„Kam užtrenkti duris, jei galima jas atidaryti. Negalima leisti žmonėms prarasti ryšio su tėvyne. Tai ir ekonominė nauda Lietuvai – gal kas iš emigrantų sugalvos investuoti? Juk piliečiui tai padaryti lengviau“, – LRT RADIJUI sako Airijos sostinėje gyvenanti Jūratė Raižytė.
Šokiravo švietimo sistema
„Atidūriau Airijoje kai man buvo 11-ka, – pasakojimą pradeda emigrantė. – Atsivežė mane čia gyventi mama, kuri prieš tai jau čia gyveno 2 metus. Tuos porą metų gyvenome atskirai – aš Lietuvoje, o mama Airijoje. Labai norėjau būti kartu su mama, tad dar vaikas būdamas nesupratau, kad Lietuvoje teks palikti savo draugus ir likusią šeimą“.
Lietuvė ne tik spėjo priprasti prie naujos aplinkos ir kultūros, bet ir Airijoje gyvena ilgiau nei gimtinėje. „Jau 13 metų kaip čia gyvenu. Čia jau mano visas gyvenimas, draugai ir darbas“, – sako mergina.
Emigrantė sako prisimenanti, kad pirmosiomis dienomis Dublinas ją sužavėjo, tačiau iki tol, kol pradėjo eiti į mokyklą. „Man tai buvo didelis miestas, toks didingas. Buvo tikrai labai įdomu. Tačiau kai reikėjo eiti į mokyklą, supratau, kad čia viskas kitaip, niekas manęs nesupranta“, – prisiminimais dalinasi pašnekovė.
Jūratę šokiravo žinia, kad jai teks lankyti mergaičių mokyklą, mat Airijoje yra atskiros mokyklos mergaitėms ir berniukams. Lietuvaitė nebuvo sužavėta ir airiška mokykline uniforma. „Atskiros mergaičių ir berniukų mokyklos mane tiesiog šokiravo. Mokyklinės uniformos tiesiog baisios. Jos mane taip pat šokiravo. Kuomet reikėdavo eiti pirkti uniformos, visada būdavo daug ašarų, – kritikos Airijos švietimo sistemai negaili lietuvė. – Sunki ta adaptacija iš pradžių buvo“.
Lietuviška mokykla – didelis džiaugsmas
J. Raižytė sako iki šiol tebesijaučianti esanti kitokia, nei airiai, tačiau džiaugiasi būdama lietuve. „Jaučiu kompleksą dėl savo kalbos akcento. Tačiau visada žinojau, kad esu lietuvė ir tuo didžiuojuosi. Nenorėčiau būti aire ar kitos tautybės“, – patriotiškai kalba Dublino lietuvė.
Jūratė neabejoja, kad meilė Lietuvai atėjo iš jos mamos, kuri, tik atvykus mergaitei į Airiją, išleido dukrą į šeštadieninę lietuvių mokyklą. „Man tai buvo didelis džiaugsmas. Gyvendavau nuo šeštadienio iki šeštadienio. Ten ir lietuviai draugai buvo, mokytoja ir ta kalba – tiesiog gera ten buvo“, – sentimentų lietuviškai mokyklai neslepia Jūratė.
Mergina sako, kad iki šiol daug draugų turinti būtent iš lietuvių mokyklos. „Visos tos lietuvių bendruomenės ir mokyklos suburia žmones, atsiranda stipresnis jausmas. O ir meilė Lietuvai daug labiau pasijaučia. Net per atostogas, grįžusi į Lietuvą, aš nepajaučiu tiek žmonių meilės mūsų šaliai ir norėjimo garsinti Lietuvos vardą, kiek tą jaučiu čia, per bendruomenes, lietuvių susitikimus ir renginius“, – sako aktyvi lietuvių bendruomenės Dubline narė.
Aktyviai kvietė balsuoti
Jūratė tikina lietuvybę, nepaisant emigracijos, jaučianti kasdien. „Namuose kalbame lietuviškai, skaitome lietuviškas knygas, dalyvaujame lietuviškuose renginiuose. Netgi serialus lietuviškus žiūrim, – sako pašnekovė. – Mūsų lietuvių čia daug. Tikrai smagu“.
Emigrantė sako, kad, jei kas jos paklausia, iš kur ji esanti, atsakyti kartais būna keblu. „Visada sakau, kad esu lietuvė. Bet tai Airijos ar Lietuvos?, – retoriškai klausia pašnekovė. – Bendradarbiams, prieš vykstant atostogų į Lietuvą, sakau, kad važiuosiu namo, o šie stebisi: juk jau čia ilgiau nei pusę savo gyvenimo gyveni, tai koks dar „namo“?“.
Šiais metais vyko referendumas dėl dvigubos pilietybės. Jūratė buvo viena tų, kuri aktyviai prisidėjo prie šio referendumo kampanijos, kad Airijos lietuviai ateitų balsuoti.
„Į kampaniją įsitraukiau visai netikėtai. Kartą dirbdama prie kompiuterio susimąsčiau, kaip būtų galima labiau pasiekti lietuvius ir jiems perduoti tą žinią, nes juk ne visi dalyvauja lietuvių renginiuose ar susibūrimuose. Sugalvojau „Facebook“ padaryti renginį „Pilietybės išsaugojimas – Airija balsuoja!“ Kiekvieną sekmadienį, likus porai mėnesių iki referendumo, rinkdavomės Lietuvos ambasadoje ir galvodavome, kaip galime pritraukti daugiau rinkėjų“, – pasakoja prie pilietybės išsaugojimo referendumo aktyviai prisidėjusi lietuvė.
Nori sugrįžti
„Aš labai tikiuosi, kad man nereiks rinktis tarp pilietybių ir aš išsaugosiu lietuvišką. Pažįstu daug lietuvių, kuriems teko atsisakyti Lietuvos pilietybės ir jiems tikrai skauda širdį. Tačiau, kai gyvenimas priverčia – rinktis nebegali. Referendumo reikalavimai buvo praktiškai neįgyvendinami, tačiau pasaulio lietuviai parodė pilietinę brandą, o tai yra labai didelis žingsnis, rodantis, kad mums rūpi Lietuva, ir kad mes esame vieningi“, – pasitikinčiai kalba Jūratė.
Pasak J. Raižytės, lietuviai, kritikuojantys dvigubos pilietybės idėją, skaudina pasaulio lietuvius. „Kam užtrenkti duris, jei galima jas atidaryti. Negalima leisti žmonėms prarasti ryšio su tėvyne. Tai ir ekonominė nauda Lietuvai – gal kas iš emigrantų sugalvos investuoti? Juk piliečiui tai padaryti lengviau“, – įsitikinusi Dublino lietuvė.
Jūratė sako, kad nors Lietuva ir nėra tobula, dauguma lietuvių galvoja apie grįžimą į tėvynę. „Nesijaučia, kad didesnė dalis gyvenimo prabėgo Airijoje. Noras grįžti yra. Didelė dalis išvykusių lietuvių grįš“, – tiki veikli Airijos lietuvė.
Parengė Vismantas Žuklevičius
