Lietuvoje

2019.10.26 10:22

Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje – išskirtinė pogrindžio valstybė

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.10.26 10:22

Partizanų valstybė – Lietuvos istorijoje nuolat atsikartojanti tendencija, gili lietuviška ir netgi lenkiška tradicija, sako Vilniaus universiteto dėstytojas, istorikas dr. Bernardas Gailius. Anot jo, to meto Lenkijai buvo būdingas požiūris, kad bet kuri sisteminga žmonių iniciatyva gali sukurti valstybę, todėl į Lietuvą buvo žiūrima skeptiškai, vyravo įsivaizdavimas, kad Lietuvos valstybė yra intelektualų grupelės projektas.

Taip B. Gailius kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Antikomunistinis pasipriešinimas Centrinėje ir Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo“.

Už partizaninę veiklą – mokesčiai

Anot B. Gailiaus, nuolat daugėja duomenų, kad 1944–1953 metų laikotarpį Lietuvoje, kai vyko partizaninis karas, galime vadinti partizanų valstybe. Šį reiškinį istorikas apibūdina kaip Lietuvoje veikusią pogrindinę valstybę. B. Gailiaus teigimu, taip teigti leidžia tai, kad tuo metu Lietuvoje veikė suvereni diktatūra, kuri išsiskiria tuo, kad remiasi numanoma tautos valia.

„Suverenus diktatorius yra toks, kuris tarsi ir pats prisiima tą vaidmenį, ir remiasi tokiu numanymu, įsitikinimu, kad jis yra įgaliotas menamos ar nujaučiamos tautos valios“, – kalba B. Gailius.

Kaip sako istorikas, daugelis tyrimų patvirtina partizanų valdžios požymius. Pavyzdžiui, pabrėžia jis, veikė tam tikra administracija, struktūra bei ryšių sistema. Įdomu, dėsto B. Gailius, kad buvo renkami ir mokesčiai, – reikėjo mokėti už tai, kad esi partizanas, o ne atvirkščiai. Kaip trečią argumentą, kad Lietuvoje veikė partizanų valstybė, istorikas išskiria tai, kad ši valdžia visuomenėje buvo priimama. Pavyzdžiui, partizanų kovos raštelius žmonės priimdavo kaip vertybinius popierius bei dokumentus, jie tikėjo, kad už tuos raštelius atėjus laikui galės gauti pinigų.

„Visa tai rodo, kad kalbame ne tik apie partizanų įsitikinimą, kad jie turi teisę vykdyti valdžios funkcijas, bet ir apie tam tikrą pripažinimą iš valdomųjų, kad jie turi reikalą su oficialiais Lietuvos atstovais. Šie argumentai leidžia kalbėti apie tai, kad partizanų karo metu Lietuvoje egzistavo tokia specifinė aiškiai apibrėžta erdvė, kaip pogrindžio partizanų valstybė“, – svarsto B. Gailius.

Nepasitikėjo „Lietuvos projektu“

Pasak istoriko, reikėtų pastebėti, kad partizanų valstybė nėra nei vienetinis, nei labai neįprastas reiškinys, o atvirkščiai – tai Lietuvos istorijoje nuolat atsikartojanti tendencija, gili lietuviška ir netgi lenkiška tradicija. B. Gailius išskiria, kad ši tradicija okupuotoje Lenkijos teritorijoje buvo išplėtota gal net labiau nei Lietuvoje, todėl Lenkijos atkūrimo laikotarpiu, 20 a. pradžioje, ir ten galima rasti panašių epizodų.

„Manau, kad iš dalies tą giluminį mąstymą pagilina Lenkijos nepasitikėjimas Lietuvos projektu. Jis buvo matomas kaip kažkas, iš ko nieko neišeis. Į Lietuvą buvo žiūrima labai skeptiškai, buvo kuriami netgi alternatyvūs Lietuvos projektai. Buvo būdingas mąstymas, pagal kurį bet kuri sisteminga žmonių iniciatyva gali sukurti valstybę“, – pasakoja istorikas.

Pavyzdžiui, primena jis, Lenkija dar labai ilgai įsivaizdavo, kad „vadinamoji Lietuvos valstybė yra intelektualų grupelės projektas“, iš kurio nieko nebus. Juk rizika, kad nebus jokio Steigiamojo Seimo ir valstybės, buvo labai reali ir egzistavo, tikina B. Gailius. Vis dėlto Lietuvos taryba buvo teisi, kad numanoma tautos valia iš tikrųjų egzistavo.

Tuo metu kitose Europos valstybėse vyravo kitokios tradicijos. 19 a. ir 20 a. Europos politikui pogrindžio valstybė buvo labai sunkiai suvokiamas dalykas, o Lietuvos ir Lenkijos išsivadavimo judėjimas ypač skyrėsi nuo europietiškų revoliucijų partijų savo labai aiškia orientacija į valstybingumą ir sugebėjimu jį kurti pogrindyje.

„Tai bendra tradicija, kuri veda greičiausiai į Abiejų Tautų Respublikos laikus. Tikriausiai, ten reikėtų ieškoti šaknų, iš kur žmonėms ateina kitoks suvokimas, nei didžiojoje Europos dalyje, kas yra valstybė ir kur ji kuriama. Jei Europoje tai suvokėme ne pirmieji, tai vieni pirmųjų“, – šypsosi B. Gailius.

Partizano figūra įrodo, kad egzistuoja suverenitetas

Anot istoriko, partizanų valstybės tyrimai yra svarbūs ne tik mums patiems, bet ir geresniam šiuolaikinės Europos tapatybės suvokimui. Tai, ką mes stebime 19 a. pabaigoje, 20 a. tampa visos Europos tendencija, tvirtina B. Gailius. Akivaizdu, kad pokario Europos valstybių pamatas yra partizanų karas, sako jis ir išskiria, kad partizanų karai bei pasipriešinimo judėjimai formavo realesnę Europos politiką ir suvokimą, kas yra valstybė ir pilietis. Partizanų karas sukuria tarsi nuolatinį Europos valstybės atsinaujinimą, todėl partizanų karų istorija ir raida yra glaudžiai susijusi su pačios Europos raida, kalba istorikas. Jo manymu, kuo daugiau valstybė susiduria su partizanų karo reiškiniais, tuo intensyvesnė jos europietiška kryptis.

B. Gailius svarsto, kad partizano figūra yra galutinis europietiškos piliečio sąvokos išsipildymas ir gero piliečio atspindys karo metu: „Jei taikos metu raginame vieni kitus būti pilietiškus, mokėti mokesčius, tai karo metu suprantame, kad turime pasipriešinti. Tai būdinga visai Europai. Partizanas, kaip figūra, nuosekliai pratęsia taikos metu esamą pilietiškumą ir įrodo, kad egzistuoja tautos suverenitetas.

Jei valstybės neįmanoma nugalėti kariniu požiūriu, kol nenumalšinamas pilietinis pasipriešinimas, reiškia, kad iš tikrųjų galutinis valstybės veikimo rėmėjas yra tauta. Nes su ja galų gale reikia tiesiogiai susidurti. Šiais laikais jau seniai neužtenka sutriuškinti priešo kariuomenę ir užimti sostinę – reikia susidurti tiesiogiai su piliečiais.“

Anot istoriko, partizanų karas parodo, kad suverenitetas yra nedalomas, o aukščiausia galia priklauso kiekvienam piliečiui, nes tikros krizės atveju, kai žlunga visos valstybinės struktūros, kiekvienas pilietis savo nuožiūra gali pradėti pasipriešinimo veiksmus.

Populiariausi