Lietuvoje

2019.10.11 19:00

Vytautas Landsbergis apie nelegalią Sąjūdžio veiklą: peilio ašmenimis ėjome į priekį

Simona Vasiliauskaitė, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt2019.10.11 19:00

„Nors Sąjūdis turėjo aiškią viziją, visgi neturėjome etatinių darbuotojų, buvome dar neįregistruota organizacija. Sąjūdis buvo nelegalus, bet jis į tai nekreipė dėmesio ir vietinė komunistų administracija jau nesiėmė priemonių susodinti tuos nelegalus, nes žinojo, kad sulauks tokio sukilimo, kad iš jų išvis nieko neliks“, – LRT RADIJUI sako Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

– Profesoriau, prieš 30 metų paskelbėte, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Koks dabar apima jausmas, kai išgirstate to istorinio momento įrašą?

– Man įdomu sekti tekstą ir pastebėti kai kuriuos svarbius žodžius, kurie buvo įrašyti. Svarbu tai, kad jie buvo įrašyti net nuo dokumento pavadinimo, kurį mes ilgai svarstėme. Kai mes ėjome į Aukščiausiąją Tarybą įvykdyti savo rinkiminio pažado ir, žinoma, atkurti Lietuvos valstybės, turbūt paskutinį vakarą įvardinome, kad ne deklaracija, ne pareiškimas, ne įstatymas, kas irgi būtų buvę tinkama, bet aktas.

– O kodėl buvo nuspręsta skelbti kovo 11 dienos vakarą, o ne, pavyzdžiui, kitą dieną?

– Yra dvi šio įvykio pusės. Viena pusė – kas turėjo būti padaryta, kita pusė – kada. Sąjūdis, kuris buvo užsibrėžęs laimėti rinkimus į parlamentą, visos tautos vardu siekė pareikšti, kad Lietuva yra vėl nepriklausoma. Mes norėjome, kad tai būtų padaryta dar rudenį, iš karto po Baltijos kelio, kai visoje Lietuvoje buvo nepaprastas pakilimas.

Sąjūdis buvo tarsi antroji Lietuvos valdžia. Žinoma, pirmoji valdžia sėdėjo Maskvoje, bet Sąjūdžio sprendimai tapdavo Lietuvos ir būsimos valstybės sprendimais. Su Sąjūdžiu turėjo skaitytis ir vietinė komunistų partija, jei ji nenorėjo būti išmesta į šiukšlyną. Ji taip pat turėjo būti už nepriklausomybę. Gal ne tokia, ne taip greitai ar panašiai, bet ji jau turėjo eiti Sąjūdžio keliu.

Mes labai norėjome, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų buvusi atkurta po Baltijos kelio, tačiau to nepavyko padaryti, nes vis dėlto turėjome skaitytis ir su ta oficialia valdžia, kurią Lietuvoje vis dar vykdė Komunistų partija. Ji pati vis dar buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos dalis, tačiau metų pabaigoje pasiskelbė irgi esanti nepriklausoma komunistų partija.

Mes pritarėme, kad jie paskelbtų atskirą politinę partiją, bet viso to pasiekti reikėjo mėnesių. Žmonės iš Lietuvos komunistų partijos vadovybės laikėsi nuomonės, kad, pagal Lietuvos sovietinę Konstituciją, rinkimai turi įvykti vasarį, o jei norima daryti anksčiau, reikia ypatingo sprendimo. Sutarėme, kad rinkimai įvyks vasarį, ir viskas nusikėlė į pavasarį. Jeigu būtume išsiveržę pro tą patį langą kartu su Lenkija, Čekoslovakija ir Vengrija, galbūt šiek tiek kitaip atrodytume Europos istorijoje.

Atkuriant nepriklausomybę turėjo būti pasakyta, kad Lietuva turi savo atstovybę, vėl iš naujo tampa nepriklausoma valstybe, nepaisant buvusios sovietinės okupacijos inkorporacijos, prievartos ir melo. Mes sutikome, kad tai įvyktų po Naujųjų metų, tačiau tai turėjo įvykti be kliūčių, galų gale sutinkant net ir tuometinei vietinei valdžiai, kuri taip pat pasiskelbė esanti nepriklausoma, spėjo laimėti žmonių palankumą, ypač kai jie tarp žmonių turėjo populiarų lyderį Algirdą Brazauską. Kaip bebūtų, visa tai nepasiteisino ir Sąjūdis laimėjo didele balsų persvara.

– Profesoriau, ar buvo sudėtinga Nepriklausomybės Aktą įvilkti į teisinį rūbą?

– Į tai buvo įdėta daug darbo. Sąjūdis turėjo ne tik Seimą, Seimo Tarybą, bet ir specialias darbines bei teisines komisijas, padedančias pasirengti būsimam valstybingumui. Nors Sąjūdis turėjo aiškią viziją, visgi neturėjome etatinių darbuotojų, buvome dar neįregistruota organizacija. Sąjūdis buvo nelegalus, bet jis į tai nekreipė dėmesio ir vietinė komunistų administracija jau nesiėmė priemonių susodinti tuos nelegalus, nes žinojo, kad sulauks tokio sukilimo, kad iš jų išvis nieko neliks.

Taip peilio ašmenimis mes ėjome į priekį ir galiausiai po Baltijos kelio iš Maskvos atėjo labai grėsmingas pareiškimas, esą vedame tautą į pražūtį, Lietuva bus negyvybinga ir net negalės gyventi. Taip iš dalies buvo paskatinta pačios vietinės komunistų organizacijos pozicija, kai A. Brazauskas prašydavo M. Gorbačiovo pagąsdinti Sąjūdį.

Mes neturėjome biudžeto, kviestinių ir samdomų specialistų. Visi teisininkai, kurie mums talkino, buvo savanoriai, iš Aukščiausiosios Tarybos tarnybų. Mes turėjome savo žmones ir kartu rengėmės naujam etapui, kai Lietuva turės tikrą autentišką tautos atstovybę.

Tam, kad galėtume sušaukti naują atstovybę, tikrą parlamentą, reikėjo, kad būtų pakankamas skaičius žmonių. Rinkimai įvyko ne per vieną ratą. Mes laimėjome pirmąjį ratą, tačiau tų, kurie jau turi mandatus, buvo dar nepakankamas skaičius ir reikėjo antrojo rato. Mums reikėjo, kad rinkimai įvyktų anksčiau, ir jie įvyko kovo 10-ąją. Viskas susiklostė sėkmingai. Aš atsimenu, kad turėjome rūpesčių dėl gandų, kad jau nebereikia eiti balsuoti, esą jau vis tiek dauguma išrinkta, Sąjūdis laimėjo. Reikėjo užkirsti kelią tokiems gandams, nes žmonės galėjo ir neateiti. Pasinaudodamas galimybe, Šventojo Kazimiero išvakarėse aš pasveikinau Lietuvos žmones per radiją ir pakviečiau būtinai ateiti balsuoti. Nebūtinai už Sąjūdį – svarbu, kad būtų reikiamas skaičius deputatų ir susirinkimas būtų įgalintas daryti sprendimą. Mums pavyko visus tuos uždavinius įvykdyti.

– Po priimto Nepriklausomybės Akto, matyt, buvo svarbus tarptautinis pripažinimas. Kaip jis įvyko?

– Nepriklausomybės Aktas nebuvo vienas atskiras aktas – mes apie jį kalbame kaip apie pagrindinį pamatinį sprendimą, tačiau ne ką mažiau svarbus buvo atkuriamos valstybės teisėtumas, galų gale pavadinimas, herbas ir himnas. Pamiršome pasirūpinti valstybės antspaudu. Žinoma, ypač svarbus dalykas buvo Konstitucija. Mes panaikinome sovietinių laikų Konstitucijos veikimą Lietuvoje ir priėmėme laikinąją, bet jau pačios Lietuvos Konstituciją, kuri buvo mūsų argumentas prieš Gorbačiovą ir visų kitų pasisakymus, esą einame prieš konstitucinę tvarką, esame maištininkai, o mūsų valdžia neteisėta.

Visi šie elementai susidėjo į Nepriklausomybės Aktą, tačiau jį rėmė ir kiti svarbūs dokumentai. Mes išsiuntėme kitų valstybių atstovybėms prašymus pripažinti mūsų sprendimo teisėtumą. Nors valstybės ir neskubėjo to padaryti, jau balandį Paryžiuje Asamblėja svarstė Lietuvos situaciją. Dalis Asamblėjos pasveikino, kiti neskubėjo, bet ir neprieštaravo tam. Mūsų parlamentinį sprendimą labai greitai pripažino kiti parlamentai ir pirmiausia pasveikino Islandija, taip pat Lenkijos Seimas ir Senatas. Mes turėjome daugelio parlamentų paramą. Vyriausybės buvo atsargesnės arba labiau suvaržytos dėl savo diplomatinių santykių su Maskva. Gorbačiovo valdžia gąsdino ir reikalavo jokiu būdu nepripažinti apsišaukusios ir neteisėtos Lietuvos. Visa tai reikėjo išsikovoti.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.