Lietuvoje

2019.10.20 20:39

Vilpišauskas apie 100 prezidento dienų: turinio trūksta daugelyje sričių

LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt, Nemira Pumprickaitė2019.10.20 20:39

Šią savaitę suėjo 100 dienų, kai prezidentas Gitanas Nausėda pradėjo penkerių metų kadenciją. Per tą laiką jis buvo išvykęs su vizitu aštuonis kartus. Pasisakė, kad nori dialogo su Baltarusija. Pabrėžė, kad jo vizituose bus labai svarbi ekonominė diplomatija. Neišsižadėjo savo gerovės valstybės vizijos, pabrėždamas, kad gerovės valstybė neįmanoma be solidarumo jausmo, nes gerovė – tai ne tik eurai ir procentai, tai ir bendrumo jausmas, pagarba vienas kitam, mėginimas rasti sprendimus, kurie reikalauja kompromiso.

Todėl prezidentas ne tik atsiveria pats, bet ir atveria prezidentūrą žmonėms. Prezidentas privalo nebijoti žmonių, bendrauti su jais. Tą darau ne tik aš, sakė Gitanas Nausėda, bet ir mano žmona Diana.

Apžvelgdamas savo 100 dienų G. Nausėda pabrėžė, kad didžiausias jo rūpestis – senjorai. Prisipažino, kad jam gėda, kokias socialines garantijas valstybė jiems suteikė, ir išreiškė viltį, kad jie bus pakviesti prie bendrųjų gėrybių stalo. Apie pirmąsias 100 dienų prezidento kadencijoje sekmadienio vakarą pokalbis su dviejų prezidentų – Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės – patarėjais Ramūnu Vilpišausku ir Mindaugu Linge.

Po 100 dienų prezidento poste, Gitanas Nausėda sako, kad didžiausias jo rūpestis – senjorai

– Pone R. Vilpišauskai, ar galite prisiminti, kaip jūsų prezidentai praleido tas pirmąsias 100 dienų, kam jos buvo skirtos, kiek per jas apskritai galima nuveikti ir ar galima vertinti, ko tikėtis iš prezidento po to, kai praėjo pirmosios 100 jo darbo dienų?

– R. Vilpišauskas: Turbūt pradžioje labai svarbus, gal net svarbiausias uždavinys yra suformuoti komandą, kuria būtų pasitikima ir kuri būtų pajėgi. Sugebėtų realizuoti, padėti prezidentui realizuoti savo tikslus, savo viziją.

– Ir kaip jums atrodo ta prezidento komanda, kurią mes dabar jau matome?

– R. Vilpišauskas: Mano pirmas įspūdis, kad jos formavimas vyko sunkiai. Galbūt būtų buvę paprasčiau, jei prezidentas pats nebūtų skubėjęs komentuoti, kaip viskas puikiai vyksta ir kiek čia daug pretendentų. Mane šiek tiek stebina tai, jog prezidentas G. Nausėda, nors ir buvo aktyvus viešųjų diskusijų dalyvis ir dirbo ne tik banke, bet ir Vilniaus universitete, ir ne tik dėstė, bet ir aktyviai buvo įsitraukęs į akademinę veiklą, visgi atrodo, kad jis ne taip gerai žino, kas yra kas Lietuvoje. Ir daugiausia, ką aš matau, jis pasitiki ir remiasi tais žmonėmis, kurie dalyvavo rinkimų kampanijoje. Ir tai kelia riziką, kad susikurs savotiškas pritariančiųjų burbulas aplink jį ir nebus galimybės pasitikrinti netipinių, kontroversiškų idėjų savo artimiausiame rate, nes vis dėlto patarėjai turėtų ne tik pateikti informaciją, bet ir kritiškai sugebėti ją įvertinti.

– Pone M. Linge, ar prezidentė D. Grybauskaitė taip pat pradėjo per 100 dienų komandą formuoti pirmiausia? Ir kaip jums atrodo prezidento G. Nausėdos komanda?

– M. Lingė: Prezidentė D. Grybauskaitė išnaudojo konstruktyviau galbūt tą laiką jau iki kadencijos pradžios nuo išrinkimo. Noriu pasakyti, kad jos komanda buvo suformuota praktiškai visa – visi vyriausieji patarėjai ir beveik užpildytos visos grupės. Ir jau netgi tie žmonės žinojo iš anksto, kurie bus paskirti patarėjais, jie jau turėjo laiko iki kadencijos pradžios pagalvoti apie tuos pirmuosius darbus, stebėti politinę aplinką, pratintis prie tos būsimos politinės darbotvarkės. Tai jau vien tas pats suformavimo momentas, jau ruošimasis, pavyzdžiui, pati prezidentė, susitikinėdama ar su politikais, ar su politologais, kas tai bebūtų – viešosios nuomonės formuotojais – iki kadencijos pradžios, jau buvo praktiškai pagalvota ir kokie žingsniai bus padaryti dėl Vyriausybės, kaip bus elgiamasi. Tas laikas neužsitęsė ilgai – tvirtinimas. Šiuo atveju, matėme, kad praktiškai iki paskutinės dienos terminas buvo išnaudotas, ir nebuvo aišku, kurie ministrai tikrai keisis, ar patvirtins tuos, kuriuos siūlo koalicija ir panašiai.

R. Vilpišauskas: Aš dar atkreipčiau dėmesį į tą aplinkybę, kuri, mano nuomone, svarbi, kad prezidentas G. Nausėda, pradėdamas vadovauti Lietuvai šiose pareigose, turi mažiausiai politinės veiklos ir apskritai darbo viešajame sektoriuje patirties iš visų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje dirbusių prezidentų. Manau, nepriklausomai nuo to, ar gerai, ar blogai, čia kitas klausimas, bet tai reiškia, kad reikia tam tikro laiko, kad suprastų, kokios žaidimo taisyklės čia. Kad suprastų, kur yra balansas tarp bendradarbiavimo su Seimo dauguma ir Vyriausybe.

– Ir ta prasme prezidentė D. Grybauskaitė buvo geresnėje pozicijoje ir prezidentas V. Adamkus taip pat?

– R. Vilpišauskas: Ir ji, ir prezidentas V. Adamkus. Ypač antroje kadencijoje jis jau turėjo visos pirmosios kadencijos patirtį. Algirdas Brazauskas irgi. Ir Rolandas Paksas, beje, taip pat įvairiose pozicijose, pradedant meru ir premjeru. Tai labai lengva tokioje situacijoje, ne visai suprantant žaidimo taisyklių, tapti kažkieno įrankiu.

– Tai va, kadangi jis neturi – prezidentas G. Nausėda – tokio, kaip jūs sakote, didelio įdirbio politinėje sferoje, bet jis dar rinkimų kampanijos metu yra pabrėžęs norą susodinti visus prie stalo ir ieškoti kompromisų, remtis dialogu, o ne aiškintis santykius tarpusavyje. Jis kalba apie solidarumą ir pagarbą vienas kitam. Bet tai, kas vyksta Seime, yra absoliučiai priešinga, negu norėtų pats prezidentas. Tai ar jis gali pasiekti persilaužimo, nesuvaldęs to šaršalo Seime, t.y. kai dabar valstybėje yra daugiau pagiežos nei noro susitarti, o žmonės visa tai sieja su valdžia?

– M. Lingė: Tai tas viešas pasakymas, kad bus daugiau taikymo, bus daugiau vienybės ir to dialogo, tai iš tiesų tai yra instrumentas, turbūt labiau galios instrumentas kitoms grandims, žaidžiančioms politiniame lauke ar politiniame žaidime. Jos tada gali agresyviau veikti, nes žino, kad galbūt prezidentas nenorės konflikto, nenorės susikiršinimo, susipriešinimo ir jo pozicija bus nuosaikesnė, o kitos valdžios grandys pasieks lengviau savo savo tikslų, savo rezultatų. Gali būti, kad tuo ir naudojasi – pačia pradžia, politinės patirties stoka ir tos ribos, politinio lauko erdvės ir galių ribos jos yra perbraižomos.

R. Vilpišauskas: Aš sakyčiau, kad tai, ką mes girdime pastaruoju metu, iš prezidento G. Nausėdos šiek tiek skiriasi nuo tos rinkiminės kampanijos retorikos. Aš girdžiu mažiau kalbėjimo apie moderavimą, poreikį tartis, ieškoti kompromiso, bet jau girdime frazes, kad „visuomenė matys Seime tuos, kurie nepritars mano siūlymams“.

– Tai čia patarėjas taip kalbėjo. Gal čia nepatyrimas jo lūpomis kalbėjo?

– R. Vilpišauskas: Aš nežinau, bet darau prielaidą, kad taip galvoja turbūt ir prezidentas. Tai to aiškaus jo pasakymo, kad „tarkimės, žiūrėkime, ieškokime bendrų vardiklių“ kol kas nesimato. Manau, netrukus bus pagrindinis išbandymas, kada bus svarstomas, priimamas kitų metų biudžetas.

– Pone M. Linge, kiek prezidento ir Seimo tarpusavio santykiai lemia atmosferą ir pokyčius valstybėje? Seimu, ir tuo pačiu su Vyriausybe, čia tokių buvo nemažai komplikacijų prezidentės D. Grybauskaitės valdymo metu. Ypač baigiantis antrajai kadencijai.

– M. Lingė: Buvo įvairios patirties su įvairių politinių jėgų atstovais. Tos išvados tikrai ir keitėsi, ir tie santykiai keitėsi. Visokių patirčių būdavo, ir čia priklauso tikrai nuo bendrų tikslų. Mes demonstravome su visais norą dirbti, konstruktyviai dirbti, tik priemonės galbūt skyrėsi. Su tais pačiais valstiečiais buvo dialogas iš pat pradžių, noras ir padėti jiems pirmuosius žingsnius žengti, kaip naujokams atėjusiems. Tik paskui politiniai skaičiavimai prasidėjo. Iš tikrųjų tas dialogas, jisai vis tiek turi būti brėžiamas supratimu, kad daužymasis arba tos takoskyros, konkurencija, be abejo, ji užprogramuota yra politinė, niekur nedingsi. Bet vis tiek turi būti rastas bendras vardiklis ir tos kompetencijos, kurios yra atidėliotos Konstitucijoje – vienos vieniems, kitos kitiems – jų taip ir stengtasi buvo neperženginėti.

– Dar vienas klausimas, kurį aš norėčiau būtinai paliesti, tai yra tos atviros prezidentūros klausimas, ką pabrėžia prezidentas. Kad ji gali prisidėti prie vidaus nuotaikų, vidaus atmosferos, vidaus šalies sveikatos gerinimo. Tarkime, prezidentės D. Grybauskaitės laikais prezidentūra garsėjo kaip stiklo kalnas, į kurį užkopti ne kiekvienam lemta. Tai ką jūs manote apie šitą prezidentūros atvirumą?

– R. Vilpišauskas: Kol kas aš matau vienintelį skirtumą. Dabar, lyginant su tuo, kas buvo dirbant D. Grybauskaitei, tai priėmimas inauguracinis, apie kurį šią savaitę prezidentas G. Nausėda pajuokavo. Tiktai man ir liko neaišku, ar jis čia ironizavo, ar rimtai kalbėjo apie tai, kad netinkamai buvo organizuotas svečių kvietimas. Prezidentė D. Grybauskaitė šitų renginių neorganizavo, tai čia aš iš tiesų matau pokytį. Sugrįžimą prie tos ankstesnės tradicijos, kurią praktikavo ir prezidentas Valdas Adamkus, ir turbūt ir anksčiau tai buvo. Na, o renginių prasme, aš čia didelio skirtumo nematau, nes tų renginių visada būdavo daug ir dirbant prezidentui V. Adamkui, ir po to prezidentė D. Grybauskaitė irgi neatsivėrė visiškai bet kokioms iniciatyvoms. Gal turėjo savo požiūrį į tai, kas turėtų būti organizuojama prezidentūroje, kas ne. Natūralu, kiekvienas prezidentas turi savo įsivaizdavimą, bet kol kas ta retorika apie atvėrimą, mano nuomone, apsiriboja tiktai pokyliais ir priėmimais.

– Prezidentui G. Nausėdai yra prikišama, kad jis pernelyg daug kalba apie savo sutuoktinę. Vis nepamiršta jos visur paminėti ir ne tik savo jausmų, bet dabar ir jos veiklos – jisai kalba, kad ji irgi yra atvira ir dirba. Tai smerktina, nes kai kurie jį smerkia. Esą tai rodo, kad jis yra silpnas ir pernelyg daug kalba apie savo žmoną, ar tai yra puikus elgesys, prie kurio mes tiesiog esame nepratę?

– R. Vilpišauskas: Nemanau, kad tai smerktina. Man atrodo gražu, kai sutuoktiniai džiaugiasi vienas kitu kokias pareigas jame beužimtų ir kur bedirbtų. Bet, man atrodo, tie, kurie kritiškai vertina, žiūri tai per viešųjų ryšių prizmę ir turbūt mato tai tiesiog kaip vieną iš to aktyvaus veikimo viešųjų ryšių srityje, kurį irgi išskirčiau kaip turbūt vieną pagrindinių kol kas prezidento G. Nausėdos veikimo ypatumų.

– Tai jūs norite pasakyti, kad daugiau viešųjų ryšių, negu turinio per 100 dienų?

– R. Vilpišauskas: Taip. Man atrodo, kad turinio daugelyje sričių trūksta kol kas. Iš tiesų aš matau įvairių pasisakymų ir viešų veiksmų, kuriuos atlieka prezidentas. Kurie atrodo tiesiog kaip viešųjų ryšių elementai, kurie kol kas atrodo pasiteisino, nes palaikymas visuomenėje labai aukštas. Tai prezidentas bet kokiam kritikui gali atsakyti, „žiūrėkit, aš viską darau teisingai“.

M. Lingė: Prezidentė savo situaciją, kaip matėme, būdama viena ji matė tai net kaip savo stiprybę, kaip savo nepažeidžiamumą, kai per įvairias aplinkas ar per šeimos narius, giminaičius įvairius bandoma kartais eiti, užkabinti, juos įtraukti ir atakuoti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis. Ir tada tarsi yra spaudžiamas ir pats šalies vadovas, tai tokių situacijų, kaip jis sakydavo, nuo tokių situacijų yra apsaugota. Norisi tiesiog pastebėti ir palinkėti galbūt prezidentui, viskas prieš akis jam dar, daugiau tokios drąsos ir politinės atsakomybės veikti ten, kur yra suprojektuotos konstitucinės atsakomybės. Kaip, pavyzdžiui, dabar girdėjome, kad tarsi Astravo klausimą prezidentas norėtų perleisti iš politinio lygio į ekspertinį. Tai tikrai to darbo šioje vietoje yra. Bet jeigu pasakoma, kad politinės atsakomybės dabar jau nebereikėtų, reikėtų daugiau ekspertų kalbos, na, tai iš tikrųjų yra norima galbūt pabėgti. Kaip ir panašiai, dabar šių dienų signalas, yra kalbant apie Seime svarstytą Baudžiamojo Kodekso pataisą dėl šnipų. Matome, kad galbūt tai yra ir prezidentūros palaimintos pataisos. Bet tomis pataisomis kalbama, kad taip yra ribojamos paties prezidento konstitucinės galios, kurių niekas neturėtų riboti jokiais papildomais įstatymais. Tai iš tikrųjų, jeigu daugiau būtų ryžtamasi veikti drąsiai, atsakingai tai iš tikrųjų ir tų papildomų instrumentų ar priedangos elementų nereikėtų ieškoti.

– Ačiū labai už jūsų įžvalgas apie 100 prezidento dienų.