Lietuvoje

2019.10.13 20:41

Istorikas Raila: Basanavičiaus meilės istorija ilgą laiką buvo nutylima

sureagavo ir į J. Basanavičiaus žmonos kapo galimą atradimą
Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.10.13 20:41

Žurnalistas Rimas Bružas neseniai paskelbė Bulgarijoje aptikęs Jono Basanavičiaus žmonos Gabrielos Eleonoros Mohl palaidojimo vietą. Istorikai žinią sutiko skeptiškai. Apie šią naujieną ir gana menkai žinomą tautos patriarcho meilės istoriją – „Savaitės“ pokalbis su VU istoriku doc. dr. Eligijumi Raila, kuris šiuo metu baigia parengti patriarcho biografiją.

– Esate vienas iš tų, kurie daugiausiai tyrinėjo Jono Basanavičiaus gyvenimą, ir jūs viešai suabejojote, ar tas kapas gali būti surastas iš tiesų, ar jis priklauso Gabrielai Eleonorai Mohl?

– Taip, labai stipriai abejoju, tik aš noriu pasakyti štai ką, kad tai neatrodytų kažkokia konfrontacija, kad štai entuziastas žurnalistas dirba, o Lietuvoje istorikai jam neleidžia to daryti. Ne, jokiu būdu. Puiku, kad jis tą daro, kad jis tuo domisi, tiktai, kiek turime informacijos, bent jau daugeliui istorikų to nepakanka, per mažai duomenų, kad galėtume sakyti, jog ten galėtų būti jo žmonos kapas.

Visų pirma, tai žydų kapinės – jau čia savaime kelia įtarimą labai aiškiai. Pats R. Bružas yra minėjęs, palaidota bulgarų kapinėse, kitaip tariant, bulgarų popai lydėjo į kapus. Na, negalėjo... čia supraskite, kapinės, tai nėra vaikų žaidimų aikštelė, kur galima atrakcionus įrengti. Yra visų pirma religinis segmentas ir, jeigu ten buvo kažkokios stačiatikių kapinės, tikrai jokiu būdu negali po to ten kažkokiu būdu žydai laidoti savo mirusiuosius, juolab, kad yra religinis aspektas. Na, galėjo būti nebent kvartalas čia šalia tų kapinių. Ir štai šalia yra kažkoks žydų kvartalas, kaip, pavyzdžiui, Olšanų kapinės Prahoje – vienur guli katalikų kapinėse J. Basanavičiaus uošvienė, taip, sakykime, E. G. Mohl mama, kitoje pusėje – žydų kapinėse – guli Franzas Kafka. Tai šiaip įmanomi tokie dalykai, bet čia, Lome, tai tikrai ne.

– Tai gerai, jūs iš tiesų daug galite turbūt papasakoti apie daktarą J. Basanavičių, tai kokią vietą jo gyvenime užėmė sutuoktinė – dešimčia metų už jį jaunesnė, sutikta išvis net ne Lietuvoje, nebuvusi Lietuvoje, neparvežta į Lietuvą niekada?

– Taip, čia ta istorija išties labai graži ir liūdniausia turbūt tai, kad ilgą laiką toje mūsų akademinėje istorijoje buvo nutylima – na, supraskite, signataras – toks galingas, didingas vyras ir čia staiga žmona. Na, meilės istorijos dažnai paliekama tokiems lengviems papasakojimams. Ne, čia buvo išties labai graži gyvenimo istorija. Jie susipažino Prahoje, įdomu štai kas: jis kaip tik leidžia, rašo pratarmę „Aušrai“ ir kažkur netoliese jau vaikščiojo būsimoji, apie kurią dar net nežinojo. Vėliau jis persikėlė į kitą gatvę, ir tiesiog per gatvę jie vienas kitą pamatė. Jie susipažino Prahoje. Taip, ji buvo Čekijos vokietė ir ką tik palaidojusi savo mamą. Štai kodėl jos tas liūdnas įvaizdis taip pakerėjo gydytoją, daktarą lietuvį J. Basanavičių. Jis matydavo juodai apsirengusią moterį, kuri eina kapinių link.

– Jūs, kai šių, atrodo, metų pradžioje Vilniaus universitete buvo atidaroma J. Basanavičiui skirta paroda, sakėte, kad trūksta geltonos kanarėlės. Kokį vaidmenį ta geltona kanarėlė vaidino šitoj meilės istorijoje?

– Na, čia labai graži toji meilės istorijos pradžia, jis iš tiesų pamatė, dar sykį grįšiu prie jų pažinties pradžios, kitame štai lange priešais pamatė dailią merginą su geltona kanarėle. Štai tuomet jis ėmė stebėti jos gyvenimą ir pastebėjo, kaip ji gražiai ir ilgesingai juda kapų link. Čia toks labai simboliškas dalykas – ta geltona kanarėlė taip gražiai prasidėjo, po to geltonoji kanarėlė štai virto tokiu juodu mirties simboliu. Beje, ir jis pats laikė kanarėlę toje pačioje Prahoje, gyvendamas priešais Eleonoros Gabrielos butą. Ji taip pat rašo dienoraštyje: „stebiu, ar kanarėlė yra“.

– Tai tos kanarėlės tarsi padėjo susipažinti?

– Taip, geltona kanarėlė gali būti jų gražios, taurios meilės simbolis. Ir ta iš tiesų meilė tokia santūri, trapi. Na, sakykim, tai buvo mėnesienos meilė, jeigu galima taip pasakyti, nes apskritai, ji dažnai mėgdavo naktinius pasivaikščiojimus, ir tas mėnulis – apskritai kaip 19 amžiaus pabaigoje savotiškai tokio išsiskleidusio romantizmo ženklas – juos labai vienijo. Ji ir vadino – „tu mano Mėnulis“. Tai čia geltona kanarėlė ir mėnesiena, man regis, būtų turbūt jų meilės spalvos.

– Mes iš tiesų daug kalbame apie J. Basanavičiaus nuopelnus, lietuvybei, jo pasišventimą žadinti tautą, jo nacionalinio atgimimo idėjas, bet ar ką nors galima pasakyti apie jo jausmus, emocijas, tai yra ne apie jo darbą, o labiau sielą?

– O čia labai gerai ir įdomiai paklausėte. Taip, yra, galima pasakyti, jeigu labai atidžiai skaitai dienoraštį, kuris iš tiesų buvo turbūt pagrindinis santykis su pasauliu. Šiaip, jeigu atidžiai skaitytume, tai dažniausiai pamatytume, kad jis fiksuoja įvykius, reiškinius, gamtą, žmones, bet kartais išlenda tam tikri tokie jausmų pliūpsniai ir tuomet supranti, kad tai buvo be galo – jau grįžęs į Lietuvą – vienišas žmogus, vienatvę suprantant kaip tam tikrą pasitraukimą į savo vidinį intymų pasaulį.

Algirdas Grigaravičius, mano kolega istorikas, beje, jau parašęs dvi knygas apie jo veiklą, jis taip ir pavadino – atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Kodėl Suvalkijos – viskas aišku, bet štai atsiskyrėlis? Čia galima ir galbūt labai tiktų, nusakant jo vidines būsenas – labai mažai poetizmų, bet kartais tokie lyriniai jausmai prabyla ir ypač, kai yra susiję su jo gimtine.

– Ar galima sakyti, kad po to, kai jis palaidojo savo žmoną, kai sugrįžo į Lietuvą, kad buvo kažkokių jo aplinkos žmonių mėginimų vis dėlto kažkaip kompensuoti tą praradimą ir kažką atstatyti, kažkokią moterį matyti šalia J. Basanavičiaus ir jis kažkaip reagavo į tai?

– Taip, yra žinoma ir taip, aprašyta literatūroje, gal sunkiau tai atrasti. Vienas turbūt didžiausių piršlių, jau čia net ne juokais tariant, buvo jo bičiulis aušrininkas Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Tai štai jisai rašė siūlęs viename laiške, kad yra labai graži panelė – Rožė Spudulytė, Rozalija Spudulytė. Matematiko, lituanisto J. Spudulio sesuo, ir aprašė jos labai gražią, elegantišką išvaizdą. Ir, beje, pabrėžia, kad ji raštinga mergina. Tai – labai svarbu, turint galvoje tautinio atgimimo akcentuotą rašto kultūrą. Bet jis mandagiai atsisakė. Tada M. Davainis-Silvestraitis pasiūlė kitą ponią – Konstanciją Skirmuntaitę, kuri gyveno Pinske, buvo J. Basanavičiaus bendraamžė, bet juos iš esmės suvienijo laiškai, korespondencija, kuriuose jie dalindavosi įvairiausiais savo istoriniais pastebėjimais. Šia prasme Konstancija Skirmuntaitė tapo jo laiškų bičiule.

– Ne meilės objektu?

– Ne, tai buvo dalykinis, draugiškas jų ryšys. Yra net išlikęs laiškas, rašytas J. Basanavičiui, kur į laišką įdėta kalėdinė plotkelė. Išties turi būti intymus, be galo artimas ryšys, nes ji iš Pinsko atsiuntė štai jam tokią gražią lauktuvę. Na, o po to, sakykime taip, jo tikra žmona, moterimi, mergina tapo Lietuva.

– Ačiū jums labai.

Plačiau žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ nuo 38.48 min.

Savaitė. Krizė Sirijoje: neramina ne tik nekaltų civilių žūtys, bet ir suirute galintys pasinaudoti ISIS džihadistai