Po nerimą keliančių pranešimų apie Klaipėdoje moksleivius mušančius ir reketuojančius paauglius Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos specialistai rengs detalią instrukciją, kaip ugdymo įstaigoms reaguoti susidūrus su smurtu. Tarp ministro Algirdo Monkevičiaus siūlomų sprendimų – ir mokyklas juosiančios tvoros bei saugos tarnybos. Ministras – „Dienos temos“ svečias.
– Ministre, bandau įsivaizduoti pastatą, apjuostą tegul ir gyva tvora, ir su apsaugininkais viduje. Ar jums tikrai jis kelia saugumo jausmą?
A. Monkevičius: Aš stebiuosi – šita detalė dėl fizinio saugumo buvo ne pati svarbiausia, antraeilė. Ji turi reikšmę, bet mes kalbame visiškai ne apie tai. Ir ne apie instrukcijas, bet apie tai, kaip reikėtų pasirūpinti vaikų saugumu nepaliekant visų rūpesčių tik mokyklai, mokytojams. Bet kaip reikėtų bendradarbiauti ir mokyklai, ir kaip kurti saugumą bendruomenei, kaip reikėtų bendradarbiauti ir su psichologinėmis tarnybomis, policija, savivaldybės institucijomis. Tikrai mes tą galime padaryti. O tvoros ir tie dalykai – net nežinau, kodėl yra kaip akcentas.
– Nes jūs paminėjote tokius sprendinius. Tada kyla natūralus klausimas, ar apsaugos tarnybos darbuotojai yra pakankamai kompetentingi dirbti su vaikais? Ar, kitaip tariant, su jais gali dirbti bet kas?
A. Monkevičius: Aš dar kartą sakau – tai visiškai neesminis dalykas. Tarp kitko, kaip gera patirtis ten, kur bendruomenės sutaria ir tą naudoja, tai yra vienas iš elementų, bet esmingesni dalykai yra visai kiti.
– O tose bendruomenėse, kur jas naudoja, kas už tai moka?
A. Monkevičius: Vėlgi mes dabar nukrypstame nuo pagrindinių dalykų. Tai, kas čia moka ir kaip moka, – tai paprasti dalykai. Ta pati, tarkim, budinti darbuotoja ar kažkoks sargas, kuris sėdi mokykloje, – yra etatas, kurį galima panaudoti prasmingiau, kūrybiškiau. Tiesiog jeigu reikia, ir tokia patirtis yra kai kuriose mokyklose, sudarant sutartis su saugos tarnyba, kuri tą gali profesionaliai padaryti. Bet dar kartą sakau, tai yra trečiaeiliai dalykai. Mes turime kalbėti apie prevenciją. Turime kalbėti apie vaikų užimtumą, apie pagalbą mokyklai, mokytojams, kaip reikėtų plėtoti pagalbą per švietimo pagalbos specialistų plėtrą, jų kvalifikaciją. Kaip mes turėtume su šeima dirbti – tėvų atsakomybės ir pareigos, kartu subalansuotos su vaikų teisėmis ir pareigomis, ir kartu mokytojų teisės ir pareigos – ta dermė irgi labai svarbi. Galų gale ta baimė, kuri tvyro kiekvienoje šeimoje Lietuvoje, netgi mokyklose, kai bijoma atvirai kalbėti apie apraiškas, – labai anksti galim jas pamatyti. Iš tiesų nėra šeimos, kurioje neturėtume problemų su paaugliais, bet kaip apie tai reikia atvirai kalbėti, kaip mokykloje galima pastebėti tas apraiškas, laiku į tai reaguoti ir nelaukti, kol įvyks štai tokie dalykai. Štai apie ką mes kalbame. Mano galva, čia tikrai nereikia jokių didelių išteklių, bet reikia sukoordinuoti tas pastangas – tokiu keliu mes ketiname eiti.
– Ministre, eikime punktais per jūsų dabar išvardytas priemones. Kilnūs ir labai gražūs norai, kad kiekvieną vaiką pastebėtų dar ikimokykliniame amžiuje, kad pastebėtų aplinką, kurioje jis auga, kad pastebėtų aplinkybes, kurios jį formuoja. Kaip jūs įsivaizduojate tą įgyvendinant praktiškai? Kas tą turėtų daryti? Mokytojas, kuris turi 35 vaikus ir turi 7 klases per dieną?
A. Monkevičius: Matote, vėlgi mes dramatizuojame kalbėdami apie tai, ko gal netgi nėra. 35 vaikai – net neįsivaizduoju, kur tai gali būti Lietuvoje.
– Vilniaus mokyklose.
A. Monkevičius: Na, galbūt. Jeigu taip kažkur yra, tai nėra normalu, ir tikrai reikia spręsti tas problemas. Bet noriu pasakyti, kad aš ne įsivaizduoju – aš matau tai praktikoje. Dar kartą galiu pasakyti: nuvažiuokime, tarkim, kad ir į štai – ne taip seniai buvau Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje – štai tokia yra nedidelė vietovė. Gimnazija, į kurią įjungta pagrindinė mokykla ir ikimokyklinė įstaiga. Pamatysime praktiką, kur visa tai yra. Tokių mokyklų Lietuvoje labai daug. Bet labai svarbu yra, kad turėtume ne tik teorinę schemą, koncepciją, kas yra gera mokykla. Bet mes turėtume praktinę patirtį ir norėtume eiti tuo keliu kuo greičiau. Mano uždavinys dabar – tartis su savivaldybėmis. Štai mes neseniai sutarėme su Biržų savivaldybe, kad ji nori dalyvauti tokiame bandomajame projekte. Mes turėtume tam pasirengti, artimiausiu metu išbandyti praktiškai ir paskleisti visoje Lietuvoje kiek galima greičiau. Tai ne tik įmanoma – tai jau yra realybė.
– Bet yra vienetai kol kas. Kitas jūsų kilnus noras yra vaikus užimti. Kitaip tariant, neformaliojo ugdymo būrelių turėtų būti tiek, kad pasirinkti galėtų kiekvienas vaikas. Bet ar sutinkate, kad ne visiems vaikams tie būreliai yra prieinami ir ne visiems įkandami?
A. Monkevičius: Ne tik nesutinku, bet manau, kad tai yra būtent uždavinys, kurį mes norime kuo greičiau įveikti. Tie 12 mln. eurų neformaliajam krepšeliui šiemet jau iš esmės sprendžia. Tarkim, kaime jau per 60 proc. vaikų yra įtraukti, ir tai yra didžiulis šuolis. Dvigubai daugiau, negu buvo prieš porą metų.
– Bet tai reiškia, kad 4 iš dešimties dar šlaistosi gatvėmis?
A. Monkevičius: Bet palaukit, per porą metų toks šuolis. Tai kitais metais, man atrodo, bus dar daugiau, ir mes tai turėtume idealiu atveju pasiekti iš tikrųjų per kiek galima trumpesnį laiką, kad būtų visi vaikai vienokia ar kitokia forma įsitraukę į neformalųjį švietimą. Štai naujovė. Mes matome, kad profesinės mokyklos gali labai gražiai papildyti, ypač kaime, kai šiandien jau veikia visai kitokios programos – jos yra sudarytos iš atskirų modulių. Tarkim, mechaniko ar panašios programos turinyje yra vairuotojo modulis, kai vaikai po pamokų gali lankyti profesinį mokymą, įgyti tas kompetencijas, kurios formalizuojamos netgi kvalifikacijos pažymėjimo. Visada yra naujovės, kurias bandome matyti kaip galimybes, nepanaudotas galimybes, ir jokių išteklių nereikia. Tuos pačius išteklius reikia nukreipti racionaliau ir sukoordinuoti. Manau, šiandien labai naudingas pasitarimas, kur matome, kad tarpžinybinis sukoordinavimas, bendradarbiavimas yra puikiausia priemonė, kai su tais pačiais ištekliais galime labai greitai spręsti susidariusias problemas.
– Jūs sakote, kad, pastebėjus patyčių arba smurto apraiškas mokyklose, ir mokytojai, ir vaikai neturėtų bijoti kreiptis į mokyklos administraciją, pavyzdžiui, psichologus arba socialinius pedagogus. Ne visos mokyklos tokius specialistus turi. Kaip jūs pats pripažinote, ne visos mokyklos administracijos nori pripažinti, kad jų ugdymo įstaigoje klesti patyčios.
A. Monkevičius: Kaip tik ir galvojame, ir tariamės dėl konkrečių planų. Kaip reikėtų kiek galima greičiau rasti išteklių, kad atsirastų daugiau kiekvienoje mokykloje. Toje pačioje minėtoje Židikų mokykloje – ten tikrai vienokiu ar kitokiu etatu dirba visas komplektas specialistų, bet jų nepakanka, tikrai reikia ir mokytojų padėjėjų greta to. Mano galva, mes turėtume kalbėti apie tai, kad štai mūsų pilotiniame bandyme pabandytume išlaisvinti lėšas iš administravimo išteklių. Tarkim, ta pati administracija galėtų būti kelioms mokykloms, tarp jų ir ikimokyklinei įstaigai. Lokaliai, net nekeičiant šitų įstaigų, bet administruojant taip, kad šita administracija būtų daug taupesnė ir racionalesnė. O atlaisvintas administracines lėšas galima panaudoti štai tiems etatams. Tai vienas iš šaltinių. Greta to, kai ir visos dienos centrai, ir kitos priemonės nukreiptos, kad kiek galima greičiau mes galėtume padėti mokytojams turėti padėjėjus, o mokyklose būtų psichologai ne 800 ar 400 vaikų, bet žymiai mažesniam skaičiui. Tai yra labai sudėtingi uždaviniai, čia reikia išteklių, bet aš pirmiausiai rūpinuosi, kad mes geriau panaudotume tai, ką dabar turime.
– Bet socialinių pedagogų etatai buvo sumažinti ir mažinami perpus. Tai reiškia, kad vaikui reikia pagalbos laukti ilgiau. Psichologų ketvirtos kategorijos atlyginimai nesiekia vidutinio. Iš kur gauti tų specialistų, kurie galėtų suteikti kvalifikuotą pagalbą ir vaikams, ir mokyklai, ir tėvams?
A. Monkevičius: Taip, tai vienas iš uždavinių. Nesu tas, kuris galėtų labai staigiai skirti 100 milijonų iš kažkur – tai tikrai labai sudėtingas uždavinys. Bet manau, kad ta dalimi, bent jau kai šiemet nebuvo skirta per 10 milijonų padidinus atlyginimus, tai tikrai buvo rimta problema. Bet, atrodo, savivaldybių merų pastangomis – labai tikrai turėčiau padėkoti. Labai daug yra kvalifikuotų iš švietimo atėjusių vicemerų, administracijos žmonių, švietimo padalinių vadovų, kurie, suprasdami šitą situaciją, nesumažino darbuotojų skaičiaus tokiomis sudėtingomis sąlygomis. O jau kitų metų biudžete tikrai ieškom ir turbūt bus surasta, beveik neabejoju, tas 10 milijonų štai tiems specialistams išlaikyti. Maža to, ir papildomų lėšų jų plėtrai. Manau, padarysime viską, kad tikrai bent jau nemažėtų, o atlyginimai gerėtų.
– Vaikai negimsta mokykloje, gimsta šeimose, ir dažnai sakoma, kad vaikai yra tėvų veidrodis arba atspindys. Apklausos rodo, kad kas trečias tėvas žino, jog jo vaikas yra patyręs patyčias mokykloje. Kas penktas nežinotų, kaip reaguoti. Kokie yra planai ugdyti, šviesti ir pradėti nuo šeimos?
A. Monkevičius: Čia jau ne planai – darbai. Yra patyčių dėžutė sukurta. Noriu čia pasinaudoti proga. „Kurk Lietuvai“ – be galo nuostabi iniciatyva. Štai tie žmonės tikrai labai padėjo ministerijai. Ne tik ministerijai, bet pirmiausiai mokykloms. Kartu su mokyklomis, savanorėmis mokyklomis, sukurti šitą sistemą, kuri jau plečiama. Ji gana greitai plinta. Yra patyčių dėžutė – tokia elektroninė forma, kaip būtų galima kreiptis dėl patyčių. Bet dar svarbesnė yra „reaguok.lt“. Ji yra išbandyta ir dabar pradedama diegti, kai būtent yra elementai, – vaikams, mokiniams, mokytojams, mokyklų vadovams, tėvams atskiros programos, kurios ir konsultuotų, ir padėtų pirmiausiai atpažinti smurtą, suprasti, kad mes dar tikrai nesuvokiame, kas tai yra.
– Bet jūs sakėte, kad niekas nenori pripažinti. Gal ir suvoktų, bet nenori pripažinti.
A. Monkevičius: Būtent nuo to turime pradėti. Matote, čia labai svarbu yra... Netgi daugelis šeimų, kurios dabar kalba apie tai, kad jų vaikas, patyręs smurtą, kartais net nesupranta, jog jų vaikas ir kūrė smurtą. Tai mes turime apie tai atvirai kalbėti, mes turime padėti vieni kitiems. Mano galva, tikrai pritariu, kad kvalifikuotų psichologų, specialiųjų pedagogų mokyklose turi būti ir daugiau, ir jų kvalifikacija taip pat turime pasirūpinti. Čia mes matome dar tą dermę su pedagoginėmis-psichologinėmis tarnybomis, kurios dažnai atlieka diagnostinę, puikią funkciją, tačiau kaip koordinuoti psichologų darbą mokyklose, kaip padėti, kaip konsultuoti, tarnybos turi efektyviau.
– Ačiū.
