisius yra didelė dovana.

„Kiekvienas turime savo supratimą kaip gyventi. Nežinau, kodėl kažkas turėtų kritikuoti mane, neva tai esu kvailelis. Aš darau tai, kas man patinka ir įprasmina mano gyvenimą. Dėl to aš labai džiaugiuosi. Kiekvieną dieną į darbą einu su malonumu ir matau savo darbo vaisius. Tie vaisiai pasirodo tikrai labai greitai. Dėl tų rezultatų dirbti tokį darbą yra tiesiog „nerealu“, – tikina Andrius.

„Humanitarinis darbas yra labai svarbus, nes galbūt aš esu labai privilegijuotas žmogus: esu gimęs labai geru metu, labai geroje ir saugioje vietoje, gavau gerą išsilavinimą nemokamai, turiu galimybę keliauti – mano pasas atidaro daugybės šalių duris, – Lietuvos privalumus vardija pašnekovas. – Dėl to aš jaučiu, kad turiu tomis privilegijomis pasinaudoti ir padėti kitiems“.

LRT.lt primena, 2015 m. Jemeno sostinėje Sanoje prasidėjo masiniai sukilėlių protestai prieš prezidento politiką. Ali Abdullah Saleh šalininkai ir sukilėliai užėmė prezidento rūmus ir paskelbė prezidentui namų areštą. Po valdžios nuvertimo šalyje kilo didelis susipriešinimas, peraugęs į pilietinį karą tarp Houthi sukilėlių, bendradarbiaujančių su Saleh, ir prezidento Hadi šalininkų, remiamų JAV, Prancūzijos ir Saudo koalicijos. Pilietinis karas peraugo į tarptautinį konfliktą prasidėjus Saudo Arabijos bombardavimo kampanijai.

Jemeno karas yra vienas sudėtingiausių šiuo metu vykstančių karinių konfliktų, o situaciją šalyje Jungtinės Tautos įvardija kaip pačią didžiausią humanitarinę krizę pasaulyje. 2015 m. prasidėjęs Jemeno karas jau nusinešė per 67 tūkst. jemeniečių gyvybių, iš kurių beveik 18 tūkst. – civilių, žuvusių nuo tiesioginių karo veiksmų. Dar dešimtys tūkstančių mirė nuo bado ir ligų, o maždaug 24 milijonams žmonių – daugiau nei 80 proc. gyventojų – reikalinga humanitarinė pagalba.

Parengė Vismantas Žuklevičius