Lietuvoje

2019.10.19 18:15

Kritikė „Džokerio“ girti neskuba: abejoja, ar psichikos sveikatos temos vaizduojamos pagarbiai ir etiškai

Gabija Narušytė, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt2019.10.19 18:15

LRT RADIJO kalbintos kino kritikės Mantės Valiūnaitės manymu, psichikos ligos filme „Džokeris“ ypač supaprastinamos ir vaizduojamos klišėmis. Kaip bebūtų, vertindamas šios kino juostos sėkmę, psichiatras Jonas Fugalis sako, kad kiekvienas jame gali atrasti dalelę savęs, nes visi turime agresyvių impulsų, su kuriais tenka tvarkytis.

Vienas spalvingiausių blogiukų kino istorijoje pirmą kartą sukurtas 1940 m. ir nuo tada komiksuose, knygose, filmuose, serialuose yra pasirodęs apie 250 kartų. Didžiuosiuose ekranuose „Džokeris“ debiutavo 1966 metais, tačiau išskirtiniu tapo tada, kai jį suvaidino Jackas Nicholsonas.

Žinomas iš „Pagirios Las Vegase“ ir kitų filmų režisierius Toddas Phillipsas naujoje juostoje apie juokdarį pateikė Džokerio gimimo istoriją. Gotamo mieste savo vietos gyvenime nerandantis Arturas Fleckas dienomis dirba klounu vaikų šventėse, o vakarais stengiasi prasimušti kaip „stendapo“ komikas. Deja, gyvenimu nusivylęs, praradęs psichologinę pagalbą ir kartėlio kupinas A. Fleckas vieną dieną tampa chuliganų auka ir pamažu ima virsti cinišku, žiauriu ir negailestingu Džokeriu.

„Kiekvienas šiame filme gali atrasti dalelę savęs, nes visi turime agresyvių impulsų, su kuriais tenka tvarkytis. Šis filmas užkabina, nes kiekvienas iš mūsų turi ir tų geranoriškų intencijų. [...]

Filmas leidžia pamatyti, kas nutinka, kai panyrama į beprotiško pasyvumo ir negalėjimo susitvarkyti su situacija jausmą, turint omenyje ir tai, kad bendruomenė nepadeda. Džokeris išsiskiria, nes jis pasiekia tokią gyvenimo stadiją, kurioje negali elgtis kitaip“, – sako J. Fugalis.

Atskleidžia visuomenės ydas

M. Valiūnaitė ypač pabrėžia filme atskleidžiamo neteisybės visuomenėje aspekto svarbą.

„Šiame filme svarbi neteisybė tarp tam tikrų struktūrų, veikiančių mūsų gyvenimus. Galbūt tai žmonėms kelia empatiją, nes tai yra tarsi visuomenės produktas, įkūnijantis visas silpno ir pažeidžiamo žmogaus puses.

Žiūrovai gali pamatyti, kaip atrodo abejingumo, ekonominės krizės, beatodairiško individualizmo rezultatai, bet manau, kad suveikia ir kontroversiškumas. Tada daugelis žiūrovų nori patys įsitikinti, kurioje pusėje jie labiau yra“, – aiškina kino kritikė.

J. Fugalis sako, jog Džokerio, išgyvenančio atskirtį ir patyčias, gyvenimo tragedija virsta tragikomedija tuomet, kai visuomenė jį atstumia.

„Tragedija tikrai yra. Kai žmogui gyvenime yra labai sunku, jis stengiasi kabintis, tačiau kai jam nepavyksta, o aplinkiniai nepadeda ir Džokeris susiduria su pajuoka, filme įvyksta virsmas. Džokeris nusprendžia nebebūti tik pasyviu savo gyvenimo veikėju – jis imasi kurti komediją, o ne tragediją, nes yra kur kas lengviau pakelti komedijos absurdą nei tragediją.

Filmas atspindi tai, kas vyksta šių dienų pasaulyje. Pastebima, jog žmonės, kuriems reikia pagalbos, kurie ne visada gali savimi pasirūpinti ir kuriuos kartais vadiname keistesniais kabutėse, yra stigmatizuojami“, – akcenuoja J. Fugalis.

Holivudas pakišo koją?

T. Phillipso filmas „Džokeris“ Venecijos kino festivalyje pripažintas geriausiu filmu. Kino juosta buvo ilgai laukta, apie ją nuolat kalbama, tačiau ji taip pat sukelia įvairių minčių ir paralelių. Dalis kino kritikų, išskirdami aktoriaus Joaquino Phoenixo vaidybą, filmo neliaupsina ir netgi vertina skeptiškai.

Visuomenė filmą taip pat sutinka prieštaringai. Vieniems jis kelia baimę, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur prisimenami įvykiai per filmo „Tamsos riterio sugrįžimas“ premjerą Kolorade, kai buvo sušaudyta 12 žmonių. Kiti nori pažiūrėti, koks tas naujasis Džokeris, todėl eina į kino teatrus. Rezultatas – bilietų pardavimai muša rekordus tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.

„Šiam filmui koją pakišo tas pagrindinis Venecijos kino festivalio prizas, nes tokie prestižiniai festivaliai paprastai geriausiai vertina autorinį kiną. Režisierius T. Phillipsas žinomas dėl visai kitokio pobūdžio filmų. Tai taip pat yra ir Holivudo filmas, todėl manau, tai šiek tiek užkirto kelią jam būti vertinamam tiesiog kaip „Džokeriui“, koks jis ir yra. Daugelis manė, kad ne šis filmas turėjo laimėti, ir dėl to įvyko toks susipriešinimas.

Nesu tikra, ar psichikos sveikatos temos tame filme yra vaizduojamos pagarbiai ir etiškai. Man tai sukėlė daug klausimų. Atrodo, viskas labai supaprastinama ir vaizduojama klišėmis“, – teigia kino kritikė Mantė Valiūnaitė.

Sieja su Žiežmarių įvykiais

Nors filmas jau yra diskusijų taikiklyje ir tikimasi, kad galbūt paskatins svarstymus apie žmonių, turinčių negalią, padėtį visuomenėje, psichiatras J. Fugalis nemano, kad vienas filmas gali viską pakeisti ir primena visai nesenus įvykius Lietuvoje.

„Aš tuo tikiu tik iš dalies, nes kiekvienas iš mūsų yra matęs atvejų, kai iš vaiko yra tyčiojamasi. Visi žino, kad tai yra blogai, tačiau tai vis tiek vyksta. Vadinasi, kad priežastis patyčioms yra, tačiau vienas filmas to neišspręs – mes patys turime žiūrėti, ką su tuo daryti.

Mane tikrai šokiravo kai kurie Žiežmarių gyventojų pasakymai, kad vaikai netgi negali žiūrėti į psichikos sutrikimų turinčius asmenis. Tai, iš esmės, yra stigmatizuojantis požiūris. Jeigu vaikai netgi negali žiūrėti, tai ką kalbėti apie priėmimą ar nuoširdų bendravimą su tais žmonėmis“, – stebisi J. Fugalis.

Kino teatrų repertuaruose gausu įvairiausių filmų, tačiau romantinės juostos ar istorinės dramos nepritraukia tiek žiūrovų, kiek filmai, šiurpinantys vaizdu ar mintimis ir, regis, kino kūrėjai tai puikiai supranta.

„Turbūt pasaulyje yra nemažai nerimo dėl to, kas vyksta. Įvairūs nesibaigiantys konfliktai, manau, skatina populiariąją kultūrą apskritai dar kartą permąstyti tokio blogio šaknis žmoguje. Manau, kad Džokerio atvejis parodo, jog blogis neatsiranda iš niekur. Viskas atsitinka iš mūsų nesugebėjimo būti kartu“, – teigia M. Valiūnaitė.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.