Lietuvoje

2019.11.30 07:00

Vilniaus lietuvių namų direktorius: mūsų saviplaka dėl švietimo kokybės ne visada teisinga

Domantė Platūkytė, LRT.lt 2019.11.30 07:00

Kartais save plakame visai be reikalo – gal suomių švietimo sistema ir labiau išsivysčiusi, tačiau, jei palyginsime lietuvių ir užsieniečių vaikų žinias, mūsų vaikų žinios yra geresnės, LRT.lt sako Vilniaus lietuvių namų direktorius Gintautas Rudzinskas. Tačiau gal mes esame tokia tauta, kad turime jausti grėsmę ir visą laiką dėl ko nors verkti, šypsosi jis.

Vilniaus lietuvių namuose mokosi vaikai iš 39 pasaulio valstybių. G. Rudzinskas atskleidžia, kad dirbti tokioje mokykloje – be galo įdomu: „Pas mus verda gyvenimas, – sako jis, – čia vyksta meilės, skyrybos, išvažiuojama... O aš esu į tai įtrauktas.“

G. Rudzinskas pasakoja ir apie kultūrinius skirtumus, su kuriais susiduria kiekvieną dieną. Anot jo, jei vaikai į Lietuvą grįžta kitoje šalyje pabuvę dar neilgai, atvažiuoja tokie, kaip ir visi lietuviai, – šiek tiek paniurę, šiek tiek susimąstę, tačiau, jei vaikas svetur gimsta, į Lietuvą atvyksta su tam tikru „valstybės antspaudu“.

– Iš pradžių Vilniaus lietuvių namai buvo skirti tremtinių ir politinių kalinių vaikams bei vaikaičiams, tačiau dabar mokykla priima ir lietuvių emigrantų vaikus, nuo karo nukentėjusius Ukrainos vaikus. Dėl kokių priežasčių lietuviai renkasi jūsų mokyklą?

– Viena iš priežasčių – auklėjimas lietuviška dvasia. Didžioji dalis vaikų grįžta į senelių ar prosenelių žemę, jie grįžta apsisprendę toliau mokytis ir gyventi Lietuvoje. Kitus atvažiuoti ar grįžti į Lietuvą priverčia ekonominės sąlygos. Jaučiame, kad atvyksta daugiau lietuviškų šaknų turinčių žmonių iš Venesuelos, Ukrainos, Baltarusijos. Dar kita dalis lietuvaičių nepritampa užsienio šalyse, tai ta emigrantų dalis, kuriems sunkiau sekasi, todėl jie grįžta, tačiau jų vaikai jau nemoka kalbėti lietuviškai, todėl lanko mūsų mokyklą.

– Esate sakęs, kad net jei atvyksta penkiolikametis, nė žodžio nemokantis lietuviškai, per kelerius metus jis taip išmoksta lietuvių kalbos, kad sugeba išlaikyti valstybinį brandos egzaminą. Kodėl taip yra?

– Optimaliausias variantas, jei vaikai atvažiuoja į 8 ar 9 klasę, tai yra kai jiems maždaug 15–16 metų. Žinoma, būna, kad lietuvių kalbos nemokantys vaikai atvažiuoja ir į 10, ir į 11 klasę, tačiau kalbą išmoksta per vienerius metus, išlaiko egzaminus ir studijuoja ten, kur nori.

Jei vaikai grįžta Pietų šalyse pabuvę dar neilgai, jie atvažiuoja tokie, kaip ir mes visi, – šiek tiek paniurę, šiek tiek susimąstę. Tačiau jei vaikas kitoje šalyje jau gimęs ir augęs, jis atvažiuoja su tam tikru „valstybės antspaudu“.

Mes turime išlyginamąją klasę – tai unikalus reiškinys Lietuvos švietime. Šioje klasėje mokiniai lietuvių kalbos mokosi praktiškai nuo nulio ir per metus pasiekia tokį lygį, kad gali mokytis bendroje klasėje kartu su lietuvaičiais. Išlyginamojoje klasėje mokiniai turi 22 lietuvių kalbos pamokas turi per savaitę, visos pamokos taip pat vyksta lietuviškai. Mokytojai patiria didžiulį stresą, o prieš kelerius metus, kol vadovai galėjo turėti pamokų, išlyginamosiose klasėse dėsčiau istoriją – specialiai imdavau tokią klasę, kad geriau pažinčiau vaikus.

– Pavykdavo išmokyti?

– Tai sunku, nes pradedi mokyti nuo elementariausių sąvokų, nuo paprasčiausių žodžių, aiškini tai, ką gali parodyti: kas yra vėliava, valstybė, prezidentas... Iš pradžių vartodavau užsienio kalbas, bandydavau šiek tiek išversti į anglų, rusų, lenkų kalbas, bet gavau klausimą, kodėl neverčiu į ispanų kalbą. Tada ir turėjau sustoti. Juk klasėje sėdi ir ispanai, ir kartvelai, ir vaikai iš Kazachstano... Pradėjau daryti tokius specialius lapus – parašydavau sąvoką lietuviškai, o tada per Google išversdavau į kitas kalbas. Kai į mokyklą atėjo buvusi mokinė iš Sakartvelo ir pamatė mano vertimą, pasakė, kad geriau nebeduočiau tokių lapų. O aš juk nežinodavau, ką man ten verčia. (Juokiasi)

Tie mokytojai, kurie moko išlyginamosiose klasėse, turi unikalią metodiką. Aš dažnai lankausi pamokose ir, nors mano pareigos yra pamoką stebėti, aš ne tik stebiu, bet ir stebiuosi. Žinoma, išskirtinis mokyklos bruožas – vaikų motyvacija. Jei vaikas atvažiuoja, jis paprastai atvažiuoja nusiteikęs mokytis.

– O kaip vaikams sekasi prisitaikyti prie gyvenimo kitoje šalyje?

– Nenoriu, kad atrodytų, jog giriuosi, bet vaikai patenka į beveik tokių pačių tarpą, todėl jiems lengviau adaptuotis, jie nėra vieniši. Vieną vaikiną priėmėme iš kitos mokyklos – nors ta mokykla padarė viską labai gerai, jis klasėje nepritapo. Šis vaikinas mūsų mokykloje pradėjo mokytis nuo rugsėjo, o visai neseniai jį pasikviečiau pasikalbėti – jis sakė, kad dabar turi daug draugų, niekas į jį nežiūri kaip į kitokį.

Žinoma, būna tokių atvejų, kai vaikai labai sunkiai pritampa, o kartais tai visai nepavyksta. Ypač jei vaikas grįžta vienas, o tėvai lieka užsienyje. Tada jau sprendžiame kartu su tėvais, nes nenorime traumuoti vaiko.

– O kodėl taip nutinka, kad tėvai pasilieka užsienyje, o į Lietuvą vaikai atvyksta vieni? Atvažiuoja apsižvalgyti?

– Būna, kad į Lietuvą vienus atsiunčia ir pirmokus, kartais jie gyvena bendrabutyje. Vis dėlto bandome tėvus nuteikti, kad palauktų bent iki penktos klasės. Priežasčių yra įvairių, pavyzdžiui, taip atvyksta nemažai vaikų iš skurdžiai gyvenančių šeimų, kadangi mūsų mokiniai visiškai išlaikomi – gauna maitinimą, gyvena bendrabutyje.

Kiti tėvai planuoja grįžti į Lietuvą, bet pirmiau atsiunčia vaikus ir žiūri, kaip jie adaptuosis. Tai gana protingas sprendimas – jei vaikas pritampa, drąsiai grįžta ir patys tėvai.

Dažnai tėvai užsienyje turi užtikrintą gyvenimą, bet patys buvo auklėti patriotine dvasia, todėl nori, kad jų vaikai žinotų, kas yra Lietuva. Tokie vaikai atvažiuoja labiausiai motyvuoti, nes jie būna daugiausia prisiskaitę ir tarsi susikūrę pasakų šalį, į kurią pagaliau atvyko.

Mane labai nustebino iš Rusijos atvykęs profesorius, kuris nori, kad jo sūnus mokytųsi čia. Jis pats dėsto prestižiniame universitete, grįžti neplanuoja, tačiau nori, kad jo vaikas atvyktų į Europą, kol dar galima išvažiuoti, nes jaučia, kad, laikui bėgant, gana greitai tokios galimybės baigsis.

Saviplaka, kuria kartais užsiimame, kaip pas mus blogai, ne visada tikslinga. Bet gal mes esame tokia tauta, kad turime jausti grėsmę, visą laiką dėl ko nors verkti?

Žinoma, būna ir kurioziškų situacijų, kai vaikai gyvena vieni. Buvo atvykęs berniukas iš Italijos, jis augo patriarchalinėje šeimoje, kurioje tėvas namuose buitinių dalykų neatlikdavo, žinoma, sūnus taip pat. Jis atvyko į devintą klasę, o nuo 7 klasės vaikai jau patys tvarkosi, skalbia rūbus... Tai tas berniukas išsiskalbė savo rūbus, tačiau anksčiau to nebuvo daręs, tad kilo klausimas: kaip juos padžiauti? Jis tuos rūbus sudėjo ant lovos ir užklojo antklode, kad greičiau išdžiūtų. Klausimą išsprendė.

– Jūsų mokyklą lanko vaikai iš 39 pasaulio valstybių. Ar nekyla konfliktų, tarpusavio nesupratimo?

– Visus mūsų mokinius jungia vienodas likimas. Tačiau jei čia atvykai, turi priimti tam tikras taisykles, kurių nevalia laužyti. Turime tris rašytas ir nerašytas taisykles. Jei vyktų patyčios dėl religijos, rasės ar tautybės, vaikas turėtų iš karto palikti mokyklą. Kadangi vaikai gyvena bendrabutyje, kuriame saugumo tikslais kambariai nėra rakinami, išmetimas iš mokyklos grėstų ir už vagystes bei, žinoma, už psichotropinių medžiagų vartojimą ir platinimą. Už šiuos dalykus nutraukiame mokymosi sutartį iš karto, o visa kita dar yra derybų klausimas – gali kalbėtis, spręsti, kas negerai.

– O kaip mokytojams ir jums pačiam sekasi dirbti su mokiniais, atvykusiais iš viso pasaulio? Kokius kultūrinius skirtumus pastebite?

– Iš kai kurių šalių, dažniausiai iš Pietų valstybių, atvykę vaikai labai atviri – kaip ir tos šalys, ten juk nuolatinis karnavalas. (Juokiasi) Jie ir čia atvažiuoja su tokiomis nuotaikomis.

Jei vaikai grįžta Pietų šalyse pabuvę dar neilgai, jie atvažiuoja tokie, kaip ir mes visi, – šiek tiek paniurę, šiek tiek susimąstę. Tačiau jei vaikas kitoje šalyje jau gimęs ir augęs, jis atvažiuoja su tam tikru „valstybės antspaudu“. Pavyzdžiui, tie, kurie atvažiuoja iš Rytų Europos, iš buvusių sovietinių valstybių, tai yra Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, jie visi stebisi mūsų laisve. Jų šalyse viskas draudžiama, ten yra muštro mokykla.

Pas mus verda gyvenimas. Čia vyksta meilės, skyrybos, išvažiuojama... O aš esu į tai įtrauktas.

Dar labiau mane nustebino vaikas, atvykęs iš Tadžikistano. Jis pasakojo, kad jam mūsų mokykla labai patinka, o, kai paklausėme, kodėl, atsakė, kad jo čia nemuša – nei mokytojai, nei direktorius. Šio mokinio mokykloje Tadžikistane vaikus mušdavo – jei bėgioja koridoriais, nuveda pas direktorių, o jis muša. Mums tai atrodo neįtikėtina, o ten – normalu. Iš tokių kraštų atvykę vaikai pajunta begalinę laisvę.

– Tikriausiai vyrauja toks stereotipas, kad Artimųjų Rytų kultūra mums labai svetima. Tačiau apie mokinius iš šių šalių neužsiminėte.

– Iš Artimųjų Rytų atvykę vaikai labai greitai pripranta. Jie atvažiuoja su labai aiškiu tikslu, kad jie čia gyvens. Na, jei žiūrėtume dar toliau į Rytus, paprastai labai uždari mokiniai yra gyvenę Kinijoje. Gerai, kad mus dėl to įspėjo, – bendravome su Kinijos ambasada. Vaikų iš Kinijos visai negalima kritikuoti, o pastabas reikia įvilkti į tokį tekstą, kuris neatrodytų įžeidžiantis. Šie vaikai labai uždari, todėl jie gali dar labiau užsisklęsti, – tada jau nebeprakalbinsi.

Buvo atvykusi mergina iš Japonijos. Tokia kuriozinė situacija – vaikas sėdi pamokoje ir nieko nedaro, mokytoja liepia imti parkerį – ima, liepia rašyti – rašo. Per pertrauką išėjo ir stovi vienoje vietoje, niekur nejuda. Kai į mokyklą atėjo mergaitės močiutė, ji paaiškino, kad mokytojai mergaitei turi pasakyti, ką ji gali daryti, o ko ne. Pasirodo, Japonijoje aiškiai apibrėžta, ką mokiniai gali daryti pamokų ar pertraukų metu. Kai ir mes pasakėme, ką mergaitė gali daryti, ji atsigavo, o vėliau ir pamiršo japonišką auklėjimą, buvo tokia pat judri kaip ir kiti vaikai.

– Jūsų klausantis atrodo, kad pažįstate kiekvieną mokinį, žinote jų istorijas, sunkumus, su kuriais jie susiduria. O ir jūsų mokykla yra kitokia, čia atvyksta vaikai iš viso pasaulio, vykdote misiją padėti sugrįžti emigrantams, priimate mokinius, nukentėjusius nuo karo Ukrainoje... Ką jums pačiam reiškia dirbti šioje mokykloje?

– Čia dirbti labai įdomu. Kai tik pradėjau dirbti, jaučiau didžiulę baimę, nes darbas čia yra labai didelė atsakomybė. Paprasta mokykla už vaiką atsako tol, kol jis būna mokykloje, o mes už vaikus atsakome 24 valandas per parą. Mes nesame vien pedagogai ar mokytojai, mes kartais turime būti ir guodėjai, ir mamos, ir tėčiai, kartais turime priglausti, o kartais ir pabarti.

Darbas įdomus savo įvairove, niekada iš šios mokyklos neišeičiau į paprastą gimnaziją, net pačią geriausią, nes ten yra rutina, o pas mus – gyvenimas. Čia vyksta meilės, skyrybos, išvažiuojama... O aš esu į tai įtrauktas. Pavyzdžiui, viena pora susipyko, tai mergaitė ėmė ir trenkė mokyklos duris, išvažiavo į Kaliningradą pas tėvus. Po mėnesio – tėvų skambutis ir klausimas, ar gali sugrįžti. Jau susitaikė.

Kitose mokyklose tikriausiai ir santykiai kitokie, ten mokytojai galbūt nustebtų, jei mokiniai į juos kreiptųsi vardu, jei prieitų ir pagirtų, kad gražiai atrodo. O mūsų mokiniams tai nieko nereiškia, jie bendrauja nuoširdžiai.

Mūsų mokykla taip pat vykdo misiją – ji buvo atidaryta tremtinių ir politinių kalinių palikuonims, tačiau dabar ryškėja ta misija, kad turime padėti lietuvių kilmės vaikams, kurie gyvena labai skurdžiose šalyse.

– Matote vaikų, atvykstančių iš viso pasaulio, susipažįstate ne tik su jų kultūra, bet ir su kitų šalių švietimo sistema. Kokiame kontekste čia yra Lietuva – ar galime palyginti mūsų švietimo kokybę su kitų valstybių?

– Mes save kartais plakame visai be reikalo. Gal suomių švietimo sistema ir labiau išsivysčiusi, bet, jei palyginsime, su kokiomis žiniomis atvažiuoja vaikai iš viso pasaulio, mūsų sistema ir vaikų žinios yra aukštesnės.

Vis dėlto labai aiškiai matosi, kad Lietuvos švietimo sistema vis dar akademinė. Pas mus yra parašyta ir reikia išmokti, suprasti, o užsienio šalių vaikai daug ką geba pritaikyti, tačiau nemoka paaiškinti. Todėl, jei vertintume mūsų vaikų žinias, tikrai nesakyčiau, kad esame atsilikę nuo bet kokios šalies. Mūsų mokyklos vaikai kartais pasimoko ir grįžta atgal į užsienį, tada kurį laiką jie net neturi ką veikti, todėl ta saviplaka, kuria kartais užsiimame, kaip pas mus blogai, ne visada tikslinga. Bet gal mes esame tokia tauta, kad turime jausti grėsmę, visą laiką dėl ko nors verkti? Žinoma, tobulėjimui ribų nėra, o mūsų problema – mokytojų trūkumas. Ši problema tik didės ir bus tik blogiau.