Lietuvoje

2019.10.19 07:00

Už paaukotus pinigus prestižinį universitetą baigęs lietuvis – apie amerikiečių darboholizmą ir tautiečių išskirtinumą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.10.19 07:00

Viešai lietuviai sako, kad laukia iš užsienio sugrįžtančių tautiečių, tačiau pasikalbėjus asmeniškai visi ragina likti JAV ir įgyti patirties, LRT.lt sako šiais metais prestižinį Kolumbijos universitetą baigęs kaunietis Justinas Grigaitis. Vis dėlto Lietuvos vaikinas ilgisi ir pasakoja, kad gyvenant JAV Lietuva neretai atrodo kaip svajonių šalis.

Prestižiniame Kolumbijos universitete studijavo ne vienas Nobelio premijos laureatas, žinomas politikas, tarp jų – ir JAV prezidentas Barackas Obama.

Justinas džiaugiasi, kad studijos Kolumbijos universitete sekėsi „neblogai“, – vaikinas gavo ne vieną apdovanojimą, prizą už geriausią ekonomikos bakalauro darbą, universitetą baigė geriausiais pažymiais, gavo pagyrimą, pateko į 200 metų gyvuojančią akademinę bendruomenę, į kurią priimami tik keli procentai absolventų. Vis dėlto Justinas pripažįsta, kad kelias link šių pasiekimų buvo sunkus.

Nors planuose studijų JAV niekada nebuvo, besimokydamas viename Prancūzijos universitetų Justinas sužinojo apie universiteto partnerystę su Kolumbijos universitetu. Po pirmųjų mokslo metų Prancūzijoje vaikinas nusprendė išbandyti dvigubo bakalauro programą ir pretenduoti į galimybę studijuoti JAV.

„Nusprendžiau pabandyti savo jėgas ten, o, kai buvau priimtas, jau reikėjo galvoti, ką daryti, kad iš tiesų pavyktų ten studijuoti“, – juokiasi Justinas.

Kreipėsi finansinės paramos

Vienerių metų studijų kaina Kolumbijos universitete gali siekti ir 70 tūkst. JAV dolerių, ir nors Justinas gavo kelias stipendijas, kurios padengė didžiąją dalį kainos, dar trūko apie 15 tūkst. dolerių. Tokia suma, sako jis, šeimai buvo per didelė, todėl pagalbos teko prašyti viešai. Vaikinas pasinaudojo viena finansavimo platforma ir kreipėsi į visus pasaulio lietuvius, prašydamas finansinės paramos. Galiausiai studentui pavyko surinkti apie 15–17 tūkst. dolerių.

Justinas pasakoja, kad sunkiausia buvo pirmaisiais studijų metais, vėliau universitetas skyrė didesnę stipendiją, o ir jis pats susirado darbą, todėl prašyti finansinės paramos nebereikėjo. „Toks buvo tikslas – gauti paramos pirmiesiems metams, nes žinojau, kad ten nuvažiavus galima susirasti darbų ir prašyti universiteto, kad padidintų stipendiją. Pirmaisiais metais reikėjo įsitvirtinti ir įrodyti, kad esi vertas stipendijų, dėl to labai pasisekė, kad taip dosniai parėmė žmonės, kad tik nuvykęs galėjau susikoncentruoti į mokslus“, – prisipažįsta jis.

JAV universitetai vadinami laisvųjų menų universitetais, tai reiškia, kad visi studentai turi lankyti papildomus kursus ir mokytis literatūros, meno, muzikos istorijos, akademinio rašymo ar gamtos bei tiksliųjų mokslų. Justinas pasakoja, kad neretai šios paskaitos būdavo net įdomesnės, nes, anot jo, smagu pailsėti nuo skaičių, diskutuoti apie meną, muziką.

„Visada gera nors šiek tiek pakeisti kasdienybę ir kalbėti apie literatūrą ar meną, tai universalūs dalykai, kurių besimokydamas labiau pasijauti žmogumi“, – šypsosi lietuvis.

Pastebėjo lietuvių išskirtinumą

Anot Justino, lietuviai ir būdami svetur stengiasi vieni kitus surasti ir burtis į bendruomenes. Tai mūsų išskirtinumas, sako vaikinas. Dėl to ir jis pats jau pirmaisiais mėnesiais JAV aktyviai įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą Niujorke, šeštadienius leido lituanistinėje Maironio mokykloje, kurioje vaikus mokė lietuvių kalbos ir istorijos, organizavo renginius, o antraisiais studijų metais buvo atsakingas už jaunių ir vaikų choro paruošimą Dainų šventei.

„Visi aplinkiniai, draugai pastebi, kad lietuvių privalumas – mūsų maža šalis. Juk mums yra išskirtinis dalykas sutikti kitą lietuvį kur nors svetur. Vokiečiai ar prancūzai taip nesijaučia, o mes tai labai vertiname, esame maži, todėl norime išlaikyti artimesnį ryšį, rengiame lietuvių susitikimus. O užsieniečiai stebisi“, – lietuvių išskirtinumą pastebi Justinas.

Paklaustas, ar draugai JAV buvo girdėję Lietuvos vardą, Justinas užtikrina, kad nemažai jų tikrai žinojo apie Lietuvą, ypač Niujorke, kur stipriai jaučiama litvakų kultūra ir jų palikimas.

„Kai pasakydavau, kad esu iš Lietuvos, kai kurie pasakodavo, kad jų seneliai ar proseneliai į JAV atvyko iš Lietuvos. Būtent Niujorko žydų bendruomenėje yra daug išeivių iš mūsų krašto. Sporto salėje esu sutikęs žmonių, dėvinčių marškinėlius, ant kurių užrašyta „Lietuva“. Visada juos užkalbindavau, tiesa, nors kai kurie jų – jau trečios ar ketvirtos kartos lietuviai, ne visada gerai kalbantys lietuviškai, ryšį su Lietuva dar jaučia“, – prisimena lietuvaitis.

Ne visi kviečia sugrįžti

Neretai JAV lietuviai mato kaip svajonių šalį, bet Justinas tvirtina, kad taip tikrai nėra. Gyvenimo kokybė, darbo ir asmeninio gyvenimo balansas, nuolatinis didmiesčio šurmulys, vietos trūkumas ir nesibaigiantys kamščiai lietuviui įspūdžio nepaliko.

„Būnant čia daugeliu atvejų Lietuva atrodo kaip svajonių šalis“, – įsitikinęs jis.

Vaikinas išskiria ir amerikiečių atsidavimą darbui ar studijoms, dėl kurių jie neretai aukoja ne tik savo laisvalaikį, bet ir draugus. Ir pats Justinas pajuto gyvenimo tempą didmiestyje ir didelį krūvį darbe.

„Būna, kad iš darbo grįžtu tik po pirmos valandos nakties. Pasižiūrėjau, kiek pradirbau ir ankstesnėmis savaitėmis, – beveik visada būna 60 valandų per savaitę, per dieną apie 12 valandų gryno darbo, o dar reikia atvažiuoti, grįžti atgal į namus...

Studijų metu taip pat jautėsi, kad žmonės labai planuoja savo laiką. Kai kokį nors pažįstamą susitinki Lietuvoje, prakalbi pusę valandos, gal net nueini į kavinę. Kai taip nutinka Amerikoje, su draugu persimeti keliais žodžiais ir viskas tuo pasibaigia. Kartais susitinki ir kartu praleidi tik valandą, nors tą susitikimą susiplanavai jau prieš dvi savaites. JAV visai kitokia kultūra, čia turi kelis artimus žmones, su kuriais palaikai ryšį, nėra taip, kad lieka laiko dideliam ratui žmonių“, – apgailestauja lietuvis.

Šiuo metu Justinas dirba vienoje įmonėje JAV, tačiau tikina, kad į Lietuvą grįžti planuoja. Vis dėlto jis pastebi, kad lietuviai ne visada kviečia grįžti į gimtinę.

„Įdomu, kad viešai lietuviai sako, jog laukia iš užsienio sugrįžtančių lietuvių, tačiau, pradėjus su kuo nors kalbėti asmeniškai, visi sako dar likti JAV ir įgyti patirties, grįžti už 5 ar 10 metų. Įdomus kontrastas. <...> Kol kas noriu save išbandyti JAV, tačiau jaučiu, kad Lietuva yra mano namai, gana dažnai čia grįžtu, praleidžiu visas atostogas. Su JAV gyvenančiais lietuviais vis galvojame, kaip galime susikurti Lietuvą ir čia, Niujorke“, – pasakoja Justinas.