Lietuvoje

2019.10.07 19:47

Airijoje mokytoja dirbanti lietuvė: angliškai bendraujantys tėvai savo vaikams daro „meškos paslaugą“

Adomas Šimkus, Giedrė Trapikaitė, LRT RADIJO projektas „4 milijonai", LRT.lt2019.10.07 19:47

Airijos lietuvė Kristina Jankaitienė lietuvių kalbos moko vienoje Monachano bendrojo lavinimo mokykloje, o kitame mieste, Karikmakrose, atidarė savo lituanistinę mokyklą „Saulės zuikučiai“. Lituanistė tvirtina: kuo daugiau moki kalbų, tuo esi turtingesnis. LRT RADIJUI Kristina sako, kad Lietuva gali džiaugtis savo išsaugota lietuvių kalba, o štai airiams tą padaryti sekasi sunkiai.

Pristato ir lietuviškus papročius

Nuo praėjusių metų rudens Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje, įgyvendino labai svarbų mūsų tautiečiams projektą „Lietuvių kalba, kaip paveldo kalba“, suteikiantį galimybę vaikus lietuvių kalbos mokyti ne tik savaitgalinėse mokyklėlėse, bet ir bendrojo ugdymo mokyklose.

„Lietuvių kalba, kaip paveldo kalba, šioje mokykloje yra dėstoma nuo praėjusių metų. Mokiniams, kurie kalba lietuviškai, yra dėstomas dvejų metų kursas, skiriant tam per savaitę pusantros valandos“, – sako Monachano „Beech Hill College“ bendrojo ugdymo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja K. Jankaitienė.

Lietuvių kalbų metu mokiniai mokosi ne tik pačios lietuvių kalbos: skaityti ir rašyti, tačiau ir susipažįsta su savo ar tėvų gimtine, pamini Lietuvai svarbias datas. „Minime ir kultūrines šventes. Štai per Velykas vaikai margino kiaušinius. Kai kurie tai darė pirmą kartą gyvenime. Vaikams tai labai patiko“, – džiaugiasi Airijoje dirbanti pedagogė.

Monachano „Beech Hill College“ šiuo metu lietuvių kalbos mokosi 20 mokinių. Moksleiviai lietuvių kalbą renkasi ne tik iš lietuvių, bet ir mišrių šeimų: lietuvių ir airių, lietuvių ir latvių, lietuvių ir rusų. „Šiais metais tęsiame mokslus. Kai kurie vaikai grįžo į Lietuvą. Iš praėjusių metų liko 12 mokinių, šiais metais prie mūsų prisijungė dar 7 moksleiviai lietuviai bei viena airė“, – sako lietuvių kalbos mokytoja, prieš 19 metų, kartu su vyru, atvykusi gyventi į Airiją.

Nauja kalba – naujos galimybės

Airė Boen noriai mokosi lietuvių kalbos. Mergaitei mokytis užsienio kalbų sekasi išskirtinai puikiai. Ją drąsiai galima vadinti jaunąja poliglote. 12-metė Boen jau dabar yra pramokusi net 22-jų užsienio kalbų. Pasak mergaitės, nauja užsienio kalba atidaro naujus tiltus gyvenime.

„Aš noriu labiau suprasti Lietuvą ir jos kultūrą. Nauja kalba man pravers ir keliaujant po Lietuvą, o taip pat geriau pažinti savo draugus lietuvius“, – sako kalboms imli moksleivė, jau gerai įvaldžiusi esperanto, ispanų, olandų bei lenkų kalbas.

Lietuvių kalbos besimokanti Gabija sako, kad su mama kalbėjo angliškai, tačiau, pradėjus lankyti lietuvių kalbos kursus, mama stengiasi taip pat kalbėti lietuviškai. 13-metė Rusnė sako, kad su tėvais bendrauja lietuviškai, o su sese – anglų kalba. Pijus tikina, kad su tėvais ir močiute kalba tik lietuviškai.

Dauguma kalbintų moksleivių ketina toliau likti Airijoje, tačiau Pijus sako labai norintis sugrįžti į Lietuvą. Pasak jo, Lietuvoje yra visai kita „energija“ ir jis ten geriau besijaučiantis.

Ragina neapleisti gimtosios kalbos

K. Jankaitienė neslepia, kad dažnai gimtosios kalbos vaikai negirdi tiek, kiek turėtų. Tai lemia, pasak jos, tėvų vartojama anglų kalba. Pedagogė ragina tėvelius neatimti iš vaikų galimybės natūraliai išmokti lietuvių kalbos ir su jais nekalbėti tik angliškai. „Kuo daugiau moki kalbų, tuo esi turtingesnis, – tvirtina lituanistė. – Lietuva gali džiaugtis, nes turi savo išsaugotą lietuvių kalbą, ko nepasakysi apie airius“.

Mokytoja atsidūsta, kad ne visi tėvai yra sužavėti gimtosios kalbos ugdymo pamokų idėja. „Vieni nori, kad jų vaikai mokėtų kalbą, kitiems tai visai nerūpi. Yra tėvelių, kuriems svarbi lietuvybė, o yra ir tokių tėvų, kuriems trūksta švietimo, kas tai yra kalba ir kuo ji svarbi, jie vis pyksta ant Lietuvos ir teigia, kad „niekada negrįš“, tačiau nesupranta, jog protėvių kalbos, kurią gali išmokti nemokamai, tiesiog būdamas šeimos aplinkoje, padovanojimas yra didžiulis įnašas į vaiko raidą“, – įsitikinusi pedagogė.

„Čia gyvenantiems lietuviams, kurie purtosi grįžimo į Lietuvą, sakau: „nespjaukite į vandenį, kurį reikės gerti“. Gyvenimas susiklosto taip, kad dažniausiai į tą Lietuvą yra grįžtama ir tada paskubomis vaikas yra mokomas lietuvių kalbos...“ – realų gyvenimišką pavyzdį pateikia pašnekovė.

Moteris įsitikinusi, kad prieš lietuvių kalbą nusistatę tėveliai vaikams daro „meškos paslaugą“.

„Kalba yra didžiulis turtas vaikui. Kai kurie tėveliai daro „meškos paslaugą“, su vaikais kalbėdami tik angliškai. Per susirinkimus tėvams visada primenu apie kalbos svarbą vaiko ugdyme. Vaiką mokyti kalbos reikia nuo pat mažens, – neabejoja K. Jankaitienė. – Užaugęs jis jums pasakys „ačiū“. Patikėkite“.

Pamiršta kalba pastūmėjo steigti mokyklą

Pedagogė paneigia stereotipą, kad vaikui, gimusiam ir augusiam emigracijoje, gerai mokėti gimtąją kalbą yra „misija neįmanoma“. „Misija tikrai nėra sudėtinga. Svarbiausia yra noras, – užtikrintai kalba Kristina. – Mokėdamas lietuvių kalbą, moksleivis turi galimybę rinktis studijas Lietuvoje. Prie to prisideda ir Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Norintiems studijuoti Lietuvoje, yra galimybė gauti tam stipendiją. Jeigu yra laikomas lietuvių kalbos egzaminas, yra pridedamas tam tikras balas prie stojamųjų egzaminų“.

Veikli lietuvė ne tik darbuojasi „Beech Hill College“ mokykloje, bet ir prieš dešimtmetį Karikmakrose, nuo Monachano nutolusiame 40 kilometrų, įkūrė savo mokyklą. 2009 metais veikli moteris įkūrė lituanistinę mokyklėlę „Saulės zuikučiai“. Pasak jos, tokiam žingsniui ją pastūmėjo ne tik pedagogės išsilavinimas, bet ir jos auginami trys vaikai.

„Savo šeimoje mačiau, kad gimtoji kalba miršta. Norėdama ne tik savo vaikus mokyti, bet ir pritraukti daugiau vaikučių iš aplinkinių miestelių bei pačio Karikmakroso, nusprendžiau atidaryti mokyklą. Ir man tai pavyko“, – savo įgyvendinta idėja džiaugiasi pedagogė.

Mokytoja pamena, kuomet jos vaikai pradėjo lankyti airių mokyklas, vis labiau įsigalėdavo juos supanti anglų kalba, o gimtoji buvo vis labiau apleidžiama. „Supratau, kad jeigu nemokysiu savo vaikų gimtosios kalbos ir neperduosiu jiems mūsų kultūros, vaikai ją tiesiog pamirš. Mano vaikai jau yra čia gimę. Noriu, kad jie gerai mokėtų ne tik kalbėti, bet ir skaityti bei rašyti lietuviškai. Jei jie užaugę tęs mano šią tradiciją (išlaikyti lietuviškumą; red. past.), tai aš būsiu pati laimingiausia mama“, – viltingai kalba K. Jankaitienė.

Direktorių žavi išsaugota lietuvių kalba

Kristina džiaugiasi, kad ir pačioje Lietuvoje yra vis labiau rūpinamasi iš emigracijos grįžusių vaikų švietimu. „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pernai iš mūsų mokyklėlės „Saulės zuikučiai“ į Lietuvą išvyko trys šeimos. Kontaktuoju su jomis. Tėveliai yra patenkinti. Sako, kad jų vaikams Lietuvoje yra skiriami papildomi mokytojai, psichologai, suteikiama puiki aplinka. Vaikas adaptuojasi labai greitai ir puikiai“, – tautiečių gebėjimą integruoti iš emigracijos grįžusius vaikus sveikino Airijos lietuvė.

Airijos lietuvė sako besidžiaugianti „Beech Hill College“ mokyklos direktoriumi, kuris palaiko lietuvių kalbos pamokų vedimą ir kiek gailisi, kad airiai savąją jau yra bepamirštą. „Monachano mokyklos, kurioje dirbu, direktorius yra pasakęs: „Būkite savimi. Jūs galite džiaugtis, jūs šnekate lietuviškai, turite savo kultūra. O mes, airiai, jau užmiršome savo kalbą“. Nors mokyklose ir mokoma airių kalba, tačiau ja kalba tik mažuma airių – visoje šalyje stipriai dominuoja anglų kalba“, – iš airių identiteto praradimo sako besimokanti lietuvė.

Kristina teigia nuolat besiilginti Lietuvos. Kiekviena lietuviška smulkmena suvirpina jai širdį. „Niekada negalvojau, kad čia užsibūsiu taip ilgai, tačiau taip jau susiklostė gyvenimas, kad gimė 3 vaikai ir juos auginame čia, Airijoje, – sako emigrantė. – Ilgiuosi Lietuvos. Kažkokia lietuviška smulkmena ar parvežta lauktuvė iš Lietuvos yra man svarbi. Bent kartą per metus su vaikais pabuvojame Lietuvoje. Kuomet grįžus į Lietuvą, tenka vėl ruoštis skrydžiui į Airiją, skirtis su tėveliais būna labai skaudu“.

Monachanas neoficialiai yra vadinamas Mažąja Lietuva. K. Jankaitienė sako, kad šiame nedideliame Airijos mieste lietuvybės tikrai netrūksta. „Čia yra ir dar viena lituanistinė mokyklėlė „Lietuvos vaikai“. Čia dirbantys entuziastai iš tikrųjų stengiasi ir kurią tą Mažąją Lietuvą“, – tiesiogiai iš Monachano grafystės sostinės kalba aktyvi vietos lietuvė.

Parengė Vismantas Žuklevičius.