Dabar labai lengvai tuos, kurie tardymo metu ką nors pasakė, pavadiname išdavikais, tačiau dėl tardymo metodų dažnai buvo neįmanoma atsilaikyti, kalba LGGRTC istorikas Darius Juodis. Jo teigimu, neretai tardomi partizanai nieko nesakydavo, o tik sugrįžę į kamerą ką nors prasitardavo kitiems kaliniams. Tačiau jie nežinojo, kad iš tiesų kameros draugai – užverbuoti agentai.
Tarptautinės konferencijos „Antikomunistinis pasipriešinimas Centrinėje ir Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo“ metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. D. Juodis skaitė pranešimą „Sovietų saugumo agentūrinės bylos apie partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą“.
Jonas Žemaitis-Vytautas – Lietuvos karininkas, rezistentas, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. 1949 m. vasarį vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime J. Žemaitis išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo suimtas 1953 m. gegužę, kai buvo išduota jo slapstymosi vieta. J. Žemaitis suimtas gyvas, 1954 m. lapkritį sušaudytas viename Maskvos kalėjime.
Prie vado saugumiečiai nepriartėjo
Anot D. Juodžio, Jonas Žemaitis partizanavo laikydamasis griežtos koncentracijos, jis turėjo virš 10 sakytinių ir dar mažiausiai 8 rašytinius slapyvardžius, kuriuos keisdavo pagal poreikį. Vis dėlto Saugumui būdavo nesudėtinga nustatyti jo tapatybę – tai saugumiečiai visada padarydavo, tačiau Žemaičio slapstymosi vietos sužinoti nepavykdavo.
Pavojų, kad saugumiečiai nustatys jo buvimo vietą, kildavo, kai būdavo suimami Žemaičio artimos aplinkos ryšininkai ir partizanai, o tai vyko nuolat. Tačiau suimtieji arba nežinojo, kur slapstosi jų vadas, arba to nepasakydavo, kalba istorikas.
„Iki 1952 metų prie Jono Žemaičio nesugebėta prieiti labai arti – saugumiečiai ėjo aplinkiniais keliais, sekė aplinkinius žmones, bet kur jis slapstosi, kokius konkrečiai ryšius palaiko, duomenų neturėjo“, – šypteli D. Juodis.
Agentai verbuoti kompromituojant
Istorikas pasakoja, kad pasiekti partizanų vadą bandė įvairiai. Pavyzdžiui, viena agentė apsigyveno bute, kuriame buvo slepiami Jonui Žemaičiui artimi žmonės, tačiau net per tokį asmeninį ryšį prie vado saugumiečiai nepriartėjo. Iš bylų galima suprasti, kad didžioji dalis agentų užverbuoti juos kompromituojant, tik nedidelė dalis jų dirbo vadovaudamiesi patriotiniu pagrindu, sako istorikas. Dėl šios priežasties dalis agentų tiesiog nedirbo.
Kitas informacijos šaltinis buvo tardomieji. Anot D. Juodžio, dabar labai lengvai tuos, kurie tardymo metu ką nors pasakė, pavadiname išdavikais, tačiau tardymo metodai dažnai buvo tokie, kad neįmanoma atsilaikyti. Istorikas svarsto, kad neretai tardomas žmogus nieko nepasakydavo, ką nors prasitardavo tik sugrįžęs į kalinimo kamerą, kurioje būdavo užsimaskavusių agentų.
„Štai, viena Žemaičio ryšininkė nedavė jokių išsamių parodymų, bet, sugrįžusi į kamerą, pasakė šiek tiek daugiau. Tai yra psichologinis momentas – kažkam reikia išsipasakoti, todėl išsipasakojo kameroje. O to daryti nebuvo galima, nes, kaip dabar jau žinome, ten būdavo pasodintas kitas agentas. <...> Kitas partizanas žinojo ir bunkerio vietą, kur slapstėsi Žemaitis, bet niekaip nepalūžo, nepasakė, kur. Jei būtų pasakęs, Žemaitis būtų suimtas“, – tvirtina D. Juodis.
Saugumiečių operacijos virsdavo kuriozinėmis situacijomis
Kaip sako istorikas, dažnai Saugumas švaistydavo daug jėgų veikdamas klaidinga kryptimi. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai du užverbuoti agentai šnekėjo apie Žemaitį, tačiau buvo keli žmonės, kurių vardas ir pavardė buvo tokie patys, todėl agentai kalbėjosi apie skirtingus žmones.
„Šnekama, bet nesusišnekama. Net kai buvo ruošiama viena operacija, viena užverbuota moteris pranešė, kad Žemaitis atvažiuos į Kauną su vairuotoju Petraičiu, tai visi ir ieško, kas tas Petraitis, seka jį, pastatomi kontrolės postai – operacija didelė. Tačiau vėliau matosi, kad Žemaitis nė neplanavo važiuoti, o pajėgos metamos klaidingai. <...> Būdavo ir kuriozinių tokių atvejų“, – aiškina istorikas.
Pasak D. Juodžio, Saugumas suprato, kad partizanai labai norėjo megzti ryšį su užsieniu, todėl agentai bent kelis kartus planavo, kad reikia neva desantininkų laišku kreiptis į Žemaitį ir apgaulės būdu prašyti susitikti. Vis dėlto tai ir liko tik planuose, nes Saugumas nesugebėdavo paruošti tokios kruopščios operacijos, o vaidinti užsienietį, atvykusį į Lietuvą, jiems trūko patirties, tvirtina istorikas.
Viename bunkeryje Jonas Žemaitis gyveno beveik pusantrų metų niekur nejudėdamas, bet Saugumas vis vien išsiaiškino ne mišką, o tik rajoną, kuriame jis slapstėsi, teigia istorikas. D. Juodžio teigimu, beveik kiekvienas žmogus, susijęs su Žemaičiu, buvo tardomas ir sekamas, todėl jam buvo praktiškai neįmanoma išlikti iki 1952 metų.
„Buvo tik laiko klausimas, kol bus suimtas partizanas, kuris daugiau žinos“, – kalba istorikas.
