Dialogo tarp eilinių policijos pareigūnų ir vadovų stoka yra didžiulė policijos sistemos problema, tačiau dar didesnė – socialinė atskirtis, kuri priešina policijos bendruomenę bei leidžia joje susikurti kastoms – elitui ir pilkajai masei, interviu LRT.lt teigė Lietuvos policijos darbuotojų profesinės sąjungos (LPDPS) pirmininkas Saulius Grigonis.
Spalio 2-oji – Lietuvos policijos, arba Angelų sargų, diena, kurios metu visuomenė sveikina pareigūnus su jų profesine švente. Vis dėlto, kaip interviu LRT.lt pasakojo LPDPS vadovas, Lietuvos policijos mokyklos Profesinių įgūdžių valdybos 3-iojo skyriaus vyriausiasis specialistas S. Grigonis, eiliniai pareigūnai toli gražu negyvena tokiomis nuotaikomis, kokiomis profesinės šventės metu gali pasigirti policijos vadovai.
Profsąjungos vadovas tvirtina, kad pastaruoju metu policijos sistemoje reformos buvo vykdytos, nesitariant su eiliniais pareigūnais, juos ignoruojant.
„Apie reformas Policijos vadovybė kaip Šiaurės Korėjoje paskelbia per televiziją. Tai priimi vos ne su ašaromis ir supranti, kad tos paskalos, kurias girdėjai, pildosi kaip blogiausias scenarijus“, – apie eilinių policijos pareigūnų nuotaikas kalbėjo S. Grigonis.
– Angelų sargų dieną matome šventinius policijos renginius, girdime policijos vadovų šventines kalbas ir padėkas. Ar pareigūnų profsąjungos taip pat švenčia kartu su vadovais?
– Atskirai nešvenčiame, nebent kokių atskirų šakų pareigūnai susirenka savame rate. Bet šiaip – švenčiame kartu, esame neatskiriama bendruomenės dalis. Galbūt kažkiek atsiskiriame nuo vadovybės, bet stengiamės labai neišsišokti. Bet kokiu atveju išsišokti yra negražu.
– Koks yra policijos vadovybės požiūris į pareigūnus, kurie priklauso profesinėms sąjungoms? Ar šie pareigūnai vertinami kitaip?
– Deja, taip. Naujajai vidaus reikalų ministrei (Rita Tamašunienei – LRT.lt) tai sukėlė nuostabą. Senajam ministrui tai buvo žinoma. Galbūt dėl to kaltos ne pačios profsąjungos. Tokia situacija greičiausiai susiklostė dėl dialogo stokos, dėl to, kad mūsų vadovybė nesišneka su niekuo. Profsąjungos atsiradimas jiems nepatiko akivaizdžiai, nes mes keliame bangas, keliame nepatogius klausimus, kurie, sakyčiau, sprendžiami, juos ignoruojant.
– Kaip pasireiškia policijos vadovybės nepasitenkinimas profsąjungos atsiradimu?
– Trukdymas profsąjungos veiklai yra baudžiamas įstatymu, tad to daryti negalima. Aišku, vadovai trukdo profsąjungos veiklai subtiliai. Atrodo, kad ir dialogas vyksta formaliai, bet trukdymas pasireiškia kitais būdais, pavyzdžiui, atimamos patalpos, neduodama transporto, per vertinimus ir t. t.
Policijoje vykdomos reformos. Dėl kai kurių žmonės labai pyksta, nes nėra jokios diskusijos tarp reformuojančiųjų ir reformuojamųjų. Mes, instruktoriai, įsikūrėme kaip naujas Lietuvos policijos mokyklos padalinys. Susirinko entuziastų grupė, kuri viską darė nuoširdžiai. Ir jau matome akivaizdžius rezultatus – net mūsų „priešai“ mus giria, nes neturi, ką pasakyti. Susipykstame nebent tais klausimais, kuriuos paliečiame per profsąjungos liniją. Taigi kodėl nebuvo galima įvykdyti tų reformų, bendraujant tarpusavyje, neskirstant pareigūnų į kastas?
Didžiausia problema, aišku, yra tai, kad nėra bendravimo tarp vadovų ir eilinių pareigūnų, bet turbūt dar didesnė – socialinė atskirtis. Kalbu apie akivaizdžią atskirtį – elitą ir pilkąją masę. Tie, kurie papuola į pilkąją masę, jų padėtis nepavydėtina, o elitas vartosi prabangoje ir priima sprendimus. Elitui pareigūno darbas jau tapo neįdomus.
– Užsiminėte apie LPDPS įsikūrimą. Kada ji buvo įkurta ir kokiomis aplinkybėmis?
– Mes įsikūrėme šių metų vasario pabaigoje. Tiesa, turėjome inkubacinį laikotarpį, kad nurimtų aistros. Policijos vadovybė sureagavo labai audringai, mūsų tiesioginiai vadovai – natūraliai. Inkubacinis laikotarpis buvo iki vasaros pabaigos. Stebėjome, kas vyksta, diskutavome, ieškojome sąlyčio taškų, nors pykčių su policijos vadovybe buvo be galo daug. Kol kas mes ryjame tas vadovybės nepasitenkinimo piliules ir siekiame dialogo. Yra pavyzdžių, kai abi pusės susipyksta, pasiunčia viena kitą, bet tai yra blogi pavyzdžiai. Aišku, mes garsiai šnekame, bet mūsų kol kas negirdi.
– Kiek policijos pareigūnų priklauso Jūsų vadovaujamai profsąjungai?
– Kol kas – apie 50. Yra dar daug norinčiųjų prisijungti. Mūsų organizacija yra idėjinė. Aišku, pas mus bando ateiti žmonės su problemomis, tokiems tenka paaiškinti apie trijų mėnesių inkubacinį laikotarpį, per kurį profsąjunga nesikiš į problemos sprendimą. Mūsų taisyklėse numatyta, kad jei žmogus nėra profsąjungos narys ir nori į ją įstoti vien dėl to, kad jam gresia kažkokia nuobauda, tai turime pasakyti: „Nepyk, tu ne ten pataikei.“ Tačiau yra ir išimčių.
Susidomėjimas profsąjunga yra didžiulis, mums pradėjus viešinti pareigūnus kamuojančias problemas, ir tai daug kam nepatinka.
– Ar apskritai policijos pareigūnai Lietuvoje yra linkę jungtis į profesinės sąjungas?
– Bijo.
– Ko jie bijo? Policijos vadovybės reakcijos?
– Taip. Kai įsteigėme profsąjungą, paviešinome tik tris profsąjungos tarybos narius. Tiesa, nesunku būtų išsiaiškinti, kas dar priklauso profsąjungai. Patys pareigūnai kalbėjo: „Norime prisijungti, bet mūsų neviešinkite.“ Prisimenu, kai į pratybas atėjusios merginos pasakojo, kad po atostogų verkė, nes nenorėjo vėl eiti į darbą. Mes, instruktoriai, Šiauliuose esame penkiese, instruktuojame 700 pareigūnų, tai visus jau iš veido pažįstame ir matome pareigūnų nuotaikas. Siekiame kompromisų su policijos vadovybe, nors jie nenori mums leisti pasiekti savo tikslų. Priminsiu, kad Romos Katinienės profsąjunga iškrito, tai atsirado vakuumas. Tai buvo dar viena iš priežasčių, kodėl ėmėmės profsąjungos kūrimo.
– Jūsų vadovaujama profsąjunga prisijungė prie Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo.
– Taip. Tiesa, kalbėdamas apie profsąjungų veiklą, turiu pripažinti, kad policijos pareigūnai šiuo metu yra labai apkrauti darbu. Galbūt nereikėtų vartoti tokio žodžio, bet darbas tampa katorga. Pavyzdžiui, mūsų pareigūnai, kurie išeina dirbti į pasienio tarnybą, jie sako: „Policija yra anglies kasyklos, o pasienis – sanatorija.“ Tad policijos pareigūnai šiuo metu yra labai apkrauti darbu ir perdėtai kontroliuojami. Dabar perkamos programos, dėl kurių pareigūnai bus dar labiau kontroliuojami, reikės pateikti dienos darbų ataskaitas. Tai panašu į nepasitikėjimą pareigūnais.
O apie reformas pareigūnai sužino ne iš pirmų lūpų, o iš paskalų. Apie reformas vadovybė kaip Šiaurės Korėjoje paskelbia per televiziją. Tai priimi vos ne su ašaromis ir supranti, kad tos paskalos, kurias girdėjai, pildosi kaip blogiausias scenarijus. Jei bandai aiškintis, kodėl nebuvo diskusijos su bendruomene, išgirsti pareiškimus apie pasipriešinimą reformoms. Apskritai policijos reformos metu dėl įvairių priežasčių iš tarnybos išėjo apie 2 tūkstančius žmonių. Dalis žmonių išėjo į pensiją, dalis – į pasienio ar priešgaisrinę tarnybą. Pavyzdžiui, Šiaulių policijoje iki reformos dirbo 1300 pareigūnų, o dabar liko apie 700.
– Tai kaip Jūs spėjate išlaikyti tą patį darbo tempą?
– Bėgdami, griūdami. Arba kai kurie darbą atlieka atmestinai – stengiasi tiesiog spėti užpildyti dokumentus, kad vadovybei nebūtų prie ko prikibti. Idėjinio darbo nebelieka. Tiesa, kai kam pasisekė, pavyzdžiui, valdyboms, kurios įsisteigė prie vyriausiųjų policijos komisariatų. Reformos esmė buvo ta, kad rajonuose nebelieka kriminalinės policijos, ji lieka tik centrinėse policijos įstaigose. Visi sunkūs nusikaltimai tiriami centralizuotai. Mintis buvo graži, bet kriminalinės policijos atstovus rajonuose galėjo palikti – kad būtų žinoma, kuo kvėpuoja tie rajonai. O dabar rajonuose mes visi paversti patruliais, kurie nebesigilina į nusikaltimus, kaip tai darydavo anksčiau. Dabar bepigu girtis mažėjančiais nusikalstamumo rodikliais, kai daug žmonių emigravo, pakeisti įstatymai, kurie leido žalas, nuo kurių keliamos baudžiamosios bylos.
Nusikalstamumo mažėjimas pastebimas, bet auga nekontroliuojama nepilnamečių karta. Anksčiau nepilnamečius apylinkių inspektoriai ir nepilnamečių inspekcijos užsiaugindavo, sėdėdavo visi tose pačiose nuovadose kartu ir tampriai bendraudavo. Tarkime, čia, Šiaulių pietiniame rajone, buvo nuovada, aplink buvo daug pigių gyvenamųjų vietų – puiki terpė įsiskverbti smulkiomis vagystėmis užsiimantiems asmenims. Tokie nepilnamečiai buvo identifikuojami, kontroliuojami, o dabar, po reformos, inspektorių, kurie kontroliuotų padėtį, neliko.
– Policijos vadovybė deklaravo, kad vienas pagrindinių policijos reformos tikslų yra tai, kad visuomenė dažniau matytų policijos pareigūnų, patruliuojančių gatvėje. Ar šis tikslas pasiektas? Ar tokio tikslo iš viso, Jūsų manymu, reikėjo siekti?
– Tikslas iš dalies pasiektas. Yra ir nemažai gerų dalykų, tik kad šaukštas deguto sugadino visą statinę medaus. Dabar visi pareigūnai, kurie yra arčiausiai įvykio vietos, privalo reaguoti. Bet pasiekti šiuos tikslus galima buvo nebūtinai tokios reformos būdu. Tai buvo galima pasiekti ir kitais būdais.
– Iš policijos pareigūnų lūpų neoficialiai teko išgirsti versiją, kad policijos reforma tam tikra prasme tebuvo siekis pateisinti arba įgyvendinti kitą policijos vadovybės tikslą – ženkliai pakelti pareigūnų algas. Kitaip tariant, teigiama, kad reformos metu siekta sukurti tokią situaciją, kad iš tarnybos pasitrauktų dalis pareigūnų, kad kitiems būtų galima pakelti algas. Ar yra tiesos šiuose teiginiuose?
– Taip, taip ir buvo kalbama. Vytautas Bakas buvo pasibaisėjęs, kad policijos vadovybė tai deklaravo viešai. Tokie vadovybės pareiškimai sutikti plojimais, nes bendruomenė tikėjosi, kad bus sumažintas sistemos administracinis aparatas Aišku, jei kalbame policijos administracijos darbuotojų mažinimą, tai sveikinu tokius žingsnius. Bet, jei kalbame apie algų kėlimą, priminsiu, kad šiuo metu matome atsiradus socialinę nelygybę. Dabar yra tokių policijos pareigūnų, kurie tarnyboje išdirbo 10 metų, bet jie uždirba 650 eurų į rankas, nors teigiama, kad tokių atvejų negali būti.
Dabar policijos generalinio komisaro Lino Pernavo kadencijos pabaigoje, keliami pareigūnų algų koeficientai. Visa tai daroma po darbo tarybos nutarimo, kuris buvo palankus didžiajai masei pareigūnų, siekiant, kad pareigūnas uždirbtų mažiausiai 850 eurų per mėnesį ir toliau būtų einama iki žadėtos 1000 eurų algos. Bet prasidėjo interpretacijos, kas yra negražu, ir panašu, kad dalis pareigūnų liks ant ledo. Vėliau iškilo problema dėl koeficientų diferenciacijos. Kas labiausiai kiršina mūsų pareigūnų pirminę ir vidurinę grandis? Tai, kad į tarnybą tik atėjusio jaunimo alga su priedais pritempiama prie atlyginimų, kuriuos gauna policijos veteranai, išdirbę 10 ir daugiau metų. Sutikite, kad tai nėra teisinga. Mes apie tai kalbėjome su policijos vadovybe, bet mus ignoravo.
Tai yra viena medalio pusė. Yra ir kita. Kai pradėjome kelti klausimus dėl algų, pajutome aukštų Policijos departamente dirbančių šulų, kurie su priedais „pasidaro“ dar pusę algos, pasipriešinimą. Jiems alga, pakėlus koeficientus, didėja 10–15 procentų, bet jie sugeba algą pasididinti net 50 procentų. Todėl jiems labiau tiktų priedų sistema. Šie algų pasididinimai paskęsta kitų pareigūnų atlyginimų kėlimo masėje ir nėra pastebimi.
– Politikai yra įsipareigoję, jog 2020 metais net ir žemiausios grandies policininkai uždirbs ne mažiau nei 1000 Eur per mėnesį. Iki šios ribos, vertinant iš dabartinių pozicijų, dar trūksta gerų 300 eurų. Ar tikite, kad kitąmet gali būti įvykdyta „Programa 1000“?
– Kaip minėjau, reikia diferencijuoti algas. Negali jaunas pareigūnas, tik pradėjęs dirbti, iš karto gauti 1000 eurų algos. Negalima kartu ir tam pačiam veteranui pritempti algą prie to paties skaičiaus. Galime 1000 eurų pasirinkti kaip vidurkį ir tuo sužaisti. Galime palikti jaunimui 850 eurų siekiančią algą. Už penkerių metų jų alga pasieks 1000 eurų. Tokiu būdu galima būtų išvengti policijos bendruomenės kiršinimo.
Kitas klausimas, kurį noriu iškelti, – ar reikia taip švaistytis pinigais? Ar reikėjo uniformas keisti? Ar reikėjo pirkti tiek automobilių, girtis pastatų remontais ir tai pateikti kaip reformos pasekmę? Tai yra piktnaudžiavimas. Galima ir be reformų pirkti patalpas, automobilius, keisti uniformas. Pavyzdžiui, kalbant apie uniformas, tai mūsų uniformos yra gražios, bet jų medžiaga, palyginti su bandomaisiais uniformų modeliais, skiriasi kaip diena ir naktis. Su šia uniforma šuntama. Uniforma tinka šiuo metų laiku ir tiks ankstyvą pavasarį. Vasarą su šia uniforma yra per karšta, o žiemą – per šalta. Beje, ir po skalbimo uniforma labai dėvisi. Mes labai greitai su ja liūdnai atrodysime.
– Pagrindinė problema, policijos pareigūnų nuomone, yra dialogo su vadovybe stoka. Bendruomenė sunerimusi ir dėl algų. Ar yra dar problemų, kamuojančių pareigūnus?
– Materialinė bazė tikrai pagerėjo, nes neliko žmonių. Automatiškai nereikia tiek daug transporto. Aišku, jeigu po tokio lėšų sutaupymo būtų nepagerėjusi materialinė policijos bazė, tai būtų iš viso absurdas.
– Kaip vertinate situaciją dėl pareigūnų metinių vertinimų? Ar pareigūnai skundžiasi dėl galimų piktnaudžiavimo atvejų?
– Sistema yra nauja ir ji gali šlubuoti, tad ją galima tobulinti. Nors vertinimų sistemoje palikta per daug vietos interpretacijoms, ji yra nebloga. Belieka vertinimus vykdyti sąžiningai. O nusiskundimų dėl metinių vertinimų iš pareigūnų tikrai yra. Kartais susiduriama su absurdiškomis situacijomis. Pavyzdžiui, jeigu pareigūnas nevažiuoja į policijos šventės minėjimo koncertą, jam užsimenama, kad toks jo elgesys gali turėti įtakos metiniame vertinime. Tai nėra paskalos – žmonės rašė pasiaiškinimus, kodėl nedalyvavo policijos šventėse.
– Policijos generalinio komisaro L. Pernavo kadencija eina į pabaigą. Ar Jūs esate patenkintas jo įdirbiu?
– Norėčiau susikoncentruoti į jo komandą. Žmogus, atėjęs iš provincijos, galbūt neturi tam tikro atsparumo. L. Pernavas dalį karjeros padarė per profsąjungą, bet pasijuto toks neklystantis... Kai tavo komanda tave giria, liaupsina, maitina geromis naujienomis, nesupažindina su blogomis naujienomis, kai pripratina prie visokiausių privilegijų, tai eilinių pareigūnų keliami klausimai pradeda tave žeisti. Netinkamas komandos pasirinkimas, apsistatymas pataikūnais nenuveda į gera. Nenoriu visko piešti tamsiomis spalvomis, bet bijau, kad L. Pernavas bus pats nepopuliariausias policijos komisaras Lietuvos istorijoje.
– Policija pastaruoju metu akivaizdžiai daug investavo į komunikaciją su visuomene: matome įvairias viešas akcijas, nuolat skelbiama apie sėkmingus tyrimus, pristatomi nauji automobiliai. Nuošalyje nelieka ir pats policijos vadovas L. Pernavas, kuris viešai kalba apie savo šeimą, apie kultūrizmą. Ar tai netrikdo eilinių policijos pareigūnų?
– Yra elitas, kuris gali darbo metu prakaituoti, turėti asmeninius trenerius, mokytis anglų kalbos. Kai vadovai gali naudotis tokiomis privilegijomis, kurių turbūt neturi net Seimo pirmininkas, tai situacija atrodo keista. Komisariatų viršininkai naudojasi geriausiu tarnybiniu transportu, keliaudami į namus. Yra sistema, kurioje gali užsisakyti ir naudoti visą įstaigoje esantį tarnybinį transportą, bet kai kuriais automobiliais niekas kitas, be viršininkų, negali pasinaudoti. Kalbame apie tarnybinį transportą, kuris yra naudojamas asmeniniais tikslais, prisidengiant įvairiais įsakymais.
Beje, pareigūnų veiklos įstatyminė bazė šiuo metu yra tokia supainiota, kad mūsų eiliniams pareigūnams, tiems darbiniams arkliukams negauti nuobaudų yra tas pats, kas laimėti loterijoje. Turi iš esmės ateiti į darbą ir pusę dienos praleisti, skaitydamas įvairiausius įstatymus, įsakymus, poįstatyminius aktus, kad nepadarytum klaidų.
– Kadangi prakalbote apie vadinamąjį policijos elitą, priminsiu Jūsų viešai paskelbtą mintį. Esate teigęs, kad „pastaruoju metu policija ganėtinai dideliu greičiu skyla į dvi dalis (ar net kastas): į mažą dalį instrukcijas universaliam pareigūnui kuriančių valdančiųjų ir didelę beformę pilką masę tariamai universalių valdomųjų, privalančių veikti pagal tas instrukcijas. Jokių tarpinių variantų stengiamasi nepalikti.“ Kodėl, Jūsų manymu, atsiranda tos dvi kastos policijos sistemoje?
– Kastos atsiranda natūraliai. Policijoje yra „šiltnaminiai“ ir darbininkai. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į pareigūnų atrankas į aukštas pozicijas. Tokios atrankos, kurios vyko, policijai vadovaujant Vizgirdui Telyčėnui ar Sauliui Skverneliui, šiuo metu nebevyksta. Dabar jau visi iš anksto žino, kas bus paskirti į vadovus, būsimi vadai iš anksto pradeda remontuoti būsimus kabinetus. Lieka tik formalumai – vadovų atranka tiesiog įvelkama į teisinį rūbą, kad niekam nekiltų abejonių. Tada aplink sustatomi draugai, kursiokai. Taip susiformuoja kastos ir kastelės. Kalbu ne tik apie Policijos departamentą, bet ir apie apskričių vyriausiuosius policijos komisariatus, kuriuose „kastelės“, nutolusios nuo valdžios, dar labiau išsigimsta.
– Kaip reikėtų spręsti šią problemą?
– Jeigu policijoje būtų atliktas tinkamas psichologinio darbo klimato tyrimas, viskas išlįstų į dienos šviesą. Bet tokie tyrimai nevykdomi arba jie vykdomi „taip, kaip reikia“.
Kitas klausimas – imuniteto padaliniai. Idėja ir jos įgyvendinimu nereikėtų skųstis, bet būtina kalbėti apie pavaldumo aspektus. Jeigu tavo komisariato vadovas yra tiesioginis viršininkas ir kuruoja visus tavo tyrimus, tai tu jo paties veiksmų neištirsi. Pavyzdys – pasienio tarnyba. Ten imuniteto padaliniai pavaldūs centrinei įstaigai ir apie tyrimus pasienio punktų vadų nebūtina informuoti. Policijoje imuniteto padalinių pavaldumo klausimai nėra iki galo išspręsti.
– Šiandien Lietuvos policija švenčia savo įkūrimo 101-ąsias metines. Ko palinkėtumėte savo kolegoms?
– Mano vienas kolega buvo labai taikliai pasakęs: kai ateina šventės, matome medalių dalinimą, mūsų gerų darbų akcentavimą ir mes pajuntame euforiją, bet kodėl tai negalėtų būti nuolatinė būsena? Policijos vadovybės dėmesys ir padėkos galėtų tapti kasdienybe. Toks požiūris taptų puikia motyvacija.
